Buvęs Kalvarijos meras Valdas Aleknavičius: svarbu siekti aukštesnių tikslų

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Valdas Aleknavičius – ilgametis politikas, buvęs Kalvarijos meras ir Žemės ūkio ministerijos kancleris pastaruoju metu yra rečiau matomas ir girdimas. 57-erių metų vyras tebėra Kalvarijos savivaldybės tarybos narys, aktyvią politinę veiklą iškeitęs į verslininko duoną. Tiesa, jis neatmeta galimybės, kad susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms vėl imtųsi valstybininko darbo.

Dirbti pradėjo nuo 14 metų

– Aš gimiau tuomečiame Kapsuke. Mano tėvai buvo tremtiniai, ir kai jie iš tremties grįžo į Lietuvą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, būstą nuomojo. Gyvenome ir vagonėliuose, kurie stovėjo dabartinės „Marijampolės pieno konservų“ įmonės teritorijoje. Tėvas dirbo statybose, tai gavome butą Degučiuose. Aš lankiau tuometę šeštąją vidurinę mokyklą (dabar tai Sūduvos gimnazija), – pasakojo V. Aleknavičius.
Mokykloje jis buvo aktyvus, sportavo, lankė bokso, rankinio treniruotes, buvo ir dramos būrelio narys, skaitovas. Vyras prisimena, kad jų šeimoje vaikai kasmet prieš Naujuosius metus paruošdavo vis naują vaidinimą. Po aštuntos klasės išėjo mokytis į tuometį Kapsuko tarybinį ūkį-technikumą, kur įgijo augalų apsaugos agronomo specialybę.

– Sudomino agronomo specialybė, nes dar būdamas 14 metų vasarą gavau pirmąjį darbą daržininkystės ūkyje, man ten patiko. Baigęs mokslus, pagal paskyrimą išvykau dirbti į Alytaus rajono Ūdrijos kolūkį brigadininko padėjėju, o jau netrukus buvau pašauktas į sovietų armiją, – prisiminė V. Aleknavičius.
Po tarnybos Valdas pradėjo dirbti Akmenynų kolūkyje brigadininku, persikėlė gyventi į Kalvariją ir netrukus sukūrė šeimą. Siekdamas aukštojo išsilavinimo, jis įstojo į tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos ekonomikos fakultetą ir 1995-aisiais įgijo ekonomisto organizatoriaus specialybę.

Teko ragauti ir bedarbio duonos

– Kai mokiausi akademijoje, jau turėjau gyvenimiškos patirties, šie mokslai man buvo labai naudingi. Teko po to padirbėti Kalvarijos sieninių medžiagų gamykloje, buvo ir taip, kad darbo neturėjau ir registravausi tuometėje Darbo biržoje. Teko padirbėti ir statybose pagalbiniu darbininku, plytų gamyboje, ir žemės ūkyje. 1995-aisiais tapau bendrovės „Kantrija“, turėjusios parduotuvę dabartinės Kalvarijos bibliotekos patalpose, direktoriumi ir ten išdirbau daugiau kaip penkerius metus, – prisiminė jis.

Tuo metu vyro gyvenime atsirado politika, kuri jį lydi iki šiol. Paklaustas, kas nulėmė posūkį į politiką ir kodėl pasirinko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją, V. Aleknavičius sakė, kad tuometė Kalvarijos seniūnė Ina Ona Slavickienė pakalbino dalyvauti šios partijos sąraše rinkimuose į tuometę Marijampolės rajono tarybą.

– Tuo metu aš nebuvau jokios partijos narys, įstojau vėliau, kai išrinko į Tarybą. Pasirinkimą lėmė žmonės, kurie buvo tos partijos sąraše, buvęs meras Petras Pavilonis, kurį pažinojau ir pasitikėjau. Viena iš priežasčių buvo ir šeimos istorija, tėvų tremtinių likimas. Šios partijos vertybės man atrodė priimtiniausios. Ar didžiojoje politikoje, ar savivaldoje visą laiką renkiesi žmones, su kuriais tau lengviau ar paprasčiau dirbti, o jie gali būti iš skirtingų partijų, – teigė jis.

Kai 2000-aisiais kūrėsi nauja Kalvarijos savivaldybė, pašnekovui teko dirbti padalinimo komitete ir jis buvo tarp tų žmonių, kurie ir padėjo įkurti Kalvarijos bei Kazlų Rūdos savivaldybes. V. Aleknavičius išsaugojo visus to meto naujos savivaldybės steigimo dokumentus, sprendimus, nutarimus ir vėliau juos perdavė saugoti Kalvarijos bibliotekai, jos muziejui. „Pagalvojau, kad kada nors ateityje šie dokumentai galbūt turės didesnę istorinę vertę, negu dabar. Gal Kalvarijoje daug kas net nežino, kad čia savivaldybė veikė ir anksčiau“, – sakė jis.

Darbas kainavo ir daug nervų

2000-aisiais V. Aleknavičius sulaukė pasiūlymo vadovauti specialiosios paskirties bendrovei „Kalvarijos komunalininkas“. Jis prisimena, kad tos įmonės finansinė padėtis buvo prasta, išlaidos ir skolos viršijo turtą. Pagal dokumentus bendrovė jau turėjo bankrutuoti. Tada buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas, ji bankroto išvengė.

„Kalvarijos komunalininkas“ tada rūpinosi miesto šildymu, vandens tiekimu, elektra, tad naująjį direktorių nuo pat pradžių užgriuvo daugybė darbų. „Su šildymu ten buvo problemų, kadangi iš anksčiau vilkosi skolos, nelengva buvo nupirkti kuro, įvairiausių rūpesčių pakako. Po kurio laiko buvo įsteigta „Kalkomo“ bendrovė, kurios reikėjo, nes pagal įstatymus pirmoji bendrovė privalėjo administravimo darbus perduoti kitai įmonei.

Abiejų šių bendrovių veiklos buvo panašios, o aš perėjau vadovauti „Kalkomui“. Buvo įvairių kuriozų, netrūko asmenų, kurie daugybę metų nemokėdavo už paslaugas, ir jų skolos, kurių niekas net nereikalavo iki tol, siekė didžiules sumas. Jei pareikalauji pagaliau skolas mokėti, tampi labai blogas. Mes sutvarkėme daugiabučių namų administravimo sistemą, teisinius dokumentus, bet nepasitenkinimo buvo daug.

Tas darbas labai vargino, sugadino daug nervų. Kai pradėjome reikalauti mokėti skolas ir rengdavome susirinkimus dėl šildymo, Kalvarijos parapijos salė būdavo pilna pilnutėlė žmonių ir jie mane pasitikdavo baubimu bei riksmais, lyg aš būčiau kaltas dėl jų skolų. Kartu tai mane ir užgrūdino, kai vėliau užgriuvo tikrinimai, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir kitos instancijos. Tai puiki gyvenimo patirtis, po to jau daug kas leng-viau atrodo, supranti, kad nieko neįmanoma nėra“, – prisiminė pašnekovas.

Dirbo administracijos direktoriumi ir meru

2007 metais V. Aleknavičius paliko „Kalkomą“ ir pradėjo dirbti bendrovės „Egofortas“, valdžiusios „Senukų“ prekybos centrą, komercijos direktoriumi, o po beveik dvejų metų tapo Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriumi. Prieš tai jis dar pasinėrė į nevyriausybinių organizacijų darbą, tapo Kalvarijos savivaldybės bendruomenių asociacijos vadovu, Kalvarijos vietos veiklos grupės pirmininku, vėliau kartu su dviem bendraminčiais įsteigė Kalvarijoje Trečiojo amžiaus universitetą.

– Kai kūrėme naują Kalvarijos savivaldybę, teko nemažai nuveikti, turėjau gerą įdirbį, pažinojau žmones Administracijoje, su kuriais ėjome kartu. Aš nebuvau naujas žmogus, tad ir Administracijos direktoriaus darbas buvo logiška tąsa. 2011-aisiais buvau išrinktas Kalvarijos savivaldybės meru. Šio darbo nenorėjau, bet partijos nuostata buvo, kad ji gali turėti savo merą, ir tą galimybę reikia išnaudoti. Sutikau ir išdirbau meru visą kadenciją iki 2015 metų. Žinojau, kad darbas laikinas, bet kai pasibaigus kadencijai nebuvau perrinktas, tikrai sunku ir skaudu buvo su tuo susitaikyti, nes norėjau tęsti suplanuotus darbus.

Iš tų darbo meru metų įsiminė nuostata, kad Savivaldybės biudžeto pinigais gali padaryti daug, bet su Europos Sąjungos (ES) parama – gerokai daugiau, tad siekėme gauti kuo didesnę ES pinigų sumą. Daug dirbome rengdami įvairius projektus. Buvau paskaičiavęs, kad man būnant meru pavyko pritraukti apie 50 milijonų litų ir tik 10 procentų šios sumos buvo biudžeto pinigai. Daug investicijų tada buvo įgyvendinta, vyko Kalvarijos bažnyčios remontas, buvo suprojektuota miesto centrinė dalis, tik pastarasis projektas jau vėliau buvo iš dalies pakeistas. Darbus, kurių nepavyko baigti, tęsė kiti, jie vėliau ir prisiėmė visus nuopelnus, – teigė buvęs meras.

Prisimindamas laikotarpį, kai Kalvarija buvo linksniuojama žiniasklaidoje kaip nesugebanti skirti Administracijos direktoriaus ir net grasinta įvesti čia tiesioginį valdymą, buvęs meras sakė, kad tai išties nemalonūs prisiminimai. „Visada galima susitarti, nėra padėties, kurioje nebūtų kažkokio kompromiso. Tada jau dirbau Vilniuje, Žemės ūkio ministerijos kancleriu, ir kiti ministrai manęs klausinėdavo, kas toje Kalvarijoje vyksta. Tuomet kai kurių Kalvarijos politikų bukas užsispyrimas ir nenoras kalbėtis ir nulėmė tą situaciją, kad 2022 metų gegužę Vyriausybė pasiūlė Seimui įvesti Kalvarijoje tiesioginį valdymą. Gerai, kad to neprireikė“, – sakė jis.

Tapo Žemės ūkio ministerijos kancleriu

Paklaustas, ar 2020 metų pabaigoje gavęs pasiūlymą dirbti Žemės ūkio ministerijos kancleriu iškart jį priėmė, pašnekovas prisiminė, jog iš pradžių planuota, kad dirbs toje ministerijoje viceministru, o jau netrukus buvo pasiūlytas kanclerio postas. Pasitarė su žmona Rūta, kuri sakė, kad tokių pasiūlymų nedažnai pasitaiko, ir paskatino jo neatmesti.

– Nelabai net įsivaizdavau kanclerio darbo, o teko dirbti viską, kas reikalinga. Ministerijoje darbas yra aiškiai reglamentuotas, kiekvienas turi savo kompetencijas. Buvau atsakingas už visą personalą, strateginį valdymą, finansus, kitus dalykus. Kai pradėjau dirbti, ministerijoje buvo tik ministras Kęstutis Navickas ir vienas viceministras, vėliau jų atsirado daugiau. Jau po dviejų darbo savaičių pajutau, kad ir kojos, ir rankos nuo darbų apimties linksta. Santykiai su darbuotojais, o jų buvo 280, susiklostė geri, radome bendrą kalbą. Ten išdirbau visą kadenciją iki 2024 metų gruodžio.

Su tais žmonėmis iki šiol bendraujame, buvusi ministerijos komanda susitinka, o ketverių metų darbo šiame poste patirtis ir įdirbis yra tikrai labai vertingi – pamačiau, kaip veikia valstybės valdymas, priimami sprendimai, – pabrėžė buvęs kancleris.

Paklaustas apie dabartinės Kalvarijos savivaldybės ir vadovų darbą, nuo 1997 metų su nedidelėmis pertraukomis Tarybos nariu esantis V. Aleknavičius sakė, kad šiuo metu joje dirba koalicijoje su valdančiąja dauguma ir džiaugiasi, jog teigiami pokyčiai akivaizdūs, visi konfliktai liko praeityje, sprendimai priimami diskutuojant, tariantis, ieškant pačių geriausių variantų.

Pomėgiai – knygos ir bitės

Šiuo metu buvęs meras ir kancleris yra verslininkas, dirba uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūnas“ vadovu, joje atlieka daug įvairių organizacinių darbų. Jis tebėra ir aktyvus TS-LKD partijos tarybos ir prezidiumo narys. Žmona Rūta dirba SEB banke, duktė Ugnė, baigusi programuotojos mokslus Didžiosios Britanijos Esekso universitete, gyvena ir dirba Kaune, sūnus Vilius baigė Vilniaus universitete tarptautinės ekonomikos mokslus ir dirba sostinėje. Vaikai savo šeimų dar nėra sukūrę.

Paklaustas apie pomėgius, V. Aleknavičius pamini, kad mėgsta skaityti įvairaus turinio knygas, savo sodyboje Šaltųjų Šaltinių kaime šeima yra sukaupusi nemažą asmeninę biblioteką. Ji vis pilnėja, prireikia vis naujų lentynų knygoms, nes ir žmona daug skaito.

Dar vienas V. Aleknavičiaus pomėgis – bitininkystė. Buvo laikas, kai jis turėjo penkias ar dar daugiau bičių šeimų, dabar jų skaičių nutarė apriboti iki dviejų ar trijų. Bites jis laiko jau seniai ir šis pomėgis tikrai prie širdies. Bitininkams aktualius klausimus vyras ne kartą sprendė ir su dabartiniu Seimo pirmininku Juozu Oleku, kuris yra šalies Bitininkų sąjungos prezidentas ir pats laiko daug bičių avilių savo sodyboje Vilkaviškio rajone.

Į klausimą, kokių norų ir svajonių dar turi, V. Aleknavičius atsako, kad kažkokių didelių politinių ambicijų nėra, bet jei ateityje sulauktų partijos pasiūlymų, juos svarstytų. Vyras neatmeta, kad kažkokį atsakingą postą dar galėtų užimti, nes yra sukaupęs tikrai vertingos patirties ir galėtų ją panaudoti daugelyje sričių.

– Labai džiugina tai, kad darbinės karjeros metu teko bendrauti su daugeliu šviesių žmonių, asmenybių, kurios paliko didelį įspūdį. Turiu nemažą nuotraukų archyvą, ten užfiksuotos akimirkos su Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite, kitais, iš kurių tikrai yra ko pasimokyti. Darbas Žemės ūkio ministerijoje taip pat davė daug puikių pamokų. Tai labai svarbu, nes jeigu jau nustoji viskuo domėtis, nuleidi rankas, užpelkėji, tai vardan ko tada gyventi? – klausė atsisveikindamas buvęs meras, pridūręs, jog gyvenimo prasmę ir mato galimybėse mokytis, siekti permainų ir aukštesnių tikslų.

Autorius: "Suvalkiečio" inf.

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama