"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija
Plungės dvaras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien kviečiame apsilankyti viename įspūdingiausių Žemaitijos kultūros paveldo vietų – Plungės dvare. Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gandingos piliakalnio praeitimi. XV amžiuje tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir jas supusių žemių centru. Apie visa tai mums pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.
Jolanta Skurdauskienė: „Jeigu kalbėsime apie Plungės dvaro istoriją, tai ji yra labai glaudžiai susijusi su Gandingos valsčiaus istorija. Gandingoje buvo pilis. Vėliau, jau XV amžiuje, šitas valsčius tampa Didžiojo kunigaikščio valda. O XVI amžiuje jau administracinis centras persikelia iš Gandingos į Plungę. Visai netoli pradėjusi kurtis pradžioje gyvenvietę, po to šita gyvenvietė išauga į miestelį ir jau XVI amžiaus pirmojoje pusėje yra Plungėje pastatoma pirmoji bažnyčia, kuriasi dvaro administracinis centras. Patį dvarą valdė įvairūs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio paskirti vietininkai, dvaro laikytojai. Tai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Galime paminėti Dorogostaisius, Palavičius, vėliau Karpius.“
1779-ųjų metų Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui.
Jolanta Skurdauskienė: „XVIII amžiaus pabaigoje dvaras tampa privačia valda. Šita valda atitenka Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Šitas valdytojas Plungės dvarą jau valdė nebeilgai, kadangi Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta, buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis atitenka jau Rusijos imperijai. Tuo metu, aišku, įvyksta didžiuliai pasikeitimai žemėvaldoje. Dvarai atitenka turtingoms, įtakingoms Rusijos imperijos reikmėms ir 1806-aisiais metais Plungės dvaras atitenka vienam iš įtakingų Rusijos imperijos didikų Platonui Zubovui.“
Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų.
Jolanta Skurdauskienė: „Buvo pastatyti pirmieji tokie viešieji pastatai, tokių jau profesionalų architektų suprojektuoti. Taip pat buvo tvarkoma Plungės dvaro sodyba, buvo parkas sutvarkytas. Vis dėlto situacija pasikeičia ir Zubovai nutarė šitą dvarą parduoti. Ir 1873-aisiais metais Plungės dvarą įsigyja Mykolas Oginskis, Rietavo dvaro savininko sūnus, kuris nutarė įsikurti savo rezidenciją netoli savo tėviškės – Rietavo.“
Kunigaikštis Mykolas Oginskis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.
Jolanta Skurdauskienė: „Šitą dvarą praktiškai paverčia tokiu labai moderniu dvaru su kultūrinėmis tradicijomis tokiomis labai didelėmis. Čia buvo taikoma labai daug mokslo naujovių, švietimo naujovių. Ir žinome, kad šitame dvare, bent jau tai yra žinoma, buvo įsteigta orkestras ir orkestro mokykla, kur atvykdavo mokytis gabūs jaunuoliai iš labai plačios tokios geografinės erdvės.“
Muzikos ir orkestro mokykloje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių. Apie jį kalbėsime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Plungės dvaro istorija siekia XIX amžių, kai jį įsigijo garsūs didikai – Mykolas Oginskis ir jo šeima. Būtent Oginskių laikais Plungė tapo svarbiu kultūros ir muzikos centru. Čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi būsimasis garsus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sakoma, kad būtent Plungėje pradėjo ryškėti jo muzikinis talentas. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.
Jolanta Skurdauskienė: „Vienas iš šios orkestro mokyklos moksleivių garsiausių, tai, žinoma, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris atvyksta į šitą dvarą mokytis 1879-aisiais metais, keturiolikmetis. Ir kaip gabus jaunuolis vėliau gauna kunigaikščio Mykolo Oginskio stipendiją tęsti savo mokslus jau profesionaliai ir išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos akademiją.“
Šiandien Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Plungės dvaro rūmuose, saugo ne tik dvaro istoriją, bet ir vertingą meno kolekciją.
Jolanta Skurdauskienė: „Žemaičių dailės muziejus Mykolo Oginskio rūmuose oficialiai lankytojams duris atvėrė 94-ųjų vasarą kartu su antrąja Pasaulio žemaičių dailės paroda. Tokia idėja šito muziejaus buvo eksponuojami, kaupiami profesionalių žemaičių dailininkų darbai, jų kūryba, kurių keltas uždavinys sugrąžinti iš pasaulyje išsiskaidžiusią menininkų kūrybą į Lietuvą ir eksponuoti ją Žemaičių dailės muziejuje. Taip pat buvo numatyta, kad bus taip pat skiriama dalis ekspozicijų ir muziejaus veiklos bus skiriama Oginskių istorijai, Oginskių dvaro tradicijos, tokiai tąsai ir reprezentacijai.“
To meto visuomenėje Oginskius garsino jų rūmuose saugomos knygų, rankraščių, numizmatikos, archeologijos kolekcijos.
Jolanta Skurdauskienė: „Kiekviena paroda ar ekspozicija, kurią mes rengiame, yra tikrai ypatinga, bet tikriausiai reikėtų kalbėti apie Oginskių, šių rūmų Oginskių paveldą, kurio iš tikrųjų mes labai laukiame parvežti ir pristatyti šito dvaro meno vertybes, kultūros vertybes, kurios, nelikus Oginskių, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, tiesiog buvo išvežtos į kitus muziejus, išsaugotos, tačiau šiandieną jau yra kitų muziejų nuosavybė. Todėl mūsų muziejininkų turbūt yra vis tiek didžiausias toks džiaugsmas, kai mes galime reprezentuoti tas meno vertybes, kurios yra šių rūmų tikrieji daiktai.“
Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos kaip Plungės dvaras reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Plungės dvaro sodyba užima daugiau nei 58 hektarus parko ploto. Išlikę 10 paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynu. Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė primena, kad nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
Jolanta Skurdauskienė: „Plungės dvaro sodybos parkas, kuris yra priskiriamas tokiam didžiausių Lietuvos parkų dešimtukui, dvaro ansamblyje yra 10 pastatų išlikę skirtingos architektūros. Tai yra neorenesanso laikotarpio architektūra, pamatyti pastatų tokių istorizmo laikotarpio dvasioje sukurtų įvairiausių stilių: ir neogotika, ir neorenesansas. Ir viso to buvo siekiama senumo efektą išgauti, tarsi norint parodyti jų kilmę iš labai senų, senų giminių ir jų tokia šios šeimos tokią turtingą istoriją.“
Kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymu buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungė akmeniniai tilteliai, šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikė pratekanti Babrungo upė.
Jolanta Skurdauskienė: „O pats parkas yra priskiriamas tiems ypatingai gražiems Lietuvos tokiems išraiškingiausiems parkams, nes turi banguotą kraštovaizdį, per parką teka Babrungo upė, labai gražiai vingiuojantys jos slėniai atveria į parką labai gražius vaizdus.“
Šiandien Plungės dvaras yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros centras.
Jolanta Skurdauskienė: „Muziejai lankytojus visada skaičiuoja, tai yra toks svarbus muziejaus veiklos rodiklis, tą darome ir mes skaičiuojant – mūsų muziejų kasmet aplanko maždaug 50–55 tūkstančiai lankytojų. Mes labai džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų dvarą. Parkas išties labai gražus, įspūdingas, todėl mes džiaugiamės, kad lankytojai mėgsta mūsų parką.
Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta „Verkiančioji liepa“, penkiakamienis uosis. Dvaro parkas tapęs mėgstama pasivaikščiojimo vieta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams. Šiltuoju metų laiku čia organizuojami lauko renginiai, o Plungės dvare nuolat rengiamos naujos parodos. Apie tai pokalbį pratęsime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Istorinio dvaro išsaugojimas nėra paprasta užduotis. Tokios vietos, kaip Plungės dvaras, reikalauja nuolatinės priežiūros, restauravimo ir finansinių investicijų. Vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti autentiškumą. Restauruojant svarbu ne tik atnaujinti pastatus, bet ir išsaugoti jų istorines detales, architektūrą, interjerus. Pasakoja Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė.
Jolanta Skurdauskienė: „Eksponatams reikia užtikrinti reikiamas sąlygas. Tai yra didžiulis spektras reikalavimų, norint eksponuoti vertingus daiktus: tai yra nuo temperatūros, drėgmės rodiklių iki šviesos, sakykim, sklindančios rodiklių ir daugybė kitų dalykų. Tai, žinoma, muziejai turi labai pasistengti, bet labai malonu, kad per pastaruosius, sakykime, ypatingai per tą dešimtmetį, per 15 metų, tai tikrai muziejai yra padarę didžiulę pažangą ir mes džiaugiamės, kad mes tikrai turime labai geras sąlygas ir galime eksponuoti labai vertingas muziejines vertybes.“
Vienuose gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių neorenesanso stiliaus kunigaikščių Mykolo Oginskio rūmuose vyksta koncertai, parodos ir įvairūs kultūriniai renginiai.
Jolanta Skurdauskienė: Švenčiame šiemet 32-uosius savo gyvavimo metus ir orientuojamės į tą numatytą mūsų misiją, kuri išties pasirodė nepaprastai gyvybinga ir labai patraukli mūsų muziejaus lankytojams. Todėl mes orientuojamės, tęsiame Oginskių dvaro tradicijas, reprezentuojame dvaro Oginskių kultūrinį paveldą ir taip pat reprezentuojame ir orientuojamės į profesionalų žemaičių dailininkų kūrybos sklaidą ir pristatymą visuomenei.
Didelis dėmesys skiriamas ir edukacijai. Moksleiviai bei šeimos gali dalyvauti įvairiose programose, kurios padeda geriau suprasti dvaro istoriją, meną ir kultūrą.
Jolanta Skurdauskienė: „Mes tą ypatingai jaučiame, kai vyksta tarptautinis Oginskių festivalis. Tai yra toksai vienas didžiausių renginių, šito dvaro tradicinių, sutraukiantis didžiulį skaičių lankytojų. Tai yra kiekvienais metais vykstantis festivalis. Taip pat yra Pasaulio žemaičių dailės parodos, vykstančios kas ketverius metus. Patys didžiausi organizuojami renginiai, kurie pritraukia tikrai labai labai daug lankytojų vienu metu ir mes juos galime realiai matyti.“
Muziejai šiandien konkuruoja su daugybe kitų pramogų, todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti žmones istorija. Kaip perteikti praeitį šiuolaikiniam žmogui taip, kad ji būtų ne tik informatyvi, bet ir įdomi.
Jolanta Skurdauskienė: „Šiemet Plungės Mykolo Oginskio dvare rugpjūčio mėnesį, kaip ir kiekvienais metais, paskutinį rugpjūčio savaitgalį bus atidarytas jau 20-asis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Tai yra visą mėnesį savaitgaliais vyksiantys renginiai, iškilių kolektyvų koncertai. Ir šiame festivalyje yra didžiausias dėmesys skiriamas simfoninei muzikai, tai yra, kai dalyvauja simfoniniai orkestrai, chorai. Išties būna nepaprastai įspūdingi koncertai. Aišku, kaip ir kasmet, mes organizuojame įvairias parodas, projektus, įvairiausius renginius. Tiesa, galiu pasakyti, kad kasmet pas mus įvyksta po 800–900 įvairiausių renginių, įskaitant parodas, koncertus, bet taip pat ir edukacinius užsiėmimus. Tai yra didžiuliai skaičiai ir mes svečių sulaukiame išties kasdien ir renginių turime kartais ir po keletą.“
Iš Oginskių laikų dvaras tampa ne tik praeities liudininku, bet ir šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo dalimi.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova
P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavorankova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
