Mykolas Brenšteinas – išskirtinė asmenybė, gyvenusi Telšiuose

Laikas užmarštin nuneša ne tik praeities įvykius, bet ir žmones, jų likimus. Tik praeities tyrėjai gaivina mums atmintį, primena buvusius laikus, tada gyvenusias, kūrusias asmenybes. Per jas lengviau suvokiame laiko pulsą, vykusius pokyčius. Iškilių žmonių buvimas konkrečioje erdvėje ne tik prisodrina ją, bet ir tampa mūsų pasididžiavimo šaltiniu. Viena tokių asmenybių yra Telšiuose 1874 m. spalio 2 d. gimęs Mykolas Eustachijus Brenšteinas – istorijos ir kultūros tyrėjas, archeologas, etnografas, bibliotekininkas, kurio darbai neprarado savo išliekamosios vertės ne tik gimtajai Žemaitijai, bet yra svarūs ir Lietuvos bei Lenkijos praeičiai.

Povilas Šverebas

Etnografai neapsieina be jo darbo „Žemaičių kryžiai ir koplyčios“ (1906). Bibliofilams svarbūs yra jo veikalai „Lietuviškieji spaudiniai“ (1906), „Vilniaus universiteto biblioteka iki 1832 m.“ (1932), „Adomo Mickevičiaus kūrinių, išverstų į lietuvių k., bibliografija“ (1927). Tetrologai vis atsigręžia į „Mokyklinis teatras Kražiuose, Žemaitijoje“ (1925), o kampanologams nepakartojamas varpų tyrimų šaltinis yra „Liejybos istorijos buv. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apybraiža“ (1924). Literatūrologai vis dairosi į „Lietuviškos dainos, užrašytos Adomo Mickevičiaus“ (1927), „Dionizas Paškevičius“ (1934) ir „Filomatas Kražiuose (Janas Sobolevskis) 1821-1823“ (1929) bei „A. H. Kirkoras“ (1930). Tiesa, du paskutinieji veikalai svarbūs ir istorikams, kaip ir M. Brenšteino parengta knyga apie Lietuvos mokslo, švietimo, meno ir kitas draugijas (1914). Archeologai naudojasi jo „Archeologiniu Kauno gubernijos inventoriumi“. Nors jis buvo išleistas 2016 m., bet ir dabar yra reikšmingas mūsų senosios praeities tyrimams. Matome, kad M. Brenšteino darbai pasižymi tarpdalykiškumu ir daugiašakiškumu.

Įdomu, kad šis dviejų dalių veikalas, kuris yra atspaustas lenkų, vokiečių ir lietuvių kalbomis, buvo pristatytas ir Žemaičių muziejuje „Alka“. Taip M. Brenšteinas palaipsniui pradėjo artėti prie gimtinės, iš kurios jis buvo išvykęs mokytis į Vilnių, gydytis į Zakopanę, o nuo 1897 m. iki 1908 m. vėl gyveno Telšiuose, uošvių Andrijauskų dvarelyje. Po to išvažiavo į Vilnių, kur dirbo Vilniaus universitete. 1938 m. mirė ir buvo palaidotas Bernardinų kapinėse.

Kadangi Vilnius nuo 1920 m. buvo užimtas lenkų, tai tik 1933 m. jis vieną kartą buvo atvykęs į gimtinę. Jis aplankė savo mamos kapą, prie kurio ir nusifotografavo. Jos antkapinis paminklas, kad ir praradęs dalį kapavietę rėminančios grandinės ir du ją laikančius stulpelius, vis dar primena kilmingųjų Brenšteinų buvimą Žemaitijoje.

Vilniaus dailės akademijos leidykla 2025 m. išleido fotografijos istoriko dr. Dainiaus Junevičiaus parengtą „Mykolo Brenšteino kelionės pėsčiomis po Žemaitiją 1896 metų vasarą dienoraštį“. Jame M. Brenšteinas aprašo, kaip jis su savo bičiuliu dailininku Leopoldu Andrijausku iš Siraičių dvarelio keliavo į Rygoje vykusį visos carinės Rusijos archeologų kongresą. Jame pranešimą skaitė ir M. Brenšteinas. Jų maršrutas vingiavo pro Lieplaukę, Alsėdžius, Platelius, Salantus, Kretingą, Palangą, Šventąją, o nuo jos pagal jūrą patraukė tiesiai į Liepoją. Iš jos traukiniu išvyko į Rygą. Dienoraštyje vaizdžia kalba aprašomi žygio metu patirti nuotykiai, aplankyti objektai, matytos kultūros vertybės. Gaila, kad daugelio jų neišliko. Jie dar matė vyskupų rūmus Alsėdžiuose, grafų de Šuazelių-Gufjė – Plateliuose, kunigaikščių Oginskių – Salantuose. M. Brenšteinas ne tik detaliai aprašė pačius pastatus, bet ir ten buvusias kolekcijas.

Per vieną vakarą su malonumu prarijau naujai išleistą dienoraštį. Juk egodokumentai visada žavi, nes pulsuoja laikmečio dvasia, o M. Brenšteino dienoraštį skaityti yra lengva, nes rašiusysis puikiai valdė plunksną, jo kalba ne tik sklandi, bet ir gan turtinga. Taip pat jaučiasi keliautojo sugebėjimas atskirti esmę nuo šalutinių dalykų. Liūdna, kad daug aprašomų dalykų yra sunaikinti. Suprantama, kad dėl šios priežasties tik auga mokslinė dienoraščio vertė. Dar krito į akis, kad knygos sudarytojas yra kruopščiai ir rimtai padirbėjęs, rengdamas leidinio paaiškinimus.

Kartą Vilniaus dailės akademijos prorektorius dr. Marius Iršėnas užsiminė, kad jeigu D. Junevičius sugalvotų M. Brenšteino dienoraštį pristatyti žemaičiams, ar negalėčiau jam patalkinti. Po kiek laiko ne tik sulaukiau knygos rengėjo skambučio, bet ir jis pats atvyko į Telšius, nes dabar mūsų akademijos Dailėtyros institute tęsia podoktorantūros studijas. Jo tyrimo tema yra „Prancūziški pėdsakai Lietuvos 19 a. fotografijoje“. Kadangi Žemaičių muziejuje „Alka“ yra saugomas Platelių dvaro archyvas, tai fotografijos istorikui labai svarbus šaltinis, norint nustatyti, ar grafas Aleksandras de Šuaželis-Gufjė tikrai pats fotografavo ar į parodą siuntė kitų darytas nuotraukas. Spendžiant šią problemą, net du kartus D. Junevičiui teko apsilankyti Telšius.

Tada ir buvo nuspręsta, kad knygą reikia pristatyti ne tik tose vietose, kur keliavo mūsų kraštiečiai, bet ir jo gimtinėje. Nors sunkiai sekėsi suderinti mūsų leidinio pristatymo datas, bet džiugino tai, kad visi, kuriems skambinau, pritarė šiai idėjai. Ne išimtis buvo ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė. Kai kovo pradžioje ir mes su Dainiumi, tik ne pėsčiomis, o su mašina, pajudėjome į žygį, jau žinojome, kad 4 d. turime būti gimtajame M. Brenšteino mieste.

Telšiškiai turėjo unikalią progą susitikti su knygos sudarytoju, kuris taip yra neeilinė asmenybė. Jis yra ne tik humanitarinių mokslų daktaras, parodų kuratorius, katalogų sudarytojas, mokslinių straipsnių autorius, bet ir 30 metų yra atidavęs diplomatiniam darbui.

D. Junevičius yra dirbęs ambasadoriumi Lenkijoje, Graikijoje, iš kurios dar aptarnavo Bulgariją, Rumuniją, Albaniją. Ėjo įvairias pareigas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Po to buvo specialiosios misijos Afganistane vadovu. Vėliau buvo paskirtas ambasdoriumi į Egiptą. Be jo dar aptarnavo Katarą, Jungtinius Arabų Emiratus, Kuveitą, Jordaniją, Saudo Arabiją ir Libaną. Diplomato karjerą baigė Pietų Afrikos Respublikoje. D. Junevičius, pristatydamas dienoraštį telšiškiams, akcentavo, kad jį jau buvo suradęs ir išvertęs prieš 20 metų, bet nesurado leidėjo. Bet tikriausiai tai išėję į naudą, nes per tą laiką buvo publikuota daug knygų, skirtų lokalinei istorijai. Rašant komentarus, ypač jam pasitarnavę „Žemaičių praeities“ tomai, kurių tuo metu jau buvę išleista 18-ka. Pradėjus bendradarbiauti su Vilniaus dailės akademijos leidykla, jo darbas taip pat buvo atspausdintas kaip 19-tas šios serijos tomas. Klausytojams buvo parodytas ir aptartas visas 1896 m. keliautojų įveiktas maršrutas iki Šventosios. Nes tolesnis žygio aprašymas nėra surastas. Tikriausiai jis nėra išlikęs. Tikėtina, kad jis turėjo būti, nes pirmo sąsiuvinio gale paskutinis žodis yra nukeltas. Tai yra įrodymas, jog dienoraštis buvo rašomas ir keliaujant per Kuršo žemę. Iš Rucavos yra išlikusi viena nuotrauka, kurioje nufotografuota tautiniais rūbais apsirengusi kuršė. Dar vienas neaiškumas yra dėl kitų nuotraukų, nors žygeiviai fotografavo, bet nėra įrodymų, kad tai jų nufotografuotos nuotraukos. Aiški dar nuotrauka, kurioje užfiksuoti abu kelionės dalyviai prieš pajudėdami į kelią. Ji ir papuošė knygos viršelį. Leidinys yra gan gausiai iliustruotas kitomis to laikmečio nuotraukomis. Vienų autoriai žinomi, o kitų knygos sudarytojui nepavyko nustatyti. Gal kai kurias iš jų padarė M. Brenšteinas ar L. Andrijauskas?

Keliais žodžiais reikia pristatyti ir M. Brenšteino bendrakeleivį L. Andrijauską, kuris telšiškiams yra geriau žinomas, nes jis rėmė Žemaičių muziejaus „Alka“ statybą, gausiai pinigų paaukojo miesto Mažosios (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun) bažnyčios varpui pagaminti. Kiti dar pasakoja, kad jis Apoldoje (Vokietija) nulietam varpui daręs ornamentus ir davęs arklius jį pargabenti iš geležinkelio stoties į šventovę. Tiesa, dailininkas gal tik sukomponavo varpui tekstus, nes instrumentas neturi ornamentinių puošmenų. Jis buvo profesionalus dailininkas, studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje ir Miunchene, gyvenęs Paryžiuje, Varšuvoje. Grįžęs į Žemaitiją, įsikūrė Palangoje, vėliau gyveno gimtajame Kentralių ir Siraičių dvareliuose. L. Andrijauskas dalyvaudavo parodose užsienyje ir Lietuvoje. Jo darbai puošia ir „Alkos“ muziejų. Dailininkas buvo šešeriais metais vyresnis už savo bendražygį. Kelionės metu L. Andrijauskas buvo grįžęs iš Miuncheno atostogų. Įdomu, kad M. Brenšteinas paskui vedė jo seserį Jadvygą ir jie tapo giminaičiais.

 D. Junevičius ne tik detaliai pristatė savo sudarytą leidinį, kilusias problemas, bet ir atsakė į renginyje dalyvavusių klausimus.

Įdomų pastebėjimą iškėlė legendinis Telšių gidas Andrius Dacius. Jis jau buvo perskaitęs knygą, todėl jam kilo abejonė dėl vyskupo dvaro Alsėdžiuose. Gidui buvo neįtikėtina, jog rūmuose buvę 80 židinių. A. Daciui atrodė, kad labiau tikėtina, jog jų būta gal 18-ka. D. Junevičius atsakė, kad taip M. Brenšteino rašysena graži, nesunkiai įskaitoma. Jis rašęs lenkų kalba, kuri nėra gryna varšuvietiška, o su įvairiomis provincijos priemaišomis, todėl kai kurios vietos yra neaiškios. Suprantama, kad galėjo apsirikti ir pats keliautojas, nes dienoraštį rašė žygio metu. Neatmestina, kad tai yra paprasčiausia korektūros klaida. Buvo ir kitų klausimų, diskusijų. Pavyzdžiui, kur Telšiuose galėjo gyventi Brenšteinas?

Dar reikia atkreipti dėmesį, kad knygos gale yra įdėtas tų laikų žemėlapis. Jis buvo surastas internete ir knygos dizainerė profesorė dr. Rasa Janulevičiūtė jį iš atskirų gabalų suklijavo į vientisą. Tai labai vertingas kartografinis šaltinis. Vienas žmogus įsigijo šį leidinį vien todėl, kad jame rado pažymėtą savo senelio sodybą ir mišką, kuris buvo iškirstas, prieš žemę grąžinant teisėtiems paveldėtojams.

Įdomus faktas, kad telšiškiams šis dienoraštis buvo pristatytas beveik po 130-ties metų – t. y. artėjant prie M. Brenšteino ir L. Andrijausko kelionės pėsčiomis po Žemaitiją jubiliejaus. Abiejų draugų, o vėliau ir giminaičių likimas atskleidžia dar gilesnius istorinius klodus, siekiančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikus. L. Andrijauskas buvo kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, kurie tais laikais buvo įvardijami Andžijevskiais. M. Brenšteino kilmė iš tėvo pusės yra vokiška. Jo tėvas ir senelis buvo carinės Rusijos armijos karininkai, abu vedę žemaites, kurios save, kaip kilmingosios, tikriausiai laikė lenkėmis. Abu buvo išauklėti lenkiškos kultūros terpėje. Susidarius tautinėms Lenkijos ir Lietuvos valstybėms, jiems reikėjo apsispręsti. L. Andrijauskas savo gyvenimą surišo su Kauno Lietuva, o M. Brenšteinas – su Vilniumi ir Lenkija, kur buvo pripažintas kaip tyrėjas, o jo darbai įvertinti. L. Andrijauskas, būdamas vienišas, mirė Telšių ligoninėje, bet jo darbai visą laiką buvo žinomi telšiškiams. M. Brenšteino darbai buvo žinomi tik mokslininkams, o kadangi jų dauguma saugomi Lenkijoje, sunkiau prieinami. Dabar, kai jie pradėti publikuoti, vis lengviau pasiekiami net gimtųjų Telšių žmonėms.

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama