Lietuvių kalbos puoselėtojai – Aleksas Stanislovas Girdenis

Lietuvių kalbos puoselėtojai – Aleksas Stanislovas Girdenis. Nuotr. iš stockcake.com Kalbos dienoms – dar viena trumpa žinutė apie vieną garsiausių mūsų žemiečių, kalbos puoselėtoją Aleksą Stanislovą Girdenį. Gimė 1936 metais spalio 19 dieną Tryškuose, vėliau su šeima apsigyveno Ruzguose, po to Jonaičių kaime Mažeikių rajone. Mokėsi Užlieknės, Tirkšlių mokyklose. O 1957 metais aukso medaliu baigęs Mažeikiuose vidurinę mokyklą (dabar M. Račkausko gimnazija) įstojo mokytis į Vilniaus universitetą. Tai tiek faktų. A. Girdenis, kaip rašo Romualdas Granauskas esė „Žodžio paglostymas“, savo kelią pradėjo kaip literatas. Rašytojas teigia, jog tik daug vėliau pastebėjęs, kad iš gerų literatų išeina patys geriausi kalbininkai. Taigi, pradedantysis poetas A. Girdenis tapo vienu garsiausių kalbininkų. Kažkas jį pavadino kalbotyros ąžuolu, kurį išaugino mūsų Žemaičių žemė ir žemaičių tarmė. Svarbiausi jo darbai, anot kalbininko Bonifaco Stundžios, – fonologijos ir dialektologijos studijos. A. Girdenis – Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas ir mokytojas, išugdęs būrį mokslininkų. Jis paskelbė monografijų, per 400 straipsnių, tarminių tekstų rinkinių, vadovavo ne vienai dešimčiai doktorantų, nemažai rašė spaudoje apie susirūpinimą dėl gimtosios kalbos likimo, populiarino tarmės vartojimą. Garsėjo savo poleminėmis recenzijomis, žemaičių raštijos paminklų tyrimais ir leidimais. Širdies atgaiva buvo kūryba – eilėraščiai, daugiausia žemaitiški. Tai buvo atsidavęs kalbai mokslininkas, stebinęs originaliomis idėjomis, labai talentingas ir atsakingas (pasak B. Stundžios, viską „išblusinėjęs“ iki smulkmenų, o tik tada rašęs straipsnį). A. Girdenis buvo modernių mokslinių technologijų šalininkas, kūręs kompiuterines programas garsams intensyvinti ir tonui matuoti. Rašytojas R. Granauskas esė „Žodžio paglostymas“ rašo, kad profesorius A. Girdenis ketino tyrinėti, kurios tarmės atstovų kalbos padargai per tą patį laiką suformuoja daugiausia kalbos garsų – tiesiog kas kalba greičiausiai. Išgirdęs tokį ketinimą, R. Granauskas nusistebėjęs, kad „rimtas, protingas žmogus, o tyrinės dalykus, kurie aiškūs ir mažam vaikui“ – greičiausiai kalbą dzūkai. Bet, matyt, moksle iš anksto niekas neaišku. Kruopščiai tyrinėjęs garsus, A. Girdenis pasakė, jog „greičiausiai už visus kalba... žemaičiai“. Žemaičių „girnos nors ir sukasi lėtai, bet miltai byra smulkesni“. Turbūt taikliausiai apie garsųjį kalbininką A. Girdenį po jo mirties (2011 m.) rašė profesorė kalbininkė Grasilda Blažienė: „Sunkus tai menas kalbėti apie kalbą, bet čia Profesorius buvo virtuozas, nepaprastai jautriai ir kartu žaismingai aprėpiantis tai, kas kitam būtų neaprėpiama. Kiek gyvenimų gyveno šis žmogus?“ Nepaminėti liko konkrečių A. Girdenio darbų pavadinimai – juos galima rasti internete Visuotinės lietuvių encikopedijos bibliografinės rodyklės nuorodoje. Bet būtina paminėti pasiaukojamu darbu pelnytus apdovanojimus: Valstybinė premija (1980), kalbininko J. Kazlausko premija (1996), Lietuvos nacionalinė (mokslo) premija (1999), Gedimino ordino Karininko kryžius (2002), Lietuvos mokslo premija (2008). To nusipelnė didelis, bet kuklus mūsų krašto žmogus, kuriam, anot G. Blažienės, „žemaičių kalba<...> buvo pati gražiausia, žolė žaliavo žaliausiai, šunys lojo garsiausiai gimtinėje, o Venta buvo pati srauniausia ir gražiausia pasaulio upė“. Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, B. Stundžios ir G. Blažienės straipsnius parengė Genovaitė Valantienė

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama