Amžinybėn išėjo moteris, ypač gerbusi žemę ir žmogų

Amžinybėn išėjo moteris, ypač gerbusi žemę ir žmogų. Irena Marija Daujotaitė prie jos pačios sutvarkyto šeimos nuotraukų albumo, 2025 m. rugpjūtis. Du albumus Daujotų šeima padovanojo Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Mažeikių muziejus gavo skenuotus failus su aprašais. Genoveitos GRICIENĖS nuotr. 2025 metų gruodžio 10 dieną, praėjus vos dviem dienoms po savo 94-ojo gimtadienio, mus paliko architektė, docentė, kraštovaizdžio architektūros Lietuvoje pradininkė Irena Marija Daujotaitė – asmenybė, kurios gyvenimas ir darbas buvo persmelkti tylios meilės Lietuvai, jos gamtai ir žmonėms. Irena Marija Daujotaitė gimė 1931 m. gruodžio 8 d. Darbėnuose, nusipelniusio Lietuvos miškininko Marijono Daujoto šeimoje. Augdama Žemaitijoje kartu su dviem broliais – Vladislovu Daujotu, vėliau tapusiu žinomu dailės profesoriumi, tekstilininku, ir Aleksu Daujotu, chemiku technologu, – ji nuo pat vaikystės buvo supama kultūros, mokslo ir pagarbos gamtai dvasios. Būtent Žemaitija, jos žmonės ir kraštovaizdis suformavo vertybines nuostatas, kurios lydėjo Ireną Mariją visą gyvenimą. Ypatingą ryšį ji jautė Darbėnams, Kretingai, Sedai, taip pat Lietuvos pajūrio miesteliams – vietoms, kuriose ji gimė, praleido vaikystę, mokėsi, turėjo draugų, kur gyveno jos seneliai, kur jos tėvas miškininkas Marijonas Daujotas dirbo saugodamas Lietuvos miškus, apsodino pajūrio kopas kalnine pušimi, sulaikančia smėlio pustymą. Kur gamta ir žmogaus veikla dar galėjo išlikti darnioje pusiausvyroje. Šis ryšys tapo ne tik asmenine nostalgija, bet ir profesine kryptimi. 1957 metais Irena Marija Daujotaitė baigė Kauno politechnikos institutą, Architektūros katedrą. Nuo 1958 metų ji gyveno ir dirbo Vilniuje, kur skleidėsi jos ilgametė profesinė veikla. Ji buvo viena iš kraštovaizdžio architektūros Lietuvoje pradininkių, nuosekliai ir principingai gynusi mintį, kad miestai negali augti nukenčiant gamtai. Jos pastangomis žaliosios miestų zonos buvo ne tik saugomos, bet ir plečiamos, suvokiant jas kaip būtinas žmogaus fizinei ir dvasinei gerovei. Didelę gyvenimo dalį ji skyrė ir pedagoginiam darbui – Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstė kraštovaizdžio architektūrą būsimiems architektams, buvo docentė, ugdžiusi ne tik profesinius įgūdžius, bet ir atsakomybę aplinkai. Irenos Marijos gyvenimo kelias nebuvo lengvas. Ji gimė tarpukario Lietuvoje, išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, vokiečių okupaciją, karą ir antrąją sovietų okupaciją. Šie istoriniai lūžiai atnešė daug netekčių ir išbandymų, tačiau nepalaužė jos vidinės laikysenos, orumo ir tikėjimo Lietuva. Nors ji taip ir nesukūrė savo šeimos, jos gyvenimas buvo kupinas meilės. Šią meilę ji išdalijo tėvams, broliams, brolių vaikams, savo darbui, studentams ir Lietuvai, kurią mylėjo gilia, tykia ir atsakinga meile. Ypač – Lietuvos gamtai, kurios grožį ir trapumą ji gynė visą gyvenimą. Irena Marija Daujotaitė paliko šį pasaulį tyliai, kaip ir gyveno. Tačiau jos palikimas – idėjos, darbai, išugdyti studentai ir išsaugotos žaliosios erdvės – liks gyvas dar ilgai. O jos gimtajam Žemaitijos kraštui ji išliks kaip žmogus, kuris suprato, kad tikroji kūryba gimsta iš pagarbos žemei ir žmogui. Vykdant paskutinę Irenos Marijos valią, jos palaikai buvo palaidoti šalia jos mylimų tėvelių Daujotų bei senelių Krivanosovų Kauno Panemunės kapinėse. Šviesus jos atminimas tebūna įrašytas ne tik architektūros istorijoje, bet ir jai brangios Žemaitijos krašto žmonių atmintyje.Saulius DAUJOTAS

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama