MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2025.05.21 10:09

Susipažinkime: Giedrė Armonavičienė, bibliotekos direktorė

Suvalkietis
Suvalkietis

Turinį įkėlė

Susipažinkime: Giedrė Armonavičienė, bibliotekos direktorė
Your browser does not support the audio element. Susipažinkime: Giedrė Armonavičienė, bibliotekos direktorė. Galite kalausytis ir teksto garso įrašo Saulė BERŽINYTĖ Kazlų Rūdoje yra ne vienas puikus kultūros židinys: Kultūros centras ir Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka, šalia bibliotekos įsikūrę Turizmo ir verslo informacijos centras bei Rimvydo Žigaičio menų mokykla. Visose įstaigose vyksta įvairūs renginiai: parodos, koncertai, įdomūs susitikimai. Todėl neretai tenka rinktis, kur įdomiau, mieliau, kas duoda daugiau peno sielai. Beveik visos įstaigos miesto centre, tik Kultūros centras nutolęs – prie parko, reikia keliauti per viaduką, kad jį pasiektum. Direktorė turi bibliotekos ateities viziją… / Nuotraukos iš Giedrės Armonavičienės asmeninio albumo Dažnai tenka būti bibliotekoje, nes čia vos ne kiekvieną dieną vyksta veiksmas, o buvusi pagrindinė funkcija ir skaitytojų lankymosi tikslas – knyga – jau seniai nebėra vienintelė. Nors oficialiuose šaltiniuose rašoma, kad biblioteka Kazlų Rūdos valsčiuje įkurta 1940 m., įvairių organizacijų didesnių ir mažesnių bibliotekų nuo seno būta ne vienos. Kaip ir daugelio kitų, taip ir šios kultūros įstaigos statusas ne kartą keitėsi. 1950 m. biblioteka tapo rajonine, panaikinus rajoną – Kazlų Rūdos miesto biblioteka, pavaldžia tuomečio Kapsuko rajono bibliotekai. 2000 m. įsteigus savivaldybę ji tapo Kazlų Rūdos savivaldybės viešąja biblioteka, o 2018 metais, darbuotojų ir skaitytojų iniciatyva, pavadinta kraštiečio, tautosakininko Jurgio Dovydaičio viešąja biblioteka. Kaip besivadino, čia užsukę žmonės visada buvo laukiami. Būna ir taip, kad bibliotekininkės tampa psichologėmis, guodėjomis, paslapčių saugotojomis. Negaliu nepaminėti anksčiau išradingai dirbusių vadovių – Vilijos Šemetienės bei Virginijos Samuolienės: ateiti ne vien knygų, bet ir pabendrauti, viliojo ir jų asmeninės savybės, ir kūrybiškumas. O dabar skaitytojus ir žiūrovus, renginių lankytojus žavia šypsena ir gera nuotaika visada pasitinka direktorė Giedrė ARMONAVIČIENĖ. – Šį rudenį bus metai, kai tapote Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos direktore. Gal jums savas Kazlų Rūdos kraštas? – Labai savas. Gimiau ir augau Telšiuose, tačiau nuo septynerių metų iki studijų laikų gyvenau Kazlų Rūdoje. Čia prabėgo mano vaikystė ir jaunystė – būtent čia susiformavo pirmieji ryšiai, prisiminimai, čia pažinau bendruomeniškumą. Kazlų Rūda man visada išliko artima širdžiai, net jei gyvenimas kurį laiką nešė kitais keliais. Vaizdai Kinijoje. – Papasakokite apie savo šeimą, nes daugelis miestiečių jūsų jau nepažįsta – juk teko daug kur mokytis, dirbti, keliauti. – Šiuo metu su sūnumi ir mano seneliais gyvename Kazlų Rūdoje, mama – Vokietijoje, o brolis – Azijoje. Mūsų šeima geografiškai išsisklaidžiusi, bet tarpusavio ryšys išlikęs labai stip­rus. Ir nors kiekvienas esame skirtinguose pasaulio kampeliuose, šaknys vis tiek grąžina čia – į Kazlų Rūdą. Pati studijų metais vasaromis dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose arba pas mamą Vokietijoje. 29-erių išvykau į Kiniją dirbti anglų kalbos mokytoja. Tai buvo ir asmeniškai praturtinanti patirtis – turėjau galimybę dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje, tobulinti savo komunikacijos įgūdžius bei kūrybiškai pritaikyti mokymo metodus, kad jie atitiktų skirtingų mokinių poreikius. Taip pat išmokau būti lanksti ir prisitaikyti prie naujos kultūros bei darbo stiliaus. – Giedre, jūsų močiutė Jūra ir senelis Romualdas Juozapas Kazlų Rūdoje žinomi ir gerbiami žmonės. Gal galime apie juos sužinoti daugiau? – Močiutė Jūra daug metų dirbo vadinamajame Kazlų Rūdos „buitiniame“, o senelis – jūrininkas, dirbo suvirintoju laivuose, matęs daug pasaulio. Senelį pažįsta beveik visi Kazlų Rūdos gyventojai – jis labai aktyvus, nuolat ant dviračio ar motorolerio, padeda kaimynams, vežioja sulą, dalyvauja Senjorų klube, gieda bažnyčios chore. Nėra paprasta jį rasti namuose – nuolat kažkur skuba, kažkam padeda. Močiutė šešerių metų buvo išvežta į Sibirą, nes jos tėtis Vincas Giriūnas buvo Lietuvos karo veikėjas, teisininkas, pulkininkas. Gegužės 2 dieną paminėjome močiutės 91-ąjį gimtadienį, seneliui dabar – 88-eri. – Labiausiai mums rūpi, kodėl grįžote į savo tėvelių gimtąjį kraštą? Juk dabar ja \uni žmonės labiau veržiasi į didelius miestus. Su kolektyvu knygų mugėje prie Kazlų Rūdos stendo. – Iš tiesų, gyvenau įvairiuose miestuose – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet visada jutau, kad tikrasis, namų, jausmas man yra čia. Grįžau vedama noro būti arčiau savo šeimos, senelių, gamtos, vietų, kurias pažįstu nuo vaikystės. Taip pat – noro atiduoti kažką bendruomenei, kuri mane išaugino. – Kas jus paskatino dalyvauti konkurse ir tapti bibliotekos direktore? – Tai buvo labai netikėtas sprendimas. Grįžusi į Kazlų Rūdą auginau sūnų, artėjant grįžimui į darbą Kaune, nusprendžiau darbo pasidairyti Kazlų Rūdoje. Geras pažįstamas, tai žinodamas, pasidalino „Dirbk Kazlų Rūdai“ skelbimu, kviečiančiu dalyvauti konkurse bibliotekos direktorės pareigoms užimti… Pamačiau, kad turiu idėjų ir noro Kazlų Rūdos biblioteką padaryti dar gyvybingesne ir modernesne, todėl ir nusprendžiau žengti šį žingsnį. – Kiekvienas vadovas turi savo planų ir sumanymų. Ką planuojate keisti, tobulinti įstaigos veikloje? – Noriu, kad biblioteka būtų atvira visiems – vaikams, jaunimui, šeimoms, senjorams. Planuojame plėsti kultūrinių renginių spektrą, stiprinti bendradarbiavimą su mokyklomis, menininkais, nevyriausybinėmis organizacijomis, kitomis kultūros įstaigomis. Taip pat – diegti inovacijas: skaitmeninius sprendimus, naujus edukacinius formatus. Mano vizija – biblioteka kaip gyva, kvėpuojanti erdvė, kur kiekvienas jaučiasi laukiamas. – Ar turite svajonių – asmeninių ir darbinių? – Turiu. Asmeniškai – paprasta, bet svarbi svajonė – matyti sūnų augantį laimingu, sveiku žmogumi, šalia turėti artimus žmones, būti naudinga kitiems. Darbinėje srityje – svajoju, kad biblioteka taptų ne tik žinių šaltiniu, bet ir bendruomenės centru, kur skleidžiasi kūryba, dialogas, iniciatyvos. Tikiu, kad kartu su komanda galime pasiekti labai daug. – Dėkoju už nuoširdžius atsakymus, mielai visada jus lankysime ir palaikysime.

Autorius: Suvalkietis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-07-01

Sunkiausiomis valandomis prieš akis stodavo audžianti močiutė

Sunkiausiomis valandomis prieš akis stodavo audžianti močiutė
2025-07-01

Jei nešaukė, tai ne patriotas?

Jei nešaukė, tai ne patriotas?
2025-07-01

Brangiausi vokai – iš legendinio lakūno kišenės

Brangiausi vokai – iš legendinio lakūno kišenės
2025-07-01

Kovinė dvasia – iš beveik šimtametės praeities

Kovinė dvasia – iš beveik šimtametės praeities
2025-07-01

„Tarta Ledi“: kai durys užsidarė, darbu ir atkaklumu pravėrė langą

„Tarta Ledi“: kai durys užsidarė,  darbu ir atkaklumu pravėrė langą
Dalintis straipsniu
Susipažinkime: Giedrė Armonavičienė, bibliotekos direktorė