Valentinas Pečininas: dabar gyvenu kitaip

Parodai „Inkarnacijų trajektorijos” panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas pasirinko ne visai įprastą laiko atspirties tašką – 66-ąjį gimtadienį.

Šio miesto Dailės galerijoje eksponuojamo vizualinio pasakojimo temos neįtikėtinai įvairios: nuotraukose įamžinti Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, budistų vienuolyno tikrovė, peizažinės nuotraukos, portretai.

V. Pečinino sustabdytos akimirkos net keturis kartus įvertintos „Auksinio kadro“ apdovanojimais Lietuvos spaudos fotografijos konkursuose, už pilietines iniciatyvas rengiant fotografijų parodas, skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje bei Lietuvoje išrinktas ir Metų panevėžiečiu.

[caption id="attachment_427109" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

– Valentinai, įprasta tokio masto parodas rengti švenčiant jubiliejus. Kodėl pasirinkote minėti ne jubiliejų, o 66-ąją sukaktį?

– Skaičius 66 man atrodo apgaubtas mistika.

Jis rodo, kiek vingių padariau ieškodamas Dievo, savęs. 66 atspindi mano gyvenimo trajektoriją, mano inkarnaciją – persikūnijimą. Žmogus daug kartų inkarnuojasi.

Ir aš kadaise buvau ir vidaus reikalų sistemos pareigūnas, esu sporto atstovas, mokytojas-treneris, menininkas.

66 atspindi mano charakterį. Nors atrodo, kad esu stiprus, iš tiesų – jautrios sielos žmogus.

Bet pagal tai, kaip jaučiuosi, kaip gyvenu, man ne 66, o dar tik 30. Jaučiuosi kaip trisdešimtmetis.

Savo auklėtinius, o jų per tiek metų yra jau tikrai daug, esu pakvietęs į savo 100-mečio jubiliejų.

Jis numatytas Japonijoje, ilgaamžiais garsėjančioje Okinavos saloje. Visų prašau tik vieno – išgyventi iki savo mokytojo 100-mečio.

[caption id="attachment_427116" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė. V. KARTANO nuotr.[/caption]

– Viena parodos dalis – Juozo Miltinio karma – skirta J. Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Kaip pavyko suartėti su mūsų teatro scenos grandais? Kaip atsirado šis nuotraukų ciklas? Kokios patirties įgavote jį kurdamas?

– Manęs dažnai klausia, kaip pasirenku temas. Nežinau. Aš to niekada neplanuoju. Mane kažkas veda. Taip nutiko ir su teatru.

Kodėl Juozo Miltinio karma?

Gal jums ir keistai nuskambės, bet teatre pradėjau jausti, kad J. Miltinis čia yra, tarsi stebi, ką veikiu jo įkurtame teatre.

Nors fotografavau daug aktorių, ne be reikalo parodai atrinktose fotografijose – tik aštuoni: teatro vadovas Antanas Venckus, aktoriai Asta Preidytė, Ligita Kondrotaitė, Eglė Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Rimantas Teresas, Albinas Kėleris, Laimutis Sėdžius.

Mes visi panašaus amžiaus ir seniai pažįstami.

Kai 1980 m. į gimtąjį Panevėžį grįžau baigęs Kūno kultūros institutą, tie aktoriai irgi tada dar buvo žali.

Mūsų keliai ėjo paraleliai, kol kažkaip pradėjo kryžiuotis.

Šitą ciklą kūriau 2020–2021 m. Teatre vyko rekonstrukcija, prasidėjo pandemija.

[caption id="attachment_427112" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

Kartą atėjau kažkokiu klausimu pas tuometį jo direktorių Leoną Blėdį. Matau, po rekonstruojamą teatrą vaikšto meistrai. Iš karto vaizduotėje susidėliojo būsimų fotografijų vaizdai. Man tereikėjo aktorius į juos įtraukti.

Pirmąją ėmiausi fotografuoti aktorę Astą Preidytę. Iš anksto įspėjau apsirengti ne prabangiai, nes teks visur landžioti. Turėjau padėjėją, kuris prižiūrėjo, kad dirbdami neįkristume į kokią duobę. Ir išties buvo akimirka, kai žengiantį atatupstą padėjėjas mane sučiupo – būčiau nugarmėjęs žemyn.

Visą laiką fotografuodamas jutau, kad šalia yra J. Miltinis. Atrodo, nepažįstu to teatro, o staiga užeidavau kokį jo kampą, tobulą fotografijai.

[caption id="attachment_427110" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

O kartą teatre užsisuko kalba apie J. Miltinį. Ne visai teigiamai apie jį buvo šnekama, tai turbūt nieko nestebina. Klausau ir galvoju, kad nereikia man į tai kištis. Bet pokalbio nenutraukiau.

Galop nuėjau fotografuoti.

Pamenu, užkopiu kopėčiomis su fotoaparatu rankose ir staiga po kojomis nebejaučiu pakopos. O apačioje – du geležiniai, maždaug metro ilgio, išsikišę strypai. Krentant prabėga mintis: kad tik nepataikyčiau nugara ant strypo. Ir pataikau nukristi tiesiai į tarpą tarp tų dviejų strypų. Pajudinu rankas, kojas, kaklą – niekas nelūžę. Fotoaparatas rankoje sveikas. Sakau, ačiū Juozai.

Supratau, kad jis mane taip gražiai pamokė už dalyvavimą apkalbose.

[caption id="attachment_427118" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris. V. KARTANO nuotr.[/caption]

– Jūsų parodos temos neįtikėtinai įvairios: nuo J. Miltinio dramos teatro aktorių portretų iki gyvenimo Indijos vienuolynuose. Kaip pavyko pelnyti vienuolių pasitikėjimą, kad jums buvo atskleista vienuolyno kasdienybę saugojanti širma ir leista regėti už jos esantį gyvenimą?

– Fotografavau jau daugelio tikėjimų žmonių: katalikų, stačiatikių, budistų, islamo išpažinėjų.

Visada norėjau iš vidaus prie jų prisiliesti, pajusti jų tikrumą.

Budizmu seniai domiuosi. Man labai patinka, kad šioje religijoje žmogus tarsi turi pats išsivalyti – per meditaciją, per nusiraminimą, per buvimą kalnuose. Niekas neveda – pats ieškai savo kelio.

Indijoje po 2–4 dienas gyvenau dviejuose budistų vienuolynuose – vaikų ir suaugusiųjų. Jie įsikūrę kalnuose, daugiau nei 3300 metrų aukštyje.

Diena prasidėdavo 4 val. savotišką mankštą primenančia malda Budai.

Nė nenumaniau, kad šventyklose gali būti įrengtos stebėjimo kameros.

Pirmą rytą nuėjęs į šventyklą aš, kaip karatė mokytojas, nusilenkiau, pasėdėjau.

[caption id="attachment_427113" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

Pasirodo, vienuoliai matė tas mano apeigas. Tai ir buvo raktas į jų pasitikėjimą. Leido fotografuoti.

Tada, 2018-aisiais, dar neturėjom begarsių aparatų. Fotografuodavau su garsu. Bet jutau ribas, kada tas spragsėjimas jau trukdo, kada laikas man išeiti.

Fotografijas parodydavau vienuoliams. Jie matė, kad mano nuotraukose nėra nieko pikantiško, nieko, kas galėtų kompromituoti, kad dirbu atsakingai, kūrybingai. Todėl leido man būti ir fotografuoti. Tiesa, parodžiau jiems ir tėvo Stanislovo nuotraukas.

Man pavyko pamatyti vienuolių kambarius, mažuosius vienuolius. Jie tokie pat kaip visi kiti vaikai. Bet tvarka geležinė – užtenka vieno žodžio. Taisyklės ten egzistuoja tam, kad jų būtų laikomasi. Mūsų visuomenėje to pasigendu.

Pasigendu suvokimo, kad laisvė yra didžiulė atsakomybė. Kai laikaisi taisyklių, esi laisvas. Jei nevažiuoju per raudoną, aš laisvas. Sakysite, atvirkščiai? Bet jei nesilaikai taisyklių, bijai, kad tave nufilmuos, kad už netinkamą poelgį nubaus – kokia čia laisvė bijoti, kai tampi kaliniu savo veiksmų?

[caption id="attachment_427108" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. Aktorė Eglė Koriznaitė. G. KARTANO nuotr.[/caption]

– Papasakokite, kuo yra tekę rizikuoti dėl ypatingo kadro?

– Nepamiršiu kalnų Norvegijoje. Jiems skirta viena parodos dalis.

Norvegijoje kalnuose matyti perspėjimai: už savo saugumą atsakote patys. Jei kas atsitinka, kvietiesi gelbėtojus, bet tavo gelbėjimo operacija pačiam gali kainuoti 30 tūkst. eurų.

Alpinistai žino, kad 15 val. laikas pradėti leistis žemyn.

O aš 15 val. pradėjau kopti aukštyn. Kiti leidžiasi, žiūri į mane kaip į pamišėlį, o aš gėriuosi vaizdais.

Ir staiga matau nuo viršūnės atslenkantį rūką! Reikia skubėti žemyn – bet koks grožis!

Leidžiuosi žemyn, o rūkas iš paskos. Ir jis mane pagavo!

[caption id="attachment_427111" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

Matomumas vos per ištiestą ranką. Pradėjau praktiškai ropoti keturiomis.

Ir pamatau, kad palikau objektyvą!

Prasideda dvejonės – ar 1500 eurų kainuojantis objektyvas, ar mano gyvybė? Neturiu specialios aprangos, nežinia, kiek laiko tvyros rūkas, telefono ryšys silpnas, o jei pasiklysiu ieškodamas objektyvo? Ir vis tiek lipau atgal to objektyvo. Jį radau.

Paskui kelias valandas keturiomis ropojau žemyn.

Kai pasiekiau vietą be rūko, pradėjo purkšti. Slidu. Bet atsipalaidavau ir – slydau. Krisdamas trenkiau objektyvą ir jį sudaužiau. Tą patį, dėl kurio buvau patekęs į tokius spąstus!

Kalnai nemėgsta per daug flirtuojančių. Juose privalai laikytis taisyklių.

Bet jutau, kad kažkas mane ir ten saugo. Gal troliai? Tos vietos dvasia?

[caption id="attachment_427114" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

– O gal tiesiog jums sekasi?

– Tas „sekasi“ yra didelis darbas.

Kasdien dirbu, kad man sektųsi: sportuoju, laikausi sveikos mitybos. Bet svarbiausia – nesinešioti  pykčio, pavydo. Buvau įlindęs į politiką ir turėjau krūvą bėdų. Gera pamoka man buvo – nelįsk, kur nešvaru.

Esu dėkingas gyvenimui, kad suvedė su ypatingomis asmenybėmis, ypač tikėjimo žmonėmis, kurių kiekvienas davė apmąstymų, pakylėjo.

Ir man anksčiau buvo svarbu tai, kas materialu, reikėjo pinigų. Dabar gyvenu kitaip. Dabar vertybė – daryti gera. Taip, turiu namą, mašiną, uždirbu, bet vis pagalvoju, ar gerai elgiuosi? Per treniruotę pakėlęs balsą ant vaiko, namo grįžęs graužiuosi: turėk, Valentinai, kantrybės, juk vaikai – molis tavo rankose.

[caption id="attachment_427117" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Vytautas Kupšys. V. KARTANO nuotr.[/caption]

Jiems atiduodu savo meilę. Jiems ir tėvynei. Net neabejoju, kad jei susiklostytų situacija, kad reikėtų ginti Lietuvą, mano karžygiai sudarytų stiprų kumštį.

Nors man 66-eri, būčiau pirmose gynėjų gretose. Visi mano auklėtiniai, o vyriausiam jų jau 54-eri, žino: jei ateis diena X, mes susirinksim.

Mes ginsim valstybę, nes esame stiprūs ir pasiruošę.

– Ką dar svajojate pagauti savo fotoobjektyvu?

To paties pačiausio, auksinio kadro dar nepadariau. Koks jis bus? Atėjus laikui pasakys tas, kas man rakursus parodo. Bet turbūt dar nesu to nusipelnęs.

[caption id="attachment_427119" align="aligncenter" width="1623"] Valentino Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“. V. KARTANO nuotr.[/caption]

– Esate baigęs kūno kultūros pedagogiką, bet po studijų tapote vidaus reikalų sistemos pareigūnu. Kaip tame, regis, netikėtumų pilname kelyje atsirado dar ir fotografija?

– Baigęs studijas niekur pats nėjau. Tais laikais patys nesirinkome – ėjome, kur paskyrė.

Tapau fizinio lavinimo mokytoju, o man pasakė: skiriame į VRM, būsi atsakingas už fizinį-kovinį parengimą. Net nežinojau, kad man antpečius uždės. Jokiu būdu nenorėjau, nes tėvas to nenorėjo. Jis pats buvo kariškis – lakūnas.

O fotografuoti pradėjau nuo 14-os, kai bendraklasis parodė, kaip ryškina nuotraukas. Buvo labai įdomu.

Bet tą svarbiausią jungiklį paspaudė panevėžietis fotomenininkas Saulius Saladūnas.

Apie 1995–1996 m. grįžęs iš atostogų Ispanijoje nunešiau į fotoateljė juostelę, kad nuotraukas padarytų. S. Saladūnas žiūri į jas ir sako: tavo geras matymas, galėtum pasimokyti ir nukeliauti į meno pusę.

Pradėjau domėtis, Sauliaus, kitų miesto fotografų klausinėti. Labai didelę įtaką padarė A. Aleksandravičiaus fotografijos.

Gal tėtis apdovanojo tuo potraukiu prie meno? Jis mėgo piešti, rašė eilėraščius.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius: Ištrinti terminą: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama