Šimtas laikraščių saugo šeimos istoriją
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Beveik dvi dešimtys metų – tiek laiko Raimundas Damidavičius kaupia „Santakos“ laikraščius. Ne visus – tik tuos, kuriuose minima kurio nors jo šeimos nario pavardė.
Kai su R. Damidavičiumi kalbėjomės daugiau nei prieš dešimtmetį, jis savo kolekcijoje turėjo jau 73 „Santakas“. Vienur buvo rašoma apie Damidavičių sūnus Lauryną ir Martyną, skinančius pergales sporto srityje, kitur – apie Probacijos skyriuje dirbančią žmoną Sonatą, buvo pakalbinta ir Danijoje studijavusi dukra Agnė. Nemažai straipsnių į laikraštį parašė ir pats Raimundas: apie savo darbą pasienio tarnyboje, apie keliones su bendraminčiais motociklininkais iš „Damselfly“ klubo. Vyras dalijosi žinutėmis apie gamtą ir puikiomis gyvūnų, įdomesnių grybų fotografijomis.
„Buvo toks kuriozinis atvejis. Vieną antradienį „Santakoje“ buvo išspausdintas straipsnis apie žmonos darbą, ketvirtadienį – apie mūsų vaikus. O šeštadienį išėjo mano parašytas rašinys. Tikrai nieko nebuvome taręsi, net patys nežinojome, kad taip susidėlios. Bet mūsų kaimynams pasirodė keista: jie užsukę ėmė klausinėti, ar mes kartais „nenupirkome“ redakcijos“, – juokėsi R. Damidavičius.
Kolekcionuoti „Santakas“ vilkaviškietį netiesiogiai paskatino vienas skandinavas. Kai R. Damidavičius lankėsi jo namuose, vyras, be kitų ant sienos kabančių raštų, parodė įrėmintą vietinio laikraščio iškarpą. Joje buvo aprašyta jo darbovietė – prie iškarpos sustojęs žmogus ilgai apie tai pasakojo. Tuomet R. Damidavičius pagalvojo, kad būtų įdomu pačiam turėti tokių gražių dalykų, susijusių su savo darbu ir šeima.
Dabar vilkaviškietis savo kolekcijoje jau turi šiek tiek per 100 „Santakos“ numerių, kuriuose yra bent kartą paminėtas kuris nors jo šeimos narys. Seniausia saugoma „Santaka“ išspausdinta 2006 m. gegužės 25 d. – straipsnyje apie mažuosius „Ravyro“ klubo imtynininkus yra ir brolių Damidavičių pavardė.
„Kai atvažiuoja svečių, vaikų draugų, giminaičių – juk nežiūrėsi visą laiką televizoriaus prie vaišių stalo. Tai parodau ne tik savo darytų nuotraukų albumus, bet atsinešu pavartyti ir „Santakas“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras pasakojo neseniai susitikęs kaimynę su laikraščiu rankoje – ji ėjo pas kitą kaimynę. Pirma R. Damidavičiui atėjusi mintis – kad moteris perskaitė kažką įdomaus ir neša parodyti draugei.
Pats Raimundas laikraštį perka, o savo mamai – užprenumeruoja. Prieš porą savaičių jos gimtadienio proga taip pat užsuko užsakyti „Santaką“.
„Turiu ant šaldytuvo magnetuką: „Santakos“ laikraštis – geriausia dovana“. Pagalvojau, kad mama visko turi, o laikraštis su rajono naujienomis ją pradžiugins“, – dėstė vilkaviškietis.
Jis pats mūsų laikraštyje mieliausiai skaito straipsnius apie įvairius rajono žmones, jų gyvenimus. Taip pat domisi nekomandiniu sportu ir, be abejo, gamta, kurią pats labai myli.
„Kiekvienas dabar telefone gali atsidaryti internetą ir perskaityti Lietuvos, pasaulio naujienas, bet visur rašoma apie tuos pačius dalykus. Socialiniuose tinkluose turbūt 90 proc. – suvaidintas gyvenimas. Bet ką rasi apie Vilkaviškį, apie mūsų rajoną? Nieko. O „Santakoje“ ir apie kaimyną perskaitysi, ir aktualias vietines žinias rasi. Tai – svarbiausia. Žurnalistai dar ir sujudina vandenį, pakrutina kokį užsisėdėjusį politiką… Žinoma, norėtųsi, kad jaunimas laikraštį skaitytų. Bet jie daugiau laiką leidžia internete, socialiniuose tinkluose“, – kalbėjo pašnekovas.
Į pareigūno pensiją išėjęs R. Damidavičius dabar daug laiko skiria namams, gamtai, savo mylimam Vištyčiui ir pripažįsta, kad mintis sukurti kokią žinutę į laikraštį kyla retai. Tačiau… pašnekovas žadėjo pasitaisyti ir dar parašyti vieną kitą smagesnį vaizdelį, atsiųsti gamtos fotografijų.
„Žmonės padaro puikių nuotraukų, turi ką papasakoti: apie savo patirtis, įvykius, apie gamtą. Kodėl nepasidalinti tuo su spauda? Juk ir kitiems būtų įdomu. Kad ir apie savo augintinius – jie prikrečia visokių eibių. Neseniai pas mus namuose buvo toks atvejis. Žmona dirbo namuose su nešiojamuoju kompiuteriu ir parašė žinutę savo kolegai, o laukdama atsakymo trumpam kažkur nuėjo. Tuo metu jos kolega atsiuntė klausimą, prašydamas kažką patikslinti. Taip sutapo, kad šalia snaudęs katinas pabudo, pricimpinęs užlipo ant klaviatūros, prispaudė letenėle kažkokių simbolių ir… išsiuntė tokį „atsakymą“ Sonatos bendradarbiui. Tas atrašė: „Na, ir paklausk tavęs…“ – prisiminęs kuriozinį atvejį juokėsi R. Damidavičius.
Autorius: Eglė MIČIULIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
