Rivkos–Ievutės gyvenimo paveikslai

Antrasis pasakojimas apie mergaitę, kuriai likimas skyrė nepavydėtiną vaikystę. 1977 m. Izraelyje buvo išleistas leidinys „Kėdainių atminties knyga“ kuriame buvo publikuoti Rachelės Šlapoberskaitės-Ratner prisiminimai apie jos artimųjų likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Juose ji, neminėdama vardo, trumpai užsiminė ir apie savo dukterėčios, kurią užaugino kaip įdukrą, išsigelbėjimą Holokausto metu. Šios istorijos herojės vardas – Rivka, visuomenei tapo žinomas tik po 30 metų.

Savo gyvenimo paveikslo atkūrimo pradžia

Ilgos tylos priežastys glūdėjo pačioje Izraelio visuomenėje. Nors ši puikiai žinojo apie Holokausto siaubus, tačiau viešumoje tai nebuvo populiari tema. Pamiršimo fenomenas būdingas visoms fatališkas sociokultūrines traumas išgyvenusiose visuomenėms, įskaitant ir lietuvių. Padėtis pasikeitė tik 9-ajame XX a. dešimtmetyje, kai žmonės pradėjo apie tai kalbėti, pasirodė straipsnių laikraščiuose, televizijos laidų, Jad Vašem’e buvo skelbiami išgyvenusiųjų paliudijimai.

Pati istorijos herojė vėlesniuose prisiminimuose rašo, kad „staiga susidūriau su tuo laiku, kurį visą laiką stengiausi užmiršti. Ėmiau klausinėti pati savęs, ko niekada nebuvau klaususi: ką man teko patirti? Kas mano tėvai? Kas jiems nutiko?“. Deja, kaip beveik visada, tokie klausimai iškyla per vėlai. Dažniausiai gyvieji, galintys padėti su atsakymų paieška, jau būna išėję. Teta Rachelė jau buvo mirusi, jokių patikimų dokumentų apie savo vaikystę ji neturėjo. Jai teko imtis tyrimų ir, pasak Rivkos, pačiai „pradėti kurti savo gyvenimo paveikslą“.

Kunigas Antanas Tvarijanavičius. 1932 m.

Žinių apie savo šeimą nuotrupos

Šeimos paveikslas, kurį žinojo Rivka, buvo ypač minimalistinis. Jos tėvai, kaip užrašyta jų santuokos 1938 m. liudijime, buvo Feiga Faivelzonaitė ir Elijošius (Elijas, Elijahu) Šlapoberskiai, abu gimę Kėdainiuose. Mama kilusi iš rabino, žinomo žydų kultūros veikėjo šeimos, tėčio tėvai buvo malūno savininkai (nuomininkai?) Kėdainiuose. Tarp 11 jų vaikų buvo ir minėta Rachelė (1919 m. Panevėžio gimnazistų sąraše įvardinta Šliapoberskaite), ir garsusis Kėdainių ugniagesių komandos vadas Codikas, tapęs žydų pasipriešinimo holokaustui simboliu.

Pati Rivka gimė Kaune praėjus porai savaičių nuo sovietinės okupacijos pradžios. Raudonus okupantus pakeitus rudiems, mergaitei vos spėjo sukakti metai. Su tėvais ji atsidūrė Kauno gete, gyvenimo kuriame ji neprisimena. Bet jau patys pirmieji jos gyvenimo prisiminimai, panašu, su getu nesusiję ir užduoda mįslę: „nakties miegas ant dviejų prie lovos pritvirtintų kėdžių, dienos aprūkusioje virtuvėje, milžiniška krosnis, užimanti didžiulį virtuvės plotą, – ant jos naktį miegodavom“.

Kaip ir kada buvo pabėgta iš geto?

Kas tai per vieta, kodėl ir kaip ten atsidūrė vieniša mergaitė? Bandant tai išsiaiškinti tampa akivaizdu, kad 1977 m. Rachelės ir vėlesniuose Rivkos prisiminimuose pateikiami duomenys šiek tiek prieštaringi. Pirmoji, neįvardindama metų, teigia pati mergaitę paėmusi iš Kauno geto, kai šiai buvo vieneri. Dažnai vaikus išgabendavo bulvių maišuose, apie ką galima paskaityti S. Abramovičiaus ir J. Zilbergo sudarytoje holokausto vaikų prisiminimų rinktinėje „Smuggled in Potato Sacks: Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto“, išleistoje Londone 2009 m. Apie tai užsimena ir Rachelės brolio Hario (dar paauglystėje iš Kėdainių migravusio į Pietų Afriką) anūkas Johnas R. Schlapobersky savo knygoje „When They Came for Me“, tiesa, nenurodydamas, ar tai sužinojo iš tetos, ar tiesiog interpretuodamas tuos pačius Rachelės memuarus. Pagal juos dukterėčią Rachelė perdavusi neįvardintam policininkui, kurio žmona kažkada buvo jų [tėvų?..] kaimynė. Mergaitė buvo išvežta į nenurodytą kaimą, kur buvo auginama su kitais neįvardintos šeimos vaikais. Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, šeimininkai pasitraukė į Vakarus, palikdami Rivką sodyboje likusiai vaikų auklei.

Pati Rivka 2001 m. rankraštiniame liudijime rašo, kad ji buvo „atiduota lietuvių karininkui, kuris ją išnešė iš geto 1941–1942 metais“. S. Abramovičiaus ir J. Zilbergo knygoje teigiama, kad iš Kauno geto ji buvo išnešta 1942 m. pb.–1943 m. pr. Lietuviškame minėtos knygos leidime perdavimo data dar labiau nuvėlinama užsimenant, kad tėvai tai padarė išgirdę apie vadinamąją „vaikų akciją“ Šiaulių gete. Ši vykusi 1943 m. lapkritį, kai iš žydų šeimų atimti vaikai buvo išvežti ir nužudyti Osvencimo koncentracijos stovykloje. Šis ir kiti faktų papildymai tikriausiai padaryti vėliau leidžiant minėtą knygą hebrajų kalba, kuri 2014 m. buvo išversta į lietuvių kalbą. Rivka teigia, kad ją perdavė patys Šlapoberskiai policininkui, buvusiam prieš karą „jos tėvų kaimynu“.

Feiga ir Elijahu Šlapoberskiai, XX a. 4-ojo deš. pabaiga. The Keidan Memorial Books, 1977 m.

Pradingę gelbėtojų vardai

Ilgą laiką žydų gelbėjimo faktai sovietinėje Lietuvoje buvo nutylimi. Nors „Yad Vashem“ organizacija žydus gelbėjusius asmenis pradėjo apdovanoti jau nuo 1963 m., Lietuvoje apie tai išgirsta iš esmės tik šaliai atkūrus Nepriklausomybę. Devintajame dešimtmetyje ir patys žydai aktualizavo holokausto temą. Iš vienos pusės, jie ėmėsi ypač aktyviai ieškoti dar gyvų žudikų, iš kitos, Holokaustą išgyvenę žydai ir jų vaikai galėjo pradėti ieškoti savo gelbėtojų ir suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardus. Deja, dauguma nei išsigelbėjusių, nei gelbėtojų iki to laiko neišgyveno. Kita vertus, pokarinėje epochoje ir ne visi išgelbėtieji matė reikalą minėti savo gelbėtojų vardus.

Kėdainietė Rachelė tikriausiai žinojo, kas toks buvo brolio dukros gelbėjimą organizavęs jos buvusių kaimynų žentas, taipogi galėjo paklausti liudininkų, kokia šeima slapstė mergaitę nuo mirties. Tačiau pyktis ant lietuvių dėl holokausto ir Štuthofo koncentracijos stovykloje patirto siaubo tikriausiai neleido įvertinti ir to, kas šioje mėsmalėje buvo žmogiška ir net herojiška. Todėl jos dukterėčiai, į Lietuvą grįžusiai po 55 metų nuo karo pabaigos ir nesėkmingai bandžiusiai atrasti savo vaikystės slėptuves, rankraštyje teko konstatuoti: „mane slėpė kažkokiuose lietuvių kaimuose, daugiau informacijos neturiu...“

Atrasti liudijimai

Kas buvo tas mįslingas policininkas ar karininkas, iš geto išnešęs mergaitę? Paslapties šydą praskleidė prieš kurį laiką išeivijos spaudoje rastas prozininkės ir publicistės Rūtos Kleopatros Vidžiūnienės užrašytas liudijimas. Jame pateikiamos įdomios ir kai kuriais atvejais netikėtos detalės apie pirmąją sovietų okupaciją ir nacių okupacijos pradžią Kėdainių apskrityje. Informacijos pateikėjas buvo tuometinis Kėdainių policijos viršininkas Bronislovas Strikaitis, kuris, kaip paaiškėjo, ir buvo Rivkos gelbėjimo organizatorius.

B. Strikaitis kilęs iš Ylakių krašte žinomos giminės. 1919 m. jo tėvas su dviem vyresniais sūnumis stojo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Šauktiniu prisijungus trečiajam sūnui, visi keturi dalyvavo Nepriklausomybės karuose. Dar du broliai – Kostas ir Bronius pasuko į teisėsaugą, pirmasis tapo Mažeikių policijos viršininku. Prieš antrąją sovietų okupaciją abu iš Lietuvos pasitraukė ir tapo aktyviais išeivijos visuomenės veikėjais ir spaudos bei kultūros rėmėjais: pirmasis – Kanados, antrasis JAV. Įdomi detalė – Bronius buvo Žemaičių muziejaus „Alka“ steigėjo poeto Prano Genio bičiulis ir šiam dirbant Mažeikiuose, abu vykdavo į eksponatų rinkimo ekspedicijas Žemaitijoje.

Codekas Šlapoberskis. 1919-23 m. geni.com

Strikaičio ir Šlapoberskio akistata

Rivkos istorija prasidėjo Kauno sporto halėje, kuri vokiečių tuo metu buvo paversta intendantūros sandėliu. B. Strikaičiui tarnybiniais reikalais ten atvykus ieškoti mašinų detalių, prie jo ir priėjo „Šlapoberskis“. Iš policininko patikslinimo, kad šis gyveno šalia jo uošvio namo Josvainių gatvėje tampa akivaizdu, kad visi liudininkai kalba apie tą pačią istoriją. Bronius mini tik priėjusiojo pavardę, tačiau iš apibūdinimo, kad šis buvo „atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir kaipo toks buvo paskirtas žydų gaisrininkų komandos viršininku“ paaiškėja netikėtas faktas – kalbama apie Codiką Šlapoberskį. Vokiečiai jį iš Kėdainių buvo atvežę dirbti į Kauną.

Nors Bronius prisiminimuose savo šeimos vardų visiškai nemini, sugretinus įvairius šaltinius paaiškėjo, kad jo žmona buvo Juzė Jaugelytė. Šios tėvas Leonas Jaugelis turėjo betono dirbtuves Josvainių g. 13.

Codekas buvo kelių įmonių, buvusių įvairiose gatvėse, savininkas, kaip ir kiti Šlapoberskiai – Judelis ir Elijus, turėję verslus Radvilų gatvėje. Daugiau žinoma apie Šlapoberskių gyvenamuosius namus, stovėjusius Kauno ir Šėtos gatvėse, tad tyrimo metu iškilo abejonės, ar policijos viršininkas nesusipainiojo tarp žydų kaimynų nekilnojamojo turto. Su Lietuvos centrinio istorijos archyvo direktoriaus Dariaus Žėruolio pagalba pavyko patikrinti Juditos Šlapoberskytės gimimo įrašą. Duomenys juose patvirtino B. Strikaičio žodžius – 1934 m. malūnininkas Codikas ir Dveirė (iki santuokos Išlandskaitė) gyveno Josvainių g. 22-ajame name.

Mergaitės gyvenimas duobėje

B. Strikaitis pateikia dar kelias įdomias detales iš pokalbių su C. Šlapoberskiu. Anot jo, ugniagesių viršininkas prašė išgelbėti ne kieno nors kito, o savo paties dukrą, kuriai tuo metu buvę trys su puse metukų. Rachelė prisiminimuose pateikia dramatišką epizodą, kai jos brolis prieš egzekuciją Daukšiuose vokiečių karininkui siūlėsi sušaudyti save mainais į gyvybes „dviejų mano vaikų, kuriems 4 ir 9 metai“.

Dar viena paminėta detalė, kad mergaitė buvo slepiama „duobėje prie tvoros (geto?), o maistą nuleisdavo per vamzdį“. Gal ir įmanoma, kad šitaip pusiau „savarankiškai“ urve galėtų kažkurį laiką išgyventi vienerių metų vaikas, tačiau labiau tikėtina, kad B. Strikaitis suprato teisingai ir buvo kalbama apie tokiomis siaubo sąlygomis slepiamą kiek vyresnę ugniagesių viršininko dukrą.

Pastarojo jauniausioji – Judita, išlikusiuose metrikiniuose įrašuose nurodoma turėjusi septynerius su puse metų. Po daugelio dešimtmečių buvęs policininkas ir net Codiko sesuo galėjo suklysti, juo labiau prisiminimus jie rašė ne patys, o diktavo kitiems. Negalima visiškai atmesti ir jaunesnės Šlapoberskių dukros buvimo tikimybės – išlikę žydų gyvenimo duomenys ypač fragmentiški.

Deja, savo vaikų C. Šlapoberskiui išgelbėti nepavyko. Kartu su žmona Dveire, dukromis Judita ir Chana bei beveik visais Kėdainių žydais jis netrukus buvo sušaudytas Daukšiuose. Codikas buvo vienas iš kelių Lietuvoje, žudynių metu pasipriešinęs ir du budelius sužeidęs, vieną jų – mirtinai.

Kuriuo metu gelbėjimo plane C. Šlapoberskio vaiką pakeitė jo brolio dukra, galime tik spėlioti. Galbūt jau kėdainiečius suvarius į žirgyno arklides buvo suprasta, kad iš čia ištrūkti nebepavyks ir perduota žinia gelbėti brolio vaiką iš geto Kaune. Galbūt „planas B“ tarp Šlapoberskių jau buvo aptartas ir žudynės Kėdainiuose tik paskatino Rivką gelbėti greičiau.

Pačios Rivkos atmintyje apie svarbiausią gyvenimo kelionę iš geto liko tik keli migloti vaizdai: „naktinė kelionė dengtu sunkvežimiu, elektros laidai tarp medžių...“ Iš tikro šioje „operacijoje“ dalyvavo visas būrys žmonių, gelbėjimo planai ir toliau ne kartą griuvo, o galutinį tašką padėjo Dievo apvaizda.

Šmuelis Peipertas. 1947 m. Ghetto Fighters’ House muziejus

Naujas Ievutės gyvenimas

Mergaitė pirmiausia buvo pristatyta pas neįvardinto policininko mamą, greičiausiai Kaune. Iš B. Strikaičio žodžių galima suprasti, kad kurį laiką vaikas buvo ir jo namuose, tačiau chronologinė „operacijos“ tvarka tiksliai nėra žinoma. Istorijos herojė atkurdama „savo gyvenimo paveikslą“, panašu, suklydo, manydama, kad „Evos“ vardą ji gavo po krikšto vienuolijoje. B. Strikaitis prisimena, kad naują pasą „Šlapoberskio mergaitei, ją pavadindamas Ievute“, jis padarė vos ją „perėmęs“ (o gal dar ir prieš tai) iš geto.

Pagal pirminį planą iš ten ją paimti ir pervežti į ūkininko sodybą turėjo B. Strikaičio bičiulis kunigas Antanas Tvarijanavičius. Buvęs policijos viršininkas teigia, kad Surviliškio klebonu dirbęs dvasininkas palaikęs ryšius su Kėdainių žirgyne suvarytais žydais. Dvasininkams buvo leidžiama ten ateiti, jei žydai to paprašydavo ir tuo naudodamasis A. Tvarijanavičius už tam tikslui parapijiečių suaukotas aukso brangenybes „išpirkdavo“ iš sargybinių žydų vaikus.

Apie šio kunigo išgelbėtus vaikus kol kas nėra kitų patikimų liudijimų. Tačiau visiškai tikėtina, kad jis galėjo būti kviečiamas vaikus krikštyti. Prasidėjus nacių represijoms prieš žydus tiek pastarieji, tiek dalis lietuvių dvasininkų griebėsi šiaudo vildamiesi, kad krikštas vokiečių akyse „pavers“ judėjus krikščionimis, t. y., jie taps „nebe žydais“. Šitokia „procedūra“, po kurios žydai katechumenai po konversijos sėkmingai integruodavosi į krikščioniškas visuomenes, buvo efektyvi šimtmečius. Deja, netrukus paaiškėjo, kad nacizmas yra tiesiog žmogėdriška ideologija, kuriai krikščioniškos tiesos ir tradicijos nė motais.

Kai žmogiškumo pasirinkimas tolygus mirčiai

Tikriausiai pastebėjęs A. Tvarijanavičiaus aktyvumą, gestapas jį pradėjo sekti ir pirminį Rivkos, jau tapusios Ievute, gelbėjimo planą teko koreguoti. B. Strikaitis prisimena, kad tada buvo nutarta vaiką nuvežti pas kunigo brolį, gyvenusį prie Baisogalos. Genealogijos tyrinėtoja Laima Pakėnienė-Petlinskaitė padėjo nustatyti, kad kunigo brolis buvo Petras Tvarijonavičius, gyvenęs Bučiūnų kaime. Galimai tada į mergaitės atmintį ir įsirėžė ilga „naktinė kelionė dengtu sunkvežimiu“. Tačiau, kaip rašo B. Strikaitis, šeimininkas pamatė, kad atvykėlės išvaizda „buvusi labai žydiška, garbanotais plaukučiais...“. Septynis paaugliško ir vyresnio amžiaus vaikus auginančioje šeimoje toks naujas narys negalėjo nesukelti įtarimų. Visi buvo įbauginti – neseniai netolimame Liaudiškių miške buvo sušaudyti Šeduvos žydai, Krakių geto, į kurį buvo išvežti Baisogalos žydai, gyventojai galutinai išžudyti rugsėjo 2 d.

Skubiai teko ieškoti patikimesnės slėptuvės. Ievutė nakčiai buvo nuvežta į nuošalesnę ganyklos daržinę prisakius, kad niekur iš jos neišeitų. Tačiau ryte atvykus, daržinė buvo tuščia. Buvo išieškota visa apylinkė, gretimi upeliai ir balos, bet mergaitės nebebuvo niekur. Nerimas atsirado ne tik dėl mergaitės likimo. Kilo grėsmė visiems, dalyvavusiems gelbėjimo „operacijoje“. Policijos viršininkas puikiai žinojo, kuo tai grėsė, mat ant jo darbo stalo gulėjo „departamento įsakymas, gautas šifruotame rašte iš vokiečių Gebietskomisaro, kad jei kas globos žydus ar jų šeimas, turi būti pranešta vokiečių SS teismui ir tas turi būti per 24 valandas sušaudytas“. Netrukus į Baisogalos policiją paskambino moteris ir pranešė, kad vidury nakties netoli sodybos ant suarto lauko jų šuo aptiko nežinia iš kur atsiradusią „mažą mergaitę, visą purviną, sušlapusią, verkiančią“. Šeimininkams šunį nuvarius, išsigandusi mergaitė „baisiai verkdama šokosi bėgti į jų namus“. Taip mergaitė šiuose namuose ir pasiliko.

Iš dešinės pirmoje eilėje Yermiyahu ir Rachelė (Šlapoberskaitė) Ratneriai. Tarp jų stovi Rivka Šlapoberskaitė (po įsivaikinimo Ratner, po santuokos Strichman). 1948-55 m.

Kas tie paslaptingieji Ievutės globėjai?..

Kėdainių policijos viršininkas teigia įsakęs Baisogalos nuovadai apie įvykį niekam neskelbti, taip pat apie galimas pasekmes įspėti ir vaiko „radėjus“.

Remiantis A. Bubnio tyrimu, Baisogalos 1941 m. sukilėliai nedalyvavo savo valsčiaus ir kitų vietovių žydų žudynėse. Šio valsčiaus policijos viršininkas buvo Juozas Švėgžda, vėliau tapęs vienu Lietuvos Laisvės Armijos kūrėjų.

Tikriausiai supratę, kad žydaitės atsiradimas prie sodybos nėra kieno nors pikti kėslai ir pajutę „neutralumą“ iš nors ir bejėgės prieš gestapininkų įsakymus, tačiau lietuviškos policijos, sodybos šeimininkai beveik iki karo pabaigos slapstė mergaitę. Sovietams artėjant, jie pasitraukė į Vakarus. Suprantama, vykstant į Vokietiją Ievutės pasiimti nebuvo įmanoma. Remiantis šykščia Rachelės užuomina, jos dukterėčią toliau stropiai saugojo Lietuvoje likusi išvykusios šeimos vaikų auklė. Jos vardas liko nežinomas, vaiko atmintyje įstrigo tik jos paveikslas – „stora moteris, kuri man neleido išeiti į lauką ir netgi į gretimą didelį šviesų kambarį su užuolaidomis. Prisiminimuose nesuvokiau, kodėl turėjau taip tyliai tūnoti ir kodėl nebuvo galima išeiti iš virtuvės.“ 

Su šia moterim Ievutė atlikdavo kasvakarinį ritualą prieš miegą – vakarines maldas „priešais kryžių murmant nesuprantamus žodžius“. Šie prisiminimai patvirtina B. Strikaičio žodžius, kad žydaitę naujoji šeima (gal ir pas tą patį A. Tvarijanavičių) pakrikštijo. Abi su globėja pergyveno ir per šalį persiritusį frontą: „lėktuvų gausmas ir danguje besiblaškantys žiburiai, mums slepiantis po lovomis“...

Kol kas galima tik spėlioti, kur buvo slapstoma mergaitė. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve esančiame 1927 m. Biliūnų kaimo plane nurodyta, kad P. Tvarijonavičius ten turėjęs nemažą žemės sklypą ir galimai – greta kaimo buvusį stambų Liaudiškių vienkiemį. Galimai tai ir yra vietovės, šalia kurių reikėtų ieškoti konkrečios Ievutės globėjų sodybos vietos.

Po karo baigties

Po karo vieną dieną į sodybos duris pasibeldė sovietų kariškio uniforma vilkintis vyras. Šis buvo Šmuelis Peipertas, kai kurių su juo bendravusių liudininkų teigimu, iš Krekenavos kilęs demobilizuotas sovietų kareivis ar karininkas. Jis ieškodavo vokiečių okupacijos metu kaimuose slapstytų žydų vaikų ir paimdavo iš juos slėpusių šeimų. Po to išveždavo į vaikų namus arba įkalbinėdavo juos priglausti savo tautiečius. Ne visais atvejais nuolatinėje mirties baimėje jau susigyvenusių naujų šeimų perskyrimai vyko taikiai ir savanoriškai.

Taip mergaitė pateko į vaikų namus Panevėžyje, Rachelės įvardintus kaip „Jėzaus nuotakų vienuolynas“. Tikriausiai turėta omenyje Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų vienuolija, kurios seserys prižiūrėjo miesto našlaičių prieglaudą. Viena iš šių vienuolių – Olimpija Rajuncaitė jau atkūrus Nepriklausomybę už šios istorijos herojės ir kitų žydų vaikų globą po mirties buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Vienuolių globon, kur ją „mokė krikščionių apeigų“, Ievutė pateko jau kiek paaugusi, tad ir prisiminimų liko kiek daugiau.

Dar vienas lemtingas gyvenimo pokytis

Mergaitės kaip geto bėglės gyvenimo etapas pasibaigė 1945 metais. Tą momentą, aprašytą knygoje „Išgelbėti bulvių maišuose“, gerai prisimena pati herojė: „Pavasarį Jėzaus nuotakų vaikų namuose pasirodė aukšta išblyškusi skudurais dėvinti moteris. Ji pasisakė esanti mano teta ir atėjusi manęs pasiimti. Vienuolyno vaikų namuose buvau mylima, lepinama, be to, turėjau tėvelį, kuris atvykdavo manęs aplankyti ir atveždavo saldainių (turimas omenyje Š. Peipertas). Staiga atsiranda ta prastai atrodanti moteris ir ketina mane pasiimti! Nenorėjau niekur eiti. Surinko man per didelių rūbų, apavė batus, ir teta užsivertė mane ant pečių kaip maišą miltų. Verkiau, rėkiau, spardžiausi – niekas nepadėjo, ji mane išnešė iš vienuolyno.“

Ši moteris buvo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžusi Rachelė Šlapoberskaitė. Apie vaikų namuose gyvenančią dukterėčią ją informavo kitas kėdainietis – Chaimas Ronderis, prieš karą Kėdainiuose gyvenęs toje pačioje gatvėje, kaip ir Codikas Šlapoberskis. Holokaustą Chaimas sugebėjo stebuklingai išgyventi pasislėpdamas po lentomis dvaro arklidėse, prieš išvedant sušaudyti ten suvarytus Kėdainių žydus. Vėliau jis slapstėsi įvairiose vietose, užmezgė kontaktus su Pašilių miške, netoli Pabarupės kaimo, buvusiu sovietinių partizanų būriu. Žeminių duobės, kuriose slėpėsi tiek partizanai, tiek geto bėgliai, išlikusios iki mūsų dienų. Visus šiuos vokiečių režimo nelegalus globojo netoli Pašilių miško gyvenusios Gedaikų, Gustų ir kitos šeimos. Ch. Ronderiui ir Joseliui Lisonui 1942 m. nusprendus prisijungti prie sovietinių partizanų, Kazys Gustas padėjo įsigyti ginklus.

Chaimo Ronderio kapas Kauno žydų kapinėse. Stovi holokausto išvengęs pusbrolis Judelis Ronderis. XX a. 7-ojo deš. pabaiga. keidaner.com.

Sunkus kelias į protėvių žemę

Iš Ch. Ronderio laiško 1946 m. adresuoto buvusiems kėdainiečiams (tarp jų – ir Rachelės Šlapoberskaitės broliui Hariui (Herscheliui)) į Pietų Afriką sužinome Rivkos tėčio likimą. Laiške Chaimas aprašo dar nesenus įvykius, kaip 1943 m. lapkričio mėnesį jis su sovietinių partizanų grupe užpuolė prie dvarvietės ir aerodromo įkurtos žydų ir karo belaisvių stovyklos sargybą ir išlaisvino 25 žydus. Pastarieji papasakojo, kad į minėtą stovyklą Elijas Šlapoberskis, Kėdainių vaistininkas Chaimas Gurvičius su dukromis kartu su dar 500 žydų iš Kauno geto buvo perkeltas 1943 metais, tačiau likus porai savaičių iki užpuolimo, grąžintas atgal. Chaimo teigimu, Elijas žuvo geto likvidavimo metu 1944 m. liepą, kai gestapininkai ėmė padeginėti geto namus, o išbėgančius žmones šaudyti.

Galime viltis, kad tėvą iki žūties kokiais nors keliais pasiekė žinia, kad jo dukra yra gyva, sveika ir saugioje vietoje...

Ievutė savo tikrąjį vardą, tikėtina, išgirdo tik iš Rachelės lūpų. Teta išsivežė ją į Vilnių ir grąžino į žydišką šeimą, kartu su vyru Jermiyahu Ratneriu tapdami įtėviais. Tačiau atgavusi žydišką tapatybę Rivka iš lietuviškos-katalikiškos aplinkos į tradicinę litvakų žydų kultūrą, kuri supo jos senelio, buvusio Krakių rabino Eliahu-Meir Feivelsono ir mamos – „Javne“ ortodoksų mokyklos mokytojos aplinką, nebegrįžo. Mergaitė buvo įmesta į ateistinę terpę rusakalbių mokykloje, kur, kaip pati prisimena, buvo „auklėjama pagal komunizmo idealus: „Tautų saulė“ Stalinas buvo mūsų tėvas, o Rusija – motina!“.

Pasaulėžiūrų ir gyvenimo lūžiai Rivkos gyvenime nesibaigė. Vos sulaukusią pilnametystės, įtėviai ją išvežė į Lenkiją – Jermiyahu turėjo Lenkijos pilietybę, tad tikėtasi, kad iš ten šeimai bus lengviau gauti leidimą išvykti į Izraelį. Merginai teko vėl mokytis naujos kalbos, krimsti mokslus svetimoje šalyje. Šito net nebaigus, pagaliau sulauktas leidimas išvykti į Izraelį, kur Rivka papuolė nors ir į savo prigimtinę, tačiau kultūriškai visiškai svetimą civilizaciją, prie kurios teko ilgai taikytis. Ir tik po nuoseklaus įsiliejimo į žydišką visuomenę gyvenimas ėmė tekėti ramesne vaga.

Istorijos veikėjų likimai

Tiek iki vokiečių išsidanginimo iš Lietuvos Rivką-Ievą slėpusios ir nuo sovietų teroro pasitraukusios šeimos narių, tiek iki karo pabaigos ją globojusios moters (galbūt likusios šeimos narės) vardai vis dar lieka nežinomi.

C. Šlapoberskis daugeliui žydų tapo pasipriešinimo simboliu. Savo idealu jį laikė ir kerštu naciams degęs Ch. Ronderis, vėliau pats paėmęs ginklą ir nebepadėjęs net tada, kai vokiškasis nacizmas jau buvo sunaikintas... Jis, kaip ir Š. Peipertas, deja, pasuko į NKVD gretas. Chaimas mirė 1964 m., palaidotas Kaune. Apie Šmuelio veiklą trumpų žinių galima rasti įvairiuose pokariu užrašytuose žydų šaltiniuose. Bene tiksliausi jų yra istoriko Izraelio Kaplano kauptuose amžininkų liudijimuose. Iš jų tampa aišku, kad reikalavimas atiduoti našlaičius vaikus, daugelio žydų vertintas kaip kilnus naikintos tautos likučių telkimo tikslas, tuos vaikus išgelbėjusių lietuvių šeimų buvo traktuojamas labai prieštaringai. Ypač, kai tokia misija buvo vykdoma partizaninio karo įkarštyje vilkint sovietų kariškio uniformą ir vaikštinėjant po kaimus su stribų būriais.

Pagal I. Kaplano šaltinio užuominas galima spėti, kad apie pas vieną iš išgelbėtą vaiką nesutinkančių atiduoti šeimų vis atvykstantį Š. Peipertą sužinojo partizanų ryšininkai. Šmuelis žuvo 1947 m. rudenį Rietavo apylinkėse, tačiau tikslesnės įvykio aplinkybės iki šiol nėra žinomos.

Kunigas A. Tvarijanavičius 1946 m. iš Surviliškio perkeltas į Josvainius. Ten paskirtas į Visų Šventųjų parapijos klebono ir Kėdainių dekano pareigas, kuriose išbuvo iki ankstyvos mirties 1951 m. Palaidotas Josvainių bažnyčios šventoriuje. Tais pačiais metais jo brolį Petrą sovietai ištrėmė, du sūnus nuteisė ir išsiuntė į gulago lagerius.

Šlapoberskių kaimynai Jaugeliai – Juzė ir Leonas su sūnumi inžinieriumi Stasiu ir dukra Ona  pasitraukė į Vakarus. 1951 m. jie apsistojo Monrealyje, Kanadoje. Vėliau Ona Jaugelytė-Šablauskienė tapo žinoma Monrealio dailininke, grafike.

Juzė ir Bronius Strikaičiai su vaikais Leonu ir Birute (vyras – prof. Romualdas Viskanta) išvyko į JAV, Los Andželą. Juzė mirė 1973 m., taip iki galo ir neatsigavusi po patirtų traumų eismo įvykyje (tuomet kartu važiavęs jos draugas rašytojas ir vertėjas Juozas Tininis žuvo). Palaidota Glendale Forest Lawn kapinėse. Bronius mirė 1990 m., vos sulaukęs atkurtos Nepriklausomybės. Palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapuose.

Autorius: Vaidas BANYS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama