Mažais žingsniais kuria didelius stebuklus
ON Media
Turinį įkėlė
Kartais žmogaus istorija susidėlioja iš skausmingų, bet kartu itin šviesių akimirkų. Panevėžietės Karinos Bučinskaitės gyvenimo pagrindas – močiutė, tapusi ne tik užuovėja, bet ir mokytoja po šeimą sukrėtusios nelaimės. Dar kitokį pasaulio matymą – jautresnį, gilesnį, kupiną mažų, bet labai svarbių dalykų – Karinai atvėrė ir jaunėlė sesuo, gyvenanti su autizmu.
Karinos Bučinskaitės istorija – tai pasakojimas apie smalsumą, jautrumą ir norą dalintis.
Nuo vaikystės Kariną lydėjo ypatingos moterys: močiutė, tapusi tikru šeimos ramsčiu po skaudaus išgyvenimo – mamos mirties, ir jaunėlė sesė, kuriai diagnozuotas sunkus autizmas.
Ši patirtis ne tik išmokė Kariną kantrybės bei empatijos, bet ir paskatino atviresniu žvilgsniu matyti žmonių kitoniškumą.
Šiuo metu K. Bučinskaitės gyvenimas sukasi tarp integruotos komunikacijos magistro studijų, kūrybinių veiklų ir savanorystės autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus ir jų šeimas globojančioje organizacijoje Panevėžio „Lietaus vaikai“ bei sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Panevėžio Viltis“.
„Esu smalsi, nuolat ieškau naujų iššūkių, bet kartu labai vertinu ryšį su bendruomenėmis. Šiandien jaučiuosi pakylėta, nes visos patirtys susidėjo į tai, kas aš esu“, – sako K. Bučinskaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Lietaus vaikų“ draugė
Prie Panevėžio „Lietaus vaikų“ Karina prisijungė labai natūraliai – ji turi dvejais metais jaunesnę autistišką sesę, tad neuroįvairovė buvo artima nuo vaikystės.
„Šis pasaulis man buvo pažįstamas. Bet savanorystė jį atvėrė daug plačiau. Pamačiau, kad kiekvienas vaikas yra unikalus. „Lietaus vaikai“ padėjo išplėsti akiratį – pradėjau labiau gilintis ir suprasti savo sesę, jos poreikius, iki šiol bandau vizualizuoti, kaip ji mato gyvenimą“, – pasakoja K. Bučinskaitė.
Apie vaikus su autizmo spektro sutrikimu globojančios organizacijos veiklą K. Bučinskaitė sužinojo iš tuo metu dirbusios bibliotekininkės.
Šių metų rugpjūtį Karina jau septintą kartą iš eilės praleido vasaros stovykloje prie Šventosios kartu su „Lietaus vaikais“.
„Ten patirtos akimirkos – nuo paprastų pokalbių iki draugystės kūrimo – labai stipriai formavo mane. Namo visada grįžtu pasisėmusi teigiamų emocijų. Nebuvo vieno lūžio momento, kai suvokiau savo pašaukimą, bet su kiekviena stovykla vis aiškiau jutau, kad tai yra mano vieta“, – sako savanorė.
Karina su jaunėle seserimi Serena. asmeninio archyvo nuotr.
Draugystė su mažaisiais princais
Egzistuoja psichologų nuomonė, kad rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi pažinojo autistą vaiką ir iš to atsirado „Mažojo princo“ veikėjas.
Mažojo princo pasaulis yra labai mažas, kaip ir autistiškų vaikų, kurių suvokimas ir gyvenimas apribotas. Tą lemia negebėjimas bendrauti.
A. de Sent Egziuperi knygoje parodoma, kad Mažasis princas labai nori susirasti draugų, jų ieško, tačiau taip pat supranta, jog nemoka draugauti.
Iš tiesų viena pagrindinių problemų, kad tokie vaikai nori turėti draugų, bet jiems labai sunku užmegzti ryšį ir jį išlaikyti. Kartais turėti draugų būna neįmanoma.
Pirmąją patirtį stovykloje su autistiškais vaikais, anot K. Bučinskaitės, lydėjo šioks toks nerimas – nežinojo, kaip ją priims, kaip pačiai pavyks prisitaikyti.
„Prisimenu vieną mergaitę, kuri visą savaitę norėjo būti tik su mama ir vis kartojo, kad nori namo. O paskutinę dieną ji paėmė mane už rankos, apsikabino ir atsisveikino. Tada supratau, kad ryšiui reikia laiko, nuoširdumo ir kantrybės, o svarbiausia – priėmimo. Vaiko gyvenimo per savaitę nepakeisi, bet gali tapti jo mažo stebuklo dalimi“, – pabrėžia savanorė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ryšiui reikia laiko
Karinos manymu, ieškant rakto į ypatingo vaiko širdį, svarbiausia būti šalia nuoširdžiai.
„Ir sau būti nuoširdžiam neslėpti, kad sunku. Kantrybė, pagarba vaiko unikalumui ir paprasti buvimo kartu momentai dažnai atveria daugiau nei ilgos kalbos. Ryšys neatsiranda per dieną, bet kai jis užsimezga – jis tikras ir labai stiprus“, – sako savanorė.
Bendraujant su autistiškais vaikais, anot K. Bučinskaitės, iššūkių kyla nuolat – juk kiekvienas jų labai skirtingas.
„Kartais reikia daug kantrybės – vienas vaikas ilgai neleidžia prieiti, kitas visiškai atsiriboja. Iš pradžių tai gali atrodyti skaudu, nes nori padėti, o jis tarsi neįsileidžia. Bet supratau, kad čia ne atstūmimas, o tiesiog jų būdas saugotis“, – sako K. Bučinskaitė.
Karina neslepia, jog yra buvę akimirkų, kai manė, jog užmegzti to magiško ryšio taip ir nepavyks. Bet užteko vieno mažo gesto, kad pakeistų nuomonę.
„Vienas vaikas, kuris ilgai nekalbėdavo su niekuo, vieną dieną pats priėjo, paėmė už rankos ir nusivedė parodyti savo piešinį. Tokios akimirkos labai stipriai paliečia – supranti, kad nors kelias ilgas, kiekvienas mažas žingsnis yra didelis pasiekimas“, – pabrėžia pašnekovė.
Be to, Karina išmoko priimti faktą, kad ne ji kontroliuoja tempą – reikia eiti kartu su vaiku.
„Ir kai pagaliau pamatai šypseną ar išgirsti pirmą pasakytą žodį, suvoki, jog visas darbas, kantrybė ir laukimas buvo to verti“, – tvirtina savanorė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Savanorystės veidai
Dabar Karina „Lietaus vaikų“ organizacijoje prisideda prie projektų, rašo straipsnius, atstovauja renginiuose, yra atsakinga už komunikaciją.
„Smagiausia, kad veiklų spektras platus, todėl galiu realizuoti save įvairiose srityse“, – sako K. Bučinskaitė.
Anot jos, savanorystė – ne vienkartinis įvykis, o ištisas procesas.
„Kiekvienais metais stebiu, kaip vaikai auga. Kai pradėjau savanoriauti, jie buvo maži, kai kurie dar nekalbėdavo, o dabar jau paaugliai, kai kurie ir suaugę. Matai, kaip jie drąsėja, kaip keičiasi bendravimas. Kartais pagalvoju, kad iš jų pačių galiu mokytis atkaklumo ir drąsos“, – sako K. Bučinskaitė.
Be veiklų „Lietaus vaikų“ organizacijoje, Karina savanoriauja ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Panevėžio Viltis“.
Anot jos, tai dar viena bendruomenė, prie kurios labai gera prisidėti.
Ten veda kūrybinius užsiėmimus, anksčiau padėdavo stovyklose, prisideda prie organizacinių darbų ar tokių paprastų dalykų kaip baldų perdažymas.
„Atrodo smulkmena, bet tokiomis akimirkomis supranti, kad savanorystė turi daug veidų – ji gali būti kūrybinė, praktinė ar organizacinė, bet visomis formomis reikalinga“, – įsitikino pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Į scenos užkulisius
K. Bučinskaitei savanorystė nėra priedas prie gyvenimo – ji yra jo šerdis.
Kartais tai paprasti darbai – nudažyti baldus, pažaisti su vaikais, padėti stovykloje. Bet kartu savanorystė atvėrė Karinai ir visiškai kitą pasaulį – muzikos ir renginių.
Karina savanoriavo daugelyje didžiųjų renginių – „Granatų“ festivalyje, „Sostinės dienose“, teko galimybė savanoriauti „Maneskin“ koncerte Vingio parke.
„Granatose“ net atlikau praktiką, tad buvau ir užkulisiuose. Pamačiau, kaip veikia tikra festivalio virtuvė. Dar studijų metais aktyviai veikiau studentų atstovybėje – organizavome renginius, vienas įsimintiniausių buvo automobilių orientavimosi varžybos ,,Night Ride IV“ po visą Vilnių“, – pasakoja panevėžietė.
Tokios patirtys, pasak Karinos, suteikė roko energijos – suprato, kad renginių organizavimas yra adrenalinas, kūryba ir bendruomenė viename.
„Tai visiškai kitokia savanorystė, bet ji man lygiai taip pat brangi, kaip ir darbas su „Lietaus vaikais“ ar „Panevėžio Viltyje“, – teigia K. Bučinskaitė.
Didžiausia vertė – mažose akimirkose
Savanoriaudama Karina išmoko priimti kitoniškumą be išankstinių nuostatų, o ir pati tapo kur kas drąsesnė.
„Savanoriavimas padėjo suprasti, kad didžiausia vertė slypi ne dideliuose projektuose, o mažose, tikrose akimirkose – kai vaikas šypsosi, kai pamatai jo progresą, kai išdrįsti pats daugiau, nei manei galintis“, – pabrėžia savanorė.
Anot K. Bučinskaitės, savanorystė – tai patirtis, kurios nepakeis jokie vadovėliai.
„Jaunam žmogui tai proga įgyti pasitikėjimo savimi ir suprasti, kad net maži darbai gali keisti paties pasaulį“, – mano Karina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kalbos iššūkiai
K. Bučinskaitė baigė kūrybinių industrijų bakalauro studijas Lietuvoje, Socialinių mokslų kolegijoje (SMK).
Dar studijuodama per „Erasmus +“ mainų programą metams išvyko pasimokyti žurnalistikos pagrindų į Zagrebą Kroatijoje. Ten praleido virš metų.
Vėliau atliko baigiamąją praktiką ir savo kūrybinį baigiamojo darbo projektą Turkijoje.
„Man kelionių į užsienį duris atvėrė „Erasmus“ išvykos. Pirmoji buvo Lenkijoje, ten pirmą kartą atsidūriau tarptautinėje aplinkoje. Iš pradžių labai bijojau kalbėti angliškai, bet sutikti studentai mane tiesiog pastūmėjo bandyti“, – pasakoja pašnekovė.
Žmonės, kuriuos pažino keliaudama pagal studentų mainų programą, anot Karinos, buvo labai pasišventę mokslui – viena mergina laisvai kalbėjo prancūzų ir korėjiečių kalbomis, kitas gilinosi į istoriją, treti jau ruošėsi studijoms Nyderlanduose.
„Man tai buvo didžiulis šokas ir motyvacija. Supratau, kad nereikia bijoti suklysti, kad kalbų mokymasis yra durys į pasaulį“, – sako K. Bučinskaitė.
Pasiklysti ir atrasti
Kroatija Karinai nuo pat pradžių buvo nuotykis – su drauge praleido jungiamąjį skrydį Frankfurte, todėl atvyko tik kitą dieną.
„Kai pagaliau nusileidome, oras pasirodė gaivesnis, o saulė švietė ypač ryškiai. Iš oro uosto mus paėmė autobusiukas, į bendrabučius važiavome tramvajumi – viskas buvo nauja. Stotyje beveik niekas nekalbėjo angliškai, supratau tik žodį „kiosk“,– juokiasi Karina.
Iš pradžių Zagrebas atrodė šaltokas – žmonės retai šypsojosi, mažai kas kalbėjo angliškai. Bet Karina greitai susikūrė savo ritualą: po paskaitų eidavo namo pėsčiomis apie 40 minučių kelio. „Dažnai pasiklysdavau, bet specialiai vengdavau žemėlapių, kad geriau pažinčiau miestą. Visada jaučiausi saugi – net labiau nei kai kuriuose Panevėžio rajonuose. Naktį galėdavau nueiti iki kepyklėlės kitame bendrabutyje, ir tai man suteikdavo savotišką laisvės jausmą“, – pasakoja pašnekovė.
Su laiku panevėžietė atrado Zagrebo perlą – Jaruno ežerą.
„Iš Slovėnijos parsivežiau riedlentę ir važinėdavau riedlenčių parke, tapau ekstremalų bendruomenės dalimi. Labiausiai įstrigo džiazo vakarai rūsyje, karaokės naktys ir savaitgalių šurmulys. Net laukdama tramvajaus vidurnaktį galėdavau užmegzti pokalbį su nepažįstamuoju. Tokios mažos akimirkos padėjo pamilti Zagrebą“, – šypsosi Karina.
K. Bučinskaitė sako jaučianti, kad Kroatija paliko joje žymę, kurios negali nupasakoti – ją reikia išgyventi pačiam.
Zagrebas, anot K. Bučinskaitės, šiltas, jaukus, bet kartu gyvybingas miestas.
Lietuvio akimis jis atrodo kaip tiltas tarp Balkanų chaoso ir europietiškos tvarkos. Gyvenimo ritmas ten lėtesnis – žmonės daugiau dėmesio skiria bendravimui, kavinėms, muzikai.
„Dažnai gali sutikti tuos pačius žmones kavinėje tam tikrą valandą. Tai šiek tiek primena sporto klubą – iš pradžių visi atrodo svetimi, bet kai nuolat matai tuos pačius veidus, pradedi sveikintis ar bent nusišypsai. Man tai buvo puiki aplinka mokytis savarankiškumo“, – pasakoja Karina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Austrijos pamokos
Po studijų K. Bučinskaitė patraukė į Austriją ir užsiliko ten daugiau nei metus. Norėjo galutinai išmokti vokiečių kalbą, bet susidūrė su iššūkiu – austrų dialektu.
Nors tikėjosi, kad Gracas – antras pagal dydį Austrijos miestas – bus toks pat smagus ir smarkus kaip sostinė Viena, liko maloniai nustebinta, kokie atsipalaidavę žmonės ten gyvena.
Net tada, kai austras laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, gatvės nelūžo nuo švenčiančių žmonių – miestas išliko labai ramus.
„Gracas man pasirodė tvarkingas, švarus, jaukus. Labai daug užsieniečių – ir tai man buvo viena didžiausių jo vertybių“, – pasakoja panevėžietė.
Karina gyveno prie gatvės, kuri tiesiog pulsuoja įvairių tautų krautuvėlėmis: indų, turkų, kurdų, afganų, afrikiečių. Ten galėjo rasti visko – nuo prieskonių ir maisto iki dekoracijų. K. Bučinskaitei atrodė, kad tai tikra tolerancijos ir lygybės erdvė.
Tiesa, buvo ir kultūrinių šokų – pavyzdžiui, parduotuvės Grace dirbdavo tik iki 18–19 val., o sekmadieniais jos visai užsidarydavo.
„Man pasisekė, nes gyvenau priešais pagrindinę traukinių stotį, kur buvo vienintelė parduotuvė mieste, dirbusi iki 22 val., ir net sekmadieniais. Bet buvo ir savų iššūkių – jei sekmadienį tekdavo užsukti, dažnai laukdavau 20–40 minučių eilėje, kol apskritai įleisdavo į parduotuvę, nes visas miestas ten suplūsdavo“, – juokiasi Karina.
Gracas, anot jos, labai patogus ir dėl nedidelių atstumų, tad ten įsigijo dviratį – beveik nejautė poreikio važiuoti tramvajais. Ilgiausią atstumą dviračiu numinti iki miesto pakraščio tetrukdavo apie 20 minučių.
Bendrauti angliškai taip pat buvo gana paprasta – ypač su užsieniečiais, su kuriais Karina jausdavosi artimesnė nei su vietiniais.
„O dar labiau mane išgelbėjo tai, kad prisijungiau prie „BEST Graz“ organizacijos, kur galėjau prisidėti prie reklamos, vaizdo įrašų kūrimo, plakatų dizaino. Tai tapo mano psichologine atrama – kūryba, veikla ir bendruomenė padėjo lengviau įsilieti į naują gyvenimą“, – džiaugiasi panevėžietė.
Austrijoje ji galėjo dirbti ir profesionaliai – prisidėjo prie marketingo, socialinių tinklų kūrimo bei administravimo, reklamos ir vizualų kūrimo.
„Bet net gyvendama Austrijoje per Kalėdas subūriau savo draugus į Zagrebą ir pati jiems vedžiau turą po miestą. O vieną vasarą pasiėmiau savo autistišką sesę atostogoms į Kroatiją – tai buvo ypatinga mūsų kelionė, kuri leido pažvelgti į šalį dar kitomis akimis“, – šypsosi Karina.
Iš mokyklos suolo į pasaulį
Kai K. Bučinskaitei mokyklos suole reikėjo rinktis ateities kelią, blaškymosi tikrai buvo – domėjosi kūryba, žurnalistika, renginių organizavimu.
Po pamokų retai eidavo tiesiai namo – buvo įsitraukusi į būrelius, jaunimo organizacijas. Bet ilgainiui viskas susidėjo į vieną kryptį – komunikaciją, kūrybą ir renginius.
Karina domisi fotografija, vaizdo įrašų kūrimu, keliauja, rašo.
„Kelionės man – ne tik poilsis, bet ir įkvėpimas. Esu aplankiusi 23 šalis – iš kiekvienos parsivežiau po dalelę, kuri praturtino mano kūrybą. Man patinka „išjausti“ miestus – kartais tai ilgi pasivaikščiojimai be tikslo, kartais jaukios vietos, kaip ta džiazo kavinukė Zagrebe, kur supranti, kad pasaulis pilnas stebuklų, jei tik leisi sau pasiklysti“, – sako K. Bučinskaitė.
Savo kelią Karina ir toliau mato komunikacijos ir kūrybos srityse, nori dirbti tarptautiniu mastu, bet kartu išlaikyti ryšį su socialinėmis iniciatyvomis.
„Svajoju rašyti scenarijus, kurti filmus, organizuoti renginius. Kadangi užsienyje praleidau 2,5 metų, nuo šios srities buvau nutolusi, bet dabar jaučiu stiprų norą sugrįžti“, – sako Karina.
Įgytą patirtį ji norėtų pritaikyti ir gimtajame Panevėžyje.
„Labai gera matyti, kaip jis auga ir tobulėja su kiekvienais metais. Aš noriu būti šio virsmo dalimi“, – tvirtina K. Bučinskaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Močiutės pasiaukojimas
Nuo mažų dienų K. Bučinskaitė buvo smalsi, kūrybinga, labai empatiška, visada rūpėjo, kaip jaučiasi kiti. Daug ko išmoko iš savo močiutės, kuri skatino dalyvauti, patirti, pažinti, dalintis.
Išties Karinos močiutė Dalė Oniūnienė – neeilinė moteris.
Prezidentas Gitanas Nausėda dar 2022-aisiais įteikė jai ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Tradiciškai kasmet prieš Motinos dieną Lietuvos Respublikos prezidentas apdovanoja daugiavaikes, dorai atžalas išauginusias ir jas išauklėjusias mamas.
Panevėžietė D. Oniūnienė, švelniai anūkų vadinama babyte, užaugino tris anūkus, likusius našlaičiais po mamos mirties. Dėl dukros netikėtos ligos jai vienai teko prisiimti visą atsakomybę už juos.
Dalės ir jos anūkų gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2004-ųjų gruodį. Šeima laukė į šį pasaulį ateinančios jaunylės Serenos. Gimdyti besiruošiančios Karinos mamos kraujo spaudimas visada buvo žemas. Niekas nė nesuprato, kai gimdyvei jis tikriausiai staiga sukilo ir moterį ištiko insultas. Po gimdymo moteris tapo neįgali, o 2015-aisiais jos vaikai liko našlaičiais.
D. Oniūnienė liko vienintelė trijų anūkų užuovėja ir ramstis. Jaunylei Serenai nustatytas sunkus autizmas.
Močiutę su anūkais sieja išties ypatingas ryšys – galbūt ir šeimos nelaimė juos taip suvienijo.
Dalė labai džiaugėsi, jog vyresnėliai Raimilas ir Karina užaugo be galo geri, rūpestingi, dėmesingi tiek vienas kitam, tiek aplinkiniams.
Autorius: Reda Osteikaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
