Išsivadavusi iš pragaro tiesia ranką kitiems

Augti šeimoje, kurioje gyvena priklausomybė, reiškia nuolat jausti įtampą, nežinią ir tylą, kuri kartais skaudina labiau nei žodžiai ar veiksmai.

Nuo alkoholio priklausomos motinos nemeilė buvo Simonos Bugaitės kasdienybė.

Duobėtas kelias į išsilaisvinimą

Dabar ši 31-erių panevėžietė – Atviro jaunimo centro darbuotoja, tiesianti pagalbos ranką panašių patirčių turintiems jaunuoliams.

Simonos kelias iki to, kur yra šiandien, buvo ilgas ir duobėtas: mamos smurtu pažymėti metai tėvų namuose, vėliau – studijos, ligoninė ir net dešimt dienų komos.

Atsibudus po jos, Simonai teko susitaikyti su gyvenimą pažymėjusia diagnoze – pirmo tipo diabetu.

Dabar kiekviena panevėžietės diena – savikontrolės, planavimo, budrumo ir atsakomybės iššūkis. Ji privalo nuolat stebėti cukraus kiekį kraujyje, skrupulingai planuoti valgymus. Net paprasti dalykai, tokie kaip išvyka su draugais ir pamirštas saldus užkandis ar gėrimas, gali sugriauti ramybę.

Motinos priklausomybių šešėlyje

S. Bugaitei gyvenimas kirčių negailėjo net tada, kai turėjo būti supama tėvų meilės ir globos.

Iki trylikos Simona kartu su jaunesne seserimi ir broliu augo įprastai.

Tačiau ramus gyvenimas pasikeitė, kai į šeimą atslinko priklausomybės šešėlis – mama pradėjo gerti.

Kartu jos su priklausomybe atkeliavo ir smurtas, agresija, vaikams skiriamos neadekvačios bausmės tiesiog už nieką.

Simona neslepia: paauglystę išgyvenusi kaip karo lauke.

„Suprantu, kad nebūsiu herojus ir viso pasaulio neišgelbėsiu, bet jei padėsiu bent vienam jaunam žmogui, jausiuosi rami.“

S. Bugaitė

„Buvome mamos priklausomybės šešėlyje. Turėjome prisitaikyti, išmokti patylėti, nes tavo vertė priklausė nuo to, kaip gerai išmokai pažinti jos emocijas, kaip sugebi laviruoti, neverkti, neatsikalbinėti“, – pasakoja S. Bugaitė.

Simona atvira: taip gyventi buvo labai sudėtinga. Ir baisu.

Negana to, kad namuose liejosi alkoholis, trūko mamos meilės ir atjautos, bet ir tėtis tapo kopriklausomas.

Kopriklausomybė – tai emocinis prisirišimas prie kito žmogaus problemų, kai pradedama gyventi ne savo, o kito gyvenimą.

Dažnai tai pasireiškia santykiuose su priklausomu, toksišku ar emociškai nestabiliu žmogumi – stengiamasi jį gelbėti, aukojant save, ignoruojant savo poreikius ir ribas, o viduje jaučiantis išsekusiam, nelaimingam ir įstrigusiam.

Vienu metu Simonai jau atrodė, kad praranda ir girtaujančią mamą, ir alkoholio nevartojantį, bet toksiškų santykių su žmona nukirsti negebantį tėtį.

„Visas šeimos gyvenimas sukosi aplink mamą. Viskas buvo apie ją. Mama turi daug vidinių demonų, neišspręstų psichologinių problemų, bet tą aš tik dabar suprantu. Be to, ji turi ir narciziškų bruožų. Tad vaikystėje nejutome jokios meilės, buvo daug fizinio ir emocinio smurto“, – pasakoja Simona.

S. Bugaitė ir dabar pamena, kai prisigėrusi ir dėl kažko įpykusi mama liepė dukrai visą dieną stovėti sode prie šulinio. Be vandens, be maisto, be galimybės prisėsti ar nueiti į tualetą.

Kitą kartą įsiutusi šliūkštelėjo dukrai į veidą dubenį šuns vandens.

Arba išrengusi ją beveik nuogai išvarydavo į laiptinę.

Būta ir tokių smurto proveržių, kad Simona buvo sumušta smuiku, kuriuo taip mėgo griežti.

Svarbiausia Simonos išmokta gyvenimo pamoka – atleisti tiems, kurie skaudina. Bet ne todėl, kad jie to nusipelnė, o todėl,
kad pati nusipelno ramybės. P. Židonio nuotr

Baimė grįžti namo

Kiekviena Simonos ir jos sesers bei brolio diena buvo pažymėta nesaugumo jausmo, nestabilumo. Jie niekada negalėjo žinoti, kas lauks grįžus iš mokyklos.

Su sese netgi turėjo sutartinius ženklus, kokia mamos nuotaika, kad žinotų, kaip elgtis pravėrus namų duris.

S. Bugaitė buvo talentingas vaikas, lankė Muzikos mokyklą, griežė smuiku, šoko, bet to neužteko, kad įtiktų despotei motinai.

Ji pamena, jog po smuiko pamokų valandų valandas stovėdavusi Muzikos mokyklos tualete, kad tik nereikėtų eiti į namus, kur tiek daug baimės.

„Grįžti namo, bijai pavalgyti, ne taip pažiūrėti, ne taip pasakyti. Niekada negalėjai žinoti, į kokius namus grįši. Viskas sukosi aplink vieną žmogų ir vieną nuotaiką – dažniausiai blogą ir nukreiptą į vieną vaiką. Dažniausiai į mane, nes aš pasipriešindavau ir sakydavau: rėk ant manęs, ne ant mažesnių“, – slogią vaikystę mena Simona.

Nors tėtis bandydavo numalšinti audras, suvaldyti ūmaus būdo žmoną jam sekėsi sunkiai.

Apie stabilią vaiko rutiną Simona galėdavo tik pasvajoti. Neretai į mokyklą eidavo nemiegojusi, neparuošusi namų darbų.

Galiausiai pavargusi nuo beprotiškos įtampos namuose, ėmė žaloti save.

„Tada atrodė, kad turi artimą žmogų, mamą, kuri kaip ir tave myli ar bent turėtų mylėti, bet supranti, kad tai – du visiškai skirtingi žmonės. Kai išsiblaivydavo, nesulaukdavome jokio atsiprašymo. Kai vėl pradėdavo gerti, istorija kartodavosi“, – pasakoja Simona.

Ji svarsto, kad tuo metu motina buvo funkcionuojanti alkoholikė.

Dirbo pardavėja ir savo pareigas atlikdavo, kol prasidėjo išgėrimai ir darbe – nuo silpnesnių gėrimų iki stipriųjų.

Išgertus butelius slėpdavo ar užkasdavo sode, kur vasarą gyvendavo.

Pragarą slėpė įvaizdžio kaukė

Atrodytų keista, kad į tokį priklausomybės ir smurto pažymėtą šeimos gyvenimą nereagavo aplinkiniai žmonės.

Pasak S. Bugaitės, kitiems jų šeima atrodė normali – sugebėjo sukurti tokį įvaizdį.

„Močiutė viskuo patikėjo tik tada, kai tėvai išsiskyrė. Ji klausė, kaip taip galėjo atsitikti, juk buvote normali, faina šeima, mama visada susitvarkiusi, viskas gražu“, – pasakoja Simona.

Išties, anot jos, dažnai žmonės apie alkoholikus yra susidarę klaidingą nuomonę.

Yra įsitikinę, jog priklausomi žmonės gyvena landynėje, neturi kuo apsirengti ar pavalgyti.

„Mes turėjome ir maisto, ir pinigų, nes tėtis yra protingas žmogus, gerai uždirbo, buvome neblogai aprūpinti. Bet niekas nematydavo, kas vyksta už durų. Paprasčiausiai niekam nebuvo įdomu“, – tvirtina S. Bugaitė.

Nutraukė ryšius

Simona pasakoja, kad visa šeima bandė spręsti mamos problemas, ne kartą vežė ją gydytis nuo priklausomybės, lydėjo pas psichologą, davė antrą, trečią ar net ketvirtą šansą.

Visada palaikė, gyrė mamą, kokią ji graži, kai negeria, tačiau visos pastangos buvo bevaisės.

Po savaitės košmaras kartodavosi.

„Žmogus pasirinko savo gyvenimo kelią, nes tokio norėjo. Jai tiesiog to reikėjo“, – svarsto S. Bugaitė.

Dabar Simona ironiškai sako, jog motina šiuo metu gyvena geriausią gyvenimą, kokį galėtų. Ji yra asociali, ligota, pati patiria smurtą, bet net rimtos sveikatos problemos netrukdo jai gerti. Taip, kaip visada ir norėjo.

Ir Simona, ir jos sesuo, ir brolis su motina nutraukę visus ryšius.

Pašnekovė neslepia, kad tai buvęs labai sunkus sprendimas, bet privalomas meilės sau aktas, būtinas pačios išlikimui ir sveikimui.

„Aišku, man mamos labai trūksta, kartais norisi paskambinti, paklausti patarimo: „Žiūrėk, mama, ar tinka ši vestuvių suknelė?“ ir panašiai. Bet supratau: jei nenutrauksiu su ja santykių, man nutiks kažkas labai blogo. Tokie santykiai pažymėti nuolatinių jos skambučių, žinučių, teroro, gailesčio sau paieškų“, – pasakoja Simona.

Narcizės spąstuose

S. Bugaitė ne kartą bandė ieškoti atsakymų, kodėl mama taip elgėsi, kodėl nemylėjo savo vaikų, tačiau paaiškinimo nerado.

Galbūt įtakos turėjo tai, kad ji pati augo disfunkcinėje šeimoje, kurioje alkoholis taip pat liejosi laisvai, galbūt tai liko įrašyta jos genuose.

Daug lėmė ir narcizo asmenybė – tokiam žmogui nerūpi niekas kitas, tik jis pats.

„Turbūt tos negydytos jos vaikystės traumos ir privedė prie to. Mamai reikėjo numalšinti savo pačios kadaise patirtas traumas ir tą bandė daryti sau lengviausiu būdu. Gal pritrūko valios, o gal tiesiog pati kitaip nenorėjo“, – svarsto Simona.

S. Bugaitei atrodo keista, kaip mama gali nemylėti savo vaiko. Simona sako pati kur kas daugiau meilės bei rūpesčio atiduodanti savo šuniui, nei gavo iš mamos.

Galiausiai ji suprato, kad mamos meilė sau buvo kur kas didesnė nei vaikams.

Išgyvenimų suartinti

Traumuojamos vaikystės patirtys ypač suartino S. Bugaitę su sese ir broliu.

Dabar jie kaip kumštis ir pasiruošę vienas dėl kito padaryti viską.

„Mes tikrai labai artimi. Turbūt ta išgyvenimo mokykla mus ir suartino. Buvome kartu ir bandėme išgyventi“, – pasakoja Simona.

Ištrūkti iš užburto smurto, agresijos ir desperacijos rato visiems pavyko tik pradėjus savarankišką gyvenimą.

S. Bugaitė, baigusi mokyklą Panevėžyje, spruko į Vilnių, įstojo studijuoti. Tačiau emocinės problemos ir sunkios psichologinės traumos ir čia pasivijo.

„Iš tikrųjų stojau bet kur, kad tik pabėgčiau toli nuo namų. Mokslai nesisekė, nes elgiausi kaip nutrūkusi nuo grandinės. Galėčiau tai pavadinti ne studijavimu, o studentavimu“, – prisipažįsta Simona.

Visgi, anot pašnekovės, šitas pabėgimas buvo tik fizinis. Emocinis motinos teroras skambučiais ar žinutėmis tęsėsi.

„Galėjai negimti, tu nieko nepasieksi, pasižiūrėk į save“, – tokie žodžiai liejosi iš motinos lūpų Simonai palikus namus.

Galutinai S. Bugaitė visus ryšius su mama nutraukė prieš penkerius metus pabudusi iš komos.

„Tuo metu man labai reikėjo palaikymo, tačiau viskas vėl sukosi apie ją: kaip jai sunku, kaip negera, kaip reikia pagalbos. Tada supratau, kad tai nebegali tęstis, ir padėjau tašką“, – pamena Simona. Ji motinos nematė jau daug metų, nors ši gyvena tame pačiame mieste.

Orkestras be dirigento

S. Bugaitė pasakoja, kad ir pati, ir sesuo su broliu, palikę toksišką motiną, jautėsi kaip laukinukai, ištrūkę iš gūdaus miško. Nemokėjo mylėti nei savęs, nei kitų, nesugebėjo bendrauti – tiesiog normaliai gyventi. Visko mokėsi iš naujo.

„Kartais su sese kalbamės, kaip mes ten išgyvenome, kaip išbuvome, kaip sugebėjome pabėgti. Net nesuprantu, kaip mums pavyko“, – stebisi Simona.

Tai, kas buvo vaikystėje, S. Bugaitei paliko ne tik emocinius, bet ir fizinius randus.

Šiuo metu ji gyvena su dviem, kaip juokauja, draugais. Vienas jų – bipolinis sutrikimas. Kitas – pirmo tipo diabetas.

Bipolinis sutrikimas jaukia Simonos mintis, o diabetas – kūną.

„Kai kūnas visą laiką buvo įsitempęs, nuolat patiriantis stresą ir neprižiūrimas, nenuostabu, kad liko pasekmės“, – daro išvadą Simona.

Bipolinį sutrikimą ji prilygina orkestrui galvoje be dirigento.

Tai – emocijų uraganas, kai vieną savaitę gali būti ištiktas euforijos, o kitą – nugrimzti į didžiulę depresiją, tada nebematai prasmės gyventi.

Tai nėra lengva. Kasdien, jau trylika metų iš eilės, Simona nėra tikra, kokia atsikels ryte.

„Nors dabar jau pradėjau save geriau jausti, anksčiau visiškai nesupratau, kas su manimi vyksta. Bandžiau viską nurašyti charakteriui. Jei norėjau važiuoti motociklu, nors neturėjau teisių, 200 kilometrų per valandą greičiu, ir važiuodavau. Juk smagu! Jei nemiegodavau tris paras ir su drauge prašokdavau kokiame klube – faina! O paskui visą savaitę guliu lovoje ir verkiu, net noriu žudytis, vartoju vaistus“, – prisipažino.

Manijos ir depresijos gniaužtuose

Vieną dieną S. Bugaitė suprato priėjusi liepto galą. Tėtis užrašė ją vizitui pas psichiatrą. Kita stotelė – Vilniaus psichikos sveikatos centras.

„Ten nustatė bipolinio sutrikimo diagnozę, o tada prasidėjo pažintis su juo, bandymai suprasti, kokia tai liga, pritaikyti tinkamus vaistus“, – atvirai pasakoja S. Bugaitė.

Gyvenimas sergant bipoliniu sutrikimu, anot Simonos, yra tarsi amerikietiški kalneliai.

„Man dažniausiai būna depresija arba hipomanija, kai tampi tarsi išprotėjusiu. Prisimenu tą laiką, kai per vieną naktį galėdavau nuspręsti tapti dailininke ir susipirkti visus būtinus daiktus, kitą jau ruoštis maratonui. Pradedi darbą, nebaigi, kažką nuolat šveiti, remontuoji, sugalvoji perdažyti sienas, rašai knygas“, – vardija Simona.

Pašnekovė mena kiek juokingą istoriją apie tai, kaip viena moteris bipoliniu sutrikimu sergančius žmones vienijančioje grupėje rašė, kad per manijos epizodą įsidarbino statybininke, nes tiesiog sugalvojo pakeisti darbą.

„Ji rašo: žmonės, padėkit, ką man daryt, jau penkias dienas dirbu statybose, nors nieko neišmanau. Kaip man toliau elgtis?“ – pasakoja Simona.

Baimė dėl savo gyvybės

Dabar ramybės Simonai suteikia vaistai ir nuolatinė psichoterapija.

Ji suprato, kad vaikai iš tokių šeimų turi didelę tikimybę atkartoti patirtus elgesio modelius, todėl sąmoningai stengiasi išeiti iš šio ciklo.

„Psichoterapija padeda suprasti daug dalykų. Daug skaitau, domiuosi, kaip išeiti iš to, ką esu patyrusi. Žinau, kad jeigu esi iš disfunkcinės šeimos, tikimybė, kad pats linksi į disfunkciją, yra labai didelė. Ieškosi to, ko trūko gyvenime. Per santykius, per netinkamus draugus, per priklausomybes ir baisų elgesį, kokį patyrei pats“, – sako S. Bugaitė.

Nutraukus bendravimą su motina, Simona pasakoja sapnuodavusi košmarus, po kurių atsikeldavo rėkdama, naktį ištikdavo miego paralyžius. Taip pasąmonė, anot jos, pradėjo valytis.

Nors neslepia, jog ir dabar nutinka situacijų, į kurias smegenys reaguoja labai jautriai ir visas kūnas ima tirtėti.

S. Bugaitę vis dar kankina nerimas, nemiga, kurią pažaboti padeda vaistai.

„Išmokau gyventi. Kai pajaučiu, kad man kažkas negerai, iš karto visiems pranešu: žiūrėkite, man depresija, esu duobėje, dabar privalau būti švelnesnė sau ir šiek tiek atsitraukti“, – pasakoja jauna moteris.

Šio didžiulio streso pasekmė – diabetas.

Prasta mityba, savęs nepriežiūra privedė prie to, jog Simonos organizmo ląstelės pradėjo pulti pačios save.

„Močiutė man sakė, kad diabetu serga žmonės, kurių gyvenimas buvo nesaldus. Manau, šis variantas man labai tinka“, – šypteli Simona.

Visgi žinojimas, kad vieną rytą gali neprabusti, anot S. Bugaitės, slegia.

„Būna atvejų, kai cukrus krenta. Tada turiu gerti kažką saldaus, kad jis pakiltų. Kai pakyla, galiu ramiai gyventi toliau. Tačiau yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Buvo atvejis, kai cukrui nukritus, gėriau sultis, valgiau saldainius ir nieko – matau, kad jis vis krenta ir jeigu visiškai nukris, vadinasi, vėl pateksiu į komą“, – apie siaubingus išgyvenimus pasakoja S. Bugaitė.

Būti atrama kitiems

S. Bugaitė svarsto, jog tai, kad tapo jaunimo darbuotoja, veikiausiai taip pat yra jos vaikystės patirčių pasekmė.

Pats likimas sudėliojo taip, kad ji atsirastų ten, kur yra dabar – Panevėžio atvirame jaunimo centre.

„Galbūt charakteris toks, galbūt identitetas, bet aš savo misiją matau kaip pagalbą kitiems. Radau vietą, kur galiu dovanoti visą savo meilę, o ir tuose centriuką lankančiuose jaunuoliuose matau save“, – sako Simona.

Aplinka, kurioje dirba, anot S. Bugaitės, yra gydanti ir labai supratinga.

„Kai pradėjau dirbti centre, net negalvojau, kad Panevėžyje vienoje vietoje yra tiek gerų žmonių. Čia dirba tokie save visu šimtu procentų atiduodantys kitiems. Kiekvieną dieną iš darbo išeinu tarsi gavusi mini psichoterapiją“, – juokiasi Simona.

Darbas su jaunimu, anot S. Bugaitės, padeda augti ir jai pačiai.

„Visą laiką sakiau, kad noriu būti ta, kurios man pačiai reikėjo vaikystėje. Todėl ir matau šio darbo prasmę. Suprantu, kad nebūsiu herojus ir viso pasaulio neišgelbėsiu, bet jei padėsiu bent vienam jaunam žmogui, jausiuosi rami“, – šypsosi S. Bugaitė.

Ją liūdina faktas, jog tokius jaunimo centrus dažnai lydi tam tikros stigmos. Esą čia renkasi jaunuoliai, nuėję šunkeliais. Taip, anot jaunimo darbuotojos, tikrai nėra.

Visada viskam pasiruošusi

Kadangi vaikystėje negalėjo kontroliuoti nei mamos smurto proveržių, nei pykčio priepuolių, Simona svarsto dėl to pati tapusi labai kontroliuojančia asmenybe.

Prie to prisideda ir visas ligų bagažas.

„Išeidama iš namų negaliu pasiimti tik raktų ir lūpdažio. Turiu nuolatos stebėti, koks yra mano cukraus kiekis, perjungti aparatą, kad jis nekristų. Visada privalau turėti sulčių, jei cukrus pradėtų kristi, nepamiršti išgerti vaistų, užsirašyti visus vizitus pas gydytojus. Aš turiu būti viskam pasiruošus, viską žinoti. Man reikia konkrečių terminų, man reikia sąrašo. Ta kontrolė pereina į visas gyvenimo situacijas ir suprantu, kad su tokiu kontroliuojančiu žmogumi kaip aš labai sunku gyventi“, – sako S. Bugaitė.

Visgi ji bando leisti sau atsipalaiduoti, kažko nežinoti, kartais būti kažkam nepasiruošusi.

Kelionė į save

Už tai, kuo pavertė savo atžalų vaikystę, motina niekada neatsiprašė.

Simona ir nesitiki, jog kada nors atsiprašys.

S. Bugaitė svarsto, kad kai miršta žmogus, reikia pereiti gedėjimo stadijas. Panašiai yra ir jai, nors supranta, kad mama gyva.

„Dabar šiam žmogui jaučiu tik gailestį. Man žmogiškai jos gaila, bet neapykantos jausmo ar baimės tikrai nėra. Viduje neliko net pykčio, visiškai nieko“, – sako S. Bugaitė.

Bėgant laikui ji suprato, kad nėra kalta dėl mamos pasirinkimo.

„Vaikystėje mano vertė buvo nusakoma tuo, kiek aš kažko moku, kiek žinau, kaip aš viską kontroliuoju ar prisitaikau. Dabar bandau suprasti, kad mano vertė nuo to nepriklauso. Turiu priimti save tokią, kokia esu, ir būti dėkinga už tai, kad apskritai esu“, – įsitikinusi pašnekovė.

S. Bugaitei vis dar sunku pasakyti kitiems „ne“ ir nustatyti ribas, tačiau ji tai laiko savo gyvenimo prioritetu, ties kuriuo nuolat dirba.

O svarbiausia jos išmokta gyvenimo pamoka – atleisti tiems, kurie skaudina. Bet ne todėl, kad jie to nusipelnė, o todėl, kad pati nusipelno ramybės.

„Jei vienas žmogus tavęs nemyli, nereiškia, kad niekas nemylės arba kad pats negali savęs mylėti trigubai labiau. Viena bloga diena nenusako, kad visas gyvenimas bus blogas, lygiai taip pat vienas blogas žmogus negali nuspręsti, ko tu esi vertas“, – pabrėžia Simona.