Ir vėl sakai sau „rytoj“?

Pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą jautėte vidinę ramybę. Prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas Christophe André savo knygoje „Ramybė“ mini, jog tai yra dabarties ramumas, taikos su praeitimi išgyvenimas ir pasitikėjimas ateities akimirkomis. Dar kitaip sakant, ramybė jaučiama tada, kai žmogus nepatiria vidinio nerimo.

Pastebėti akimirką

Savaitę laiko apsistojau saloje, kurioje gyvenimo tempas gerokai lėtesnis. Kraštovaizdį užpildo lėtai linguojančios palmės, jūra vos už kelių žingsnių. Rytais prižadina giedantis gaidys, kuris erzina, bet primena apie buvimą atokiai nuo šurmulio. Praeidamas gatve vis matau seneliuką, sėdintį ant sūpynių įsmeigtu žvilgsniu į jūros tolį. Kita gyventoja pardavinėja saldžius vaisius, tačiau tuo pačiu ją dažnai aplanko draugės pasipliurpti. O kartais pakrenta pasnausti savo darbo vietoje. Tokioje ramybės perpildytoje aplinkoje lengviau galima pastebėti savo paties neramumą. Pavyzdžiui, pagaunu save greitai valgant, lyg beždžionė tuoj atims mano pietus ir juos nusineš į palmę. Arba nejučia pradedu lėkti sparčiais žingsniais tarsi vėluočiau į paskutinį autobusą. Tokiomis akimirkomis sau primenu, jog pirmas žingsnis į vidinę ramybę prasideda nuo paprasto dalyko – savęs pastebėjimo. Tai leidžia sąmoningai sulėtinti judesius ar ramiai geriant kavą pastebėti neduodančias ramybės mintis, bet prie jų neprisirišti. Juk viskas prasideda nuo mažų žingsnių, kurių galios nereikėtų nuvertinti, tiesa?

Savęs nepamiršimo menas

Neabejoju, jog kiekvienas savo širdies kertelėje žino, kas padeda pasijusti ramiau. Žinome, bet to nedarome dėl įvairių priežasčių. Galbūt pasiduodame kasdienybės rutinai nuo kurios aptingstame, būname pavargę ir vis sau mintyse kartojame burtažodį „rytoj“. Tai reiškia, kad paliekame save nuošalyje. Nors puikiai suderiname kitus dalykus – mokslus, darbą, santykius ar kitas pareigas. Drįstu rašyti apibendrintai, nes tikiu, jog kartais daugelis pasijaučia panašiai. Todėl savo dienotvarkėje būtų svarbu dažniau prisiminti būdus, kurie ramina dūšią. Kartais tam visai nereikia laukti atostogų ar dvasingumo stovyklų, nes ramybę galima pabandyti susikurti čia ir dabar. Tačiau jokiu būdu neteigiu, kad aplinkos pakeitimas yra blogai. Žinoma, jog tai gali padėti, bet didžioji dalis ramybės jausmo vis vien gimsta mūsų viduje.

Danielius EINIKIS

Psichologo asistentas

Autorius: Renata Nekrošienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama