Surinkimas – Klaipėdos krašto savito pamaldumo išskirtinumo ženklas

Surinkimą, šią Mažosios Lietuvos dvasinę tradiciją, jau kelerius metus gaivina Klaipėdos rajono etninės kultūros centras. Tai yra bendruomeninės maldos forma, turinti gilias evangelikų liuteronų tradicijas, ypač Klaipėdos krašte. Tai nuoširdus bendravimas, malda ir Dievo žodžio apmąstymas skambant giesmėms.
Ši tradicija ne tik stiprino tikėjimo gyvumą ir skatino asmeninį dvasinį apsisprendimą, bet ir tapo svarbia Mažosios Lietuvos religinės, kultūrinės bei kalbinės tapatybės dalimi, išlikusia net sudėtingiausiais istoriniais laikais.
Gyvoji tradicija: svarbu patirti
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktoriaus Jono Tilviko nuomone, surinkimo tradicija svarbi Mažajai Lietuvai, o kartu ir visai Lietuvai. „Ji prisidėjo tiek prie dvasios stiprinimo, tiek prie evangelikų liuteronų tikėjimo palaikymo sunkiu sovietmečiu, tiek lietuvybės puoselėjimo bei lietuvių kalbos išsaugojimo. Tai yra Klaipėdos krašto savito pamaldumo išskirtinumo ženklas. Mums labai gera matyti žmones, kurie savo vaikystėje, jaunystėje yra dalyvavę surinkime savo namuose“, – praėjusį penktadienį Doviluose pradedant surinkimą atkreipė dėmesį J. Tilvikas. Jis pasidžiaugė, kad žmonės dalyvauja gyvoje tradicijoje, svarbu ne tik apie ją paskaityti, domėtis, bet itin svarbu ją patirti.
Mažojoje Lietuvoje nuo XVIII a. plito pietizmo įkvėpta liaudiško pamaldumo tradicija – surinkimai. Tai buvo evangelikų liuteronų tikinčiųjų sambūriai, vykę namuose ar kitose nedidelėse susibūrimo vietose.
Pasak evangelikų liuteronų kunigo Remigijaus Šemeklio, surinkimas galėtų būti žodžio bažnyčia pakeitinys. „Tai ta vieta, kur susirenka Dievo žmonės, tikintieji. Melstis, klausytis Dievo žodžio, giedoti“, – paaiškino kun. R. Šemeklis, vadovavęs surinkimui Klaipėdos rajono etnokultūros centre. Anksčiau surinkimuose pamaldoms vadovaudavo ne kunigas, o žinomas bendruomenės narys, vadinamas sakytoju. Jis skaitydavo Bibliją, aiškindavo tekstus, ragindavo atgailai ir asmeniniam pamaldumui, vesdavo giedojimą. Pas­kutinis sakytojas Ernstas Roga mirė 2010 m., tačiau tarp praėjusio penktadienio surinkimo dalyvių buvo žmonių, kurie jį dar prisiminė ir yra buvę tik­ruose surinkimuose. Tai gyvas liudijimas, kad šios tradicijos atmintis vis dar gyva.
Paminėtas Amžinybės sekmadienis
„Surinkimo maldos nėra tokios oficialios pamaldos. Jos yra paprastos, kur daug giedama, klausoma Dievo žodžio ir įvairių paraginimų, kad išlaikytume tikinčią širdį“, – aiškino kun. R. Šemeklis, atkreipęs dėmesį, kad susirinkta prieš Amžinybės sekmadienį (jis Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčioje paminėtas lapkričio 23 d. – aut. pastaba), vadinasi, paskutinį bažnytinių metų sekmadienį prieš adventą.
Anksčiau ši diena vadinta Mirusiųjų švente, tai liudija senosios Giesmių, Pamaldų ir Mišių knygos. Laikui bėgant įsitvirtino pavadinimas Amžinybės sekmadienis. Jo ištakos siekia karališkojo dvaro nutarimą pagerbti žuvusių kariškių atminimą – vėliau ši tradicija virto visų krašto žmonių pagerbimo diena. Ta intencija evangelikų liuteronų bažnyčiose vyksta pamaldos, kurių metu prisimenami tais metais išėjusieji parapijiečiai.
Pasak Klaipėdos rajono etnokultūros centro etnologo Helmuto Lotužio, Amžinybės sekmadienį grįžtant iš bažnyčios paprastai aplankomos kapinės, kur palaidoti artimieji. Kapai jau būna sutvarkyti anksčiau, o pati puošyba tradiciškai kukli – kapas užklojamas visžalių augalų, dažniausiai eglių šakelėmis. „Nebuvo įprasta nešti gėlių – lauke žydinčių tuo metu nebėra. Kartais atnešdavo džiovintų gėlių puokštelę. Žvakių taip pat nedėdavo. Šiandien, atsiradus gausiam gėlių ir saugių žvakių pasirinkimui, kapinėse įprasta matyti pamerktas gėles ir plevenančias žvakeles“, – sako H. Lotužis, ragindamas prisiminti šišioniškius, lietuvininkus.
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius J. Tilvikas priminė, kad lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvoje minint Visų šventųjų dieną, Vėlines ir pagerbiant protėvius bei prisimenant senąsias krikštų tradicijas, Doviluose, Metų tėkmės rato kalnelio papėdėje, įžiebta krikštų šviesos instaliacija.
Misija – išsaugoti tapatybę
Doviluose vykusiame surinkime praėjusį penktadienį dar kartą akcentuota, kad svarbi surinkimų misijos dalis buvo ir lietuvių kalbos išsaugojimas. Pamaldos dažniausiai vykdavo lietuviškai, todėl surinkimai tapo atrama lietuvininkų kalbinei ir kultūrinei tapatybei. Sakytojai skatino skaityti lietuviškas religines knygas ir giedoti lietuviškas giesmes, taip išlaikyti gyvą kasdienį kalbos vartojimą net tada, kai viešajame gyvenime ji buvo stumiama į paraštes.
Surinkimų tradicija turėjo reikšmės ir vėlesniais laikais. Sovietmečiu, kai religinė veikla buvo griežtai ribojama, o daug parapijų liko be kunigų, būtent namų pamaldų ir surinkimų įpročiai padėjo išlaikyti gyvą tikėjimą, bendruomeniškumą ir evangelikų liuteronų bažnyčios tęstinumą. Sakytojai ir tikintieji, rinkdamiesi mažose grupėse, saugojo giesmių, maldos ir Bib­lijos skaitymo tradiciją, kurios kitaip būtų buvusios prarastos. Praėjusį penktadienį vykusiame surinkime dalyvavo ir keletas žmonių, kurie šią Mažosios Lietuvos dvasinę tradiciją išlaikė ir sovietmečiu.
„Puoselėkime vietos žmonių atmintį, prasmingai užbaikime Vėlių mėnesį ir ramiai pradėkime naują advento laiką – Kalėdų stebuklo laukimą“, – po surinkimo kaip įprasta Mažojoje Lietuvoje bendraujant ir vaišinantis tradicinėmis šio krašto vaišėmis visus skatino kun. R. Šemeklis.
Vilija BUTKUVIENĖ

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama