Gargždai sušvito tautiniu rūbu: festivalis, šokio ritmu užpildęs miestą bendrystės dvasia

Gargždai dar ilgai prisimins dieną, kai į miestą sugrįžo tarptautinis tautinių šokių festivalis „Šokim trypkim, linksmi būkim“. Tai nebuvo tik koncertas ar kultūrinė programa. Tai buvo šventė, kuri alsavo gyva tradicijos šiluma, bendryste ir džiaugsmu, sujungusiu Lietuvos ir Latvijos kolektyvus į vieną didelį šokio ratą. Kai scenoje sumirgo pirmieji tautinių kostiumų raštai ir salėje įsivyravo pagarbi tyla bei švelnus jaudulys, tapo aišku – Gargždai dar kartą tapo vieta, kur liaudies kultūra gyvena visa širdimi.

Šokis – ne tik žingsniai
Per du šimtus dalyvių sukvietusi tautinio šokio šventė, vykusi praėjusį šeštadienį, Klaipėdos rajono centrą pavertė tikra liaudies kultūros sostine. Kad tądien laukia kažkas daugiau nei eilinis koncertas, gausiai susirinkusiai publikai buvo aišku vos suskambus pirmiesiems liaudiškos muzikos akordams ir scenoje pasirodžius pirmiesiems tautiniais kostiumais pasipuošusiems šokėjams – festivalio šeimininkams Gargždų kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Minija“ poroms.
Pirmasis įspūdis susirinkusiųjų nesuklaidino – tarptautinis tautinių šokių kolektyvų festivalis „Šokim trypkim, linksmi būkim“ šiemet tapo tikra gyvosios tradicijos švente, kurioje į vieną ratą susijungė istorija, žmogaus vidinis jautrumas, skirtingų miestų ir valstybių bendrystė bei neblėstanti Gargždų meilė savo ir bendrai liaudies kultūrai.
„Tai buvo šventė, kvėpuojanti širdimi“, – po renginio įspūdžiais su „Banga“ dalijosi „Minijos“ vadovė Birutė Oželienė, dar kartą įsitikinusi, jog gargždiškiai nėra abejingi liaudies kultūrai, senosioms tradicijoms.
Ilgametė 1971 metais įkurto ansamblio, kurio misija – puoselėti ir skleisti lietuvių tautinį šokį, muziką ir dainą, skatinti bendruomeniškumą ir kultūrinį identitetą, vadovė pastebėjo, jog gyvenimui skubant tradicija kartais atrodo trapus, lengvai pranykstantis dalykas. Tačiau festivalis įrodė priešingai – mūsų tautinis paveldas gyvas tol, kol yra žmonių, kurie jį jaučia, gyvena ir perduoda. Kiekvienas kolektyvas, atvykęs į Gargždus, – nuo Latvijos „Arnikos“ iki Plungės „Suvartuko“, nuo Palangos „Bočių“ iki jaunųjų „Žilvino“ šokėjų – atsivežė dalelę savo krašto širdies. Ir kai visa tai susiliejo į bendrą šokio pynę, žiūrovai tapo liudininkais tikro kultūrinio stebuklo.
Ne kartą festivalio metu nutilęs salės ūžesys ir prasidėjęs švelnus atodūsis išdavė, kad žmonės patiria daugiau nei pramogą. Jie mato savo tapatybę.

Tarsi mažoji Dainų šventė
Kiekvieno kolektyvo pasirodyme atsiskleidė ne tik meistriškumas, bet ir iš kartos į kartą perduota žinia: tautinis šokis nėra praeitis. Tai – gyvas būdas būti bendruomenėje, būti tautoje. Žiūrovų akyse šokis virto kalba be žodžių – jų širdys plakė kartu su ritmu, matant, kaip scenoje susilieja šimtmečių paveldas ir šiuolaikiniai žmonės, gebantys tą paveldą nešti toliau.
Už tai renginio organizatoriai dėkingi bemaž 220 festivalio dalyvių, kurie savo pasirodymais sukūrė spalvingą muzikinės ir šokio tradicijos vakarą. Festivalio scenoje žiūrovai išvydo Latvijos Carnikavos miesto liaudiškų šokių kolektyvą „Arnika“, vadovaujamą Andio Lenmanio, kurio energija ir spalvingi šokiai suteikė ypatingo latviško žavesio.
Lietuvai festivalyje atstovavo Palangos kultūros centro senjorų liaudiškų šokių ansamblio „Bočiai“ šokėjų grupė ir vyresniųjų tautinių šokių kolektyvas „Banguolis“, kuriems vadovauja Eglė Baltriukienė. Taip pat pasirodė Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos liaudiškų šokių kolektyvas „Sidabrinė gija“, prie kurio vairo – Valerija Miliauskienė, ir Marijampolės kultūros centro vyresniųjų tautinių šokių kolektyvas „Jotvingis“, vadovaujamas Alinos Kvietkauskienės.
Jaunatvišką energiją renginiui suteikė jaunieji šokėjai iš Klaipėdos – Žvejų rūmų jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Žilvinas“, vadovaujamas Gitanos Puzinienės. Iš Žemaitijos atvyko Plungės kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių ansamblis „Suvartukas“, kuriam „diriguoja“ Ilona Baltikauskaitė. Na, o Gargždų krašto autentiką festivalyje reprezentavo šokių ir dainų ansamblis „Minija“, kurio choreografė – Donata Jurgelevičienė, instrumentinės grupės vadovas – Gediminas Laurinavičius ir vokalinės grupės vadovė – Danguolė Gerdauskienė.
Visi šie kolektyvai kartu sukūrė šventę, alsuojančią nuoširdumu, pagarba šaknims ir bendryste, kuri dar kartą parodė, kad tautinis paveldas gyvas tol, kol jį puoselėjame ir dalijamės juo drauge.
Kiekvieną kolektyvą į sceną lydėjo renginio vedėja Rasa Rusteikienė, kurios šilti žodžiai, elegancija ir profesionalumas sujungė visus vakaro akcentus į vieną prasmingą visumą.
Po renginio kalbinta Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė sunkiai slėpė emocijas. Ir jos žodžiai – apie labai tikrą, nesuvaidintą patirtį: „Kai scenoje pamatai daugiau nei du šimtus žmonių, pasipuošusių tautiniais kostiumais, šokančių iš širdies, – susigraudini. Tai mūsų mažoji Dainų šventė. Matau, kaip gargždiškiai vertina ir palaiko tradiciją – pilnutėlė salė, stovintys žiūrovai… Tai rodo, kad Gargžduose tautinė kultūra yra ne praeitis, o dabarčiai priklausantis gyvas organizmas.“
Jos akimis, festivalis – ne tik draugystės ženklas tarp kolektyvų, bet ir svarbus regiono kultūrinis įvykis: „Šie žmonės – mūsų krašto pasididžiavimas. Jie parodo, kad kultūra telkia, jungia, įkvepia. O Gargždai, priimdami tokius svečius, vėl įrodė, kad yra stipri kultūrinė žemė – tokia, kur žmonės moka įvertinti šventės tikrumą.“
V. Skuodienė ne kartą pabrėžė, kad ši šventė – tai pagarba tradicijai, šeimai ir tautos šak­nims. Būtent todėl ji taip stipriai palietė žiūrovų širdis.
Festivalio siela
Tačiau kiekvieno festivalio sėkmė turi savo šaltinį. Ir šio festivalio širdis neabejotinai yra B. Oželienė – žmogus, kuriam tautinis paveldas – tai ne darbas, o pašaukimas. Jos santykis su tradicija, jos meilė ansambliui ir bendruomenei matomi ne tik žodžiuose, bet ir kiekvienoje šventės akimirkoje.
„Visada yra garbė priimti kolegas. Mes žinome, kad į Gargždus atvažiavę kolektyvai ne tik parodys savo programas – jie paliks dalelę savo sielos. Ir mes jiems duodame tą patį. Tai mainai, kurie negali būti suvaidinti“, – sakė žinoma choreografė.
„Minijos“ vadovė akcentavo, kad žiūrovų gausa – ne atsitiktinumas, o Gargždų kultūrinio identiteto dalis: „Pas mus žmonės ateina iš širdies. Iš smalsumo, iš pagarbos. Retai kur Lietuvoje pamatysi tokį palaikymą tautiniams kolektyvams. Tai mūsų krašto stiprybė.“ Ji su meile kalbėjo ir apie šokėjus bei jų kostiumus: „Kai mūsų scenoje išsirikiuoja kolektyvai iš visų kraštų, visi pasipuošę savo regionų kostiumais… Tai yra grožio simfonija. Kostiumai – vienas brangiausių tautos kodų, o žmonės, kurie moka juos dėvėti ir jais didžiuojasi, saugo istoriją. Būtent tokie žmonės šeštadienį suvažiavo į Gargždus. Manau, kad ne tik patiems šokėjams gera pamatyti vieniems kitus, susipažinti su vieno ar kito krašto kultūriniais ypatumais, bet tai didžiulis pliusas ir žiūrovui, kuriam suteikiama unikali galimybė prisiliesti prie tautinio paveldo.“
B. Oželienė neslėpė, kad festivalis jau sugeneravo naujų kūrybinių idėjų – gauti kvietimai į Latviją, Marijampolę, į kitus miestus, užgimė naujų šokių idėjos, naujos programų vizijos. Mainai, kurie įvyksta tokių renginių metu, anot „Minijos“ vadovės, įkvepia kolektyvą augti, kurti, ieškoti naujų šokių ir programų.
Tautinė kultūra – regiono stiprybė
Festivalis „Šokim trypkim, linksmi būkim“ ne tik pristatė skirtingų regionų šokius ir melodijas – jis įrodė, kaip svarbu turėti šaknis, kaip jos mus maitina, saugo ir įkvepia. Ir kas daugiau, jei ne regionuose kuriantys žmonės bei čia veikiantys kultūros centrai gali geriausiai tai atspindėti.
Apie tai „Bangai“ yra kalbėjęs ir Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Anot jo, regionai šiandien turi neįkainojamą galią – kiekvienas regionas turi savo tarmes, kostiumų raštus, papročius, melodijas, istorinius objektus. Tai yra mūsų tapatybės žemėlapis. Tai – ne praeities reliktai, o realūs regionų ateities varikliai.
„Regionuose veikiantys ir kuriantys kultūros centrai su visa savo kultūrine bendruomene – tai tarsi vietinės reikšmės mažosios filharmonijos, nacionaliniai teatrai ar kitos valstybinės reikšmės koncertinės įstaigos, kurios itin svarbios jų kuriamos kultūrinės veiklos prasme. Čia darniai susijungia etninė kultūra, mėgėjų menas, profesionali kūryba. Be tokių centrų, be jų puoselėjamų kolektyvų nebūtų ir Lietuvos dainų švenčių. Tai – Lietuvos kultūros stuburas“, – kultūros centrų, tokių kaip Gargždų, reikšmę akcentavo prezidentas, kurio žodžiais, be visoje šalyje šokančių, grojančių ir dainuojančių kolektyvų, be jų kasdienio įsitraukimo, šiandien vargu ar galėtume džiaugtis tokio masto kultūriniu reiškiniu, kokiu didžiuojasi Lietuvos dainų šventė.
R. Matulio teigimu, kultūros centrų vykdoma veikla, jų organizuojami festivaliai, vietos kultūros projektai bei į vietos identitetą orientuoti renginiai užtikrina šalies kultūrinį išskirtinumą. Per šiuos reiškinius formuojasi žmonių tapatybė, atrandamos savos šaknys ir kultūrinis identitetas.
Tad, ko gero, niekas nenuginčys, jog tokie kolektyvai kaip „Minija“ neabejotinai yra kūrėjai, kurie kuria gyvąją tradiciją – ne muziejinę, o įkvėptą ir kupiną gyvenimo.
Gintarė KARMONIENĖ
Gargždų kultūros centro nuotr.

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama