Gyvenimas mėgsta gurmanus, o ne godžius maksimalistus

„Augau neturėdama ateities svajonių“, – atvirai prisipažinusi kaip reikiant nustebina kraštietė Jovita MEDIEKŠĖ. Mano sąmonė neaprėpia šio paradokso, nes ne tik man, bet ir daugeliui pažįstančiųjų Jovitą jos vardas galėtų būti veiklios idėjų generatorės sinonimu. Sunku patikėti, jog rinkdamasi studijas šiandien sėkminga didelės gamybinės įmonės personalo vadovė anuomet nė nedrįso dairytis plačiau ir diplomo siekti liko Kėdainiuose. Vis tik likimas surezgė gudrų planą – stumtelėjo Jovitą studijuoti anglų kalbos, kuri vėliau it žemuoges ant smilgos suvėrė daug netikėtų perspektyvų. Dabar Jovita vieną po kitos skaičiuoja kūnu tapusius troškimus, svajoti bei užsibrėžtų tikslų siekti moko kitus ir su didžiuliu entuziazmu pasitinka vieną didžiausių gyvenimo avantiūrų – save įtvirtina kelionių organizatorės amplua ir visus norinčius kviečia drauge naujomis akimis pažinti Egiptą plaukiant Nilu. „Tikiu, jog bent kartą gyvenime reikia išbandyti viską“, – valiūkiškai nusišypso ji ir atskleidžia mielai besileidžianti ieškoti naujų patirčių. Maudynės eketėje, kvėpavimo praktikos, akiratį plečiančios paskaitos, naktinis žygis į Mozės kalną ar tiesiog pamėgto restorano meniu atrastas dar neragautas rytietiškas desertas – ji gyvenimo gurmanė, it maldą kartojanti, jog atsiverdami naujoms patirtims tampame turtingesni. Vis tik pašnekovė perspėja nebūti godiems, nes uolių maksimalistų, desperatiškai basivaikančių kiekvienos progos gyvenimas irgi nemėgsta. „Kažkada ir aš tokia buvau – norėjau padaryti viską, bet likimas sustabdė – perdegiau ir gavau skaudžią pamoką, kuri mane atgręžė veidu į tiesą – turime išmokti balanso: negalime visada dirbti nesiilsėdami, kaip ir negalime gyventi vien tik ilsėdamiesi“, – įžvalgomis dalinasi Jovita. Moteris meistriškai įgudo gyvenimą skanauti kaip tikra dama: vos pajutusi, jog karštligiška dienų skuba ima viršų, ji leidžia sau prabangą pasimėgauti vienatve, tyla, pabūti su savimi ir dėl savęs.

Ledinių maudynių pamokos

Bandydamos įtemptoje Jovitos darbotvarkėje rasti pakankamą kąsnį laiko šiam interviu, galiausiai pasiduodame ir nusprendžiame susitikti šeštadienį. Moteris nusijuokia: „Tik ne ankstų rytmetį, laisvadieniais mėgstu ilgėliau pamiegoti.“ Tad pasimatymas šeštadienio vidurdienį jaukiame senamiesčio restorane labiau primena vėlyvųjų pusryčių, o ne pietų metą.

„Jovita, Jūs man panaši į žmogų, mėgstantį ryto ritualus. Esu tikra, jog turite paslapčių, kurios užtikrina aukštą profesinį bei kūrybinį produktyvumą“, – šypteliu pašnekovei.

„Ryto ritualų išties turiu, bet kartkartėmis nukrypstu nuo kurso, – gurkštelėjusi aromatingos kavos sako Jovita. – Jau keletą metų atlieku dėkingumo praktiką, ne per seniausiai atradau ir kvėpavimo praktikas. Ryte, prieš darbą, patinka išeiti pasivaikščioti bent 15 minučių. Labai retai, jei pati pabundu penktą ryto, tada važiuoju išsimaudyti tvenkinyje – bet kokiu metų laiku. Nebandžiusieji nesupras, tačiau tai suteikia nepaprastai daug energijos.“

Pasak Jovitos, vienas didžiausių suaugusiųjų praradimų – negebėti svajoti. Kartkartėmis lektorės duonos paragaujanti pašnekovė šį prigimtinį įgūdį savo auditorijai padeda susigrąžinti./Asmeninio archyvo nuotr.

„Ruonių bendruomenės vis gausėja, kaip Jūs atsidūrėte šių drąsuolių gretose?“ – pasiteirauju trečią žiemą ledinių maudynių sąskaitoje skaičiuosiančios kraštietės.

„Maudytis šaltame vandenyje man – ne naujiena, tik aš maudydavausi po pirties, nes labai mėgstu pirtį, – pasakoja Jovita. – Kartą mane tiesiog pakvietė prisijungti. Iš pradžių ši mintis mane truputėlį gąsdino, bet vieną kartą aš viską mėgstu išbandyti. Taigi pabandžiau ir šiandien esu dėkinga, nes maudynės šaltame vandenyje man davė tam tikrų pamokų.

Nuoširdžiausi komplimentai mūsų treneriui Romanui Smirnovui, kad tame vandenyje mes esame ne vieni. Kaip bebūtų keista, būtent šaltas vanduo mane sustabdė, išmokė ramybės ir kvėpavimo. Tai pirmoji mano pamoka. Šios maudynės mane nuramino, nes norėdamas išbūti šaltame vandenyje turi nusiraminti ir kvėpuoti, o tas magiškas energijos antplūdis ateina vėliau – jau išlipus iš vandens.“

Ant svarstyklių – gyvybė ir ambicijos

Pati, ragavusi pedagogės duonos, Jovita gyvenimo pamokas tarsi kruopšti mokinukė į save sugeria greitai. Net ir ledines maudynes moteris pavertė vidinių pokyčių mokykla.

„Aš viską darau tik dėl vidinių pokyčių, – tvirtai taria pašnekovė. – Seniai nustojau keisti pasaulį ir supratau, kad keisti reikia save – tik tada pasikeis pasaulis.

Vis tik šį gyvenimo dėsnį perpratau ne iškarto. Po studijų pradėjusi dirbti mokytoja, maniau, kad mano pareiga visus ir visko išmokyti plačiąja prasme, – prisiminusi juokiasi Jovita. – Jaunystės entuziazmas, maksimalizmas... – atsidūsta pašnekovė. – Buvo toks etapas, kai norėjau viską spėti, galėti, sugebėti, įrodyti, būti –iausia ir vienintele, tačiau gyvenimas mus veda taip, kad išmoktume reikiamas pamokas.

Aš pati labai daug mokausi, investuoju į vidinį tobulėjimą, dalyvauju įvairiuose seminaruose, mokymuose. Kartą mane sukrėtė vienos lektorės išsakyta mintis, kad užuot padėjus kitiems, kai jie tavęs to net neprašo, geriau yra padėti sau. Tada norą išgelbėti kitus atgręžiau į save.“

Jovita atvirai pasakoja ir apie vieną, iš pažiūros, niūriausių savo gyvenimo momentų, tapusį stipriu stimulu vidiniam augimui ir sąmoningumo proveržiui. Kai gyvenimas ant svarstyklių padeda tavo gyvybę ir dangų rėžiančias ambicijas – šiame žaidime laimėsi tik išmintingu ėjimu.

„Jeigu pats neišmoksti pastebėti ženklų, atsirinkti tikslų ar perspausi su savo maksimalistiniu ambicingumu, tada gyvenimas vis tiek tave sustabdys. Mane pirmiausia sustabdė onkologinė liga. Šis rimtas išbandymas padėjo suvokti, kad aš kažką darau netinkamai. Pradėjau atidžiau elgtis su gyvenimu“, – dalinasi Jovita.

Dramatišką diagnozę, kuri gyvenimą akimirksniu perskyrė į prieš ir po, moteris išgirdo tokiu laiku, kai viskas klojosi išties sėkmingai: augo dukros, karjeros perspektyvos nekėlė abejonių.

„Kai gavau siuntimą pas onkologą, man dar buvo tolokai iki 40-mečio, abi dukros – nepilnametės: viena paauglė, o jaunėlė – vos penkerių. Supratau, kad jei nieko nekeisiu – virsiu statistika. Visi gailės, kokia nuostabi buvo moteris, galėjo dar gyventi.

Pasiduoti minčių nebuvo – priėmiau ligą kaip iššūkį esminiams gyvenimo pokyčiams. Praleidau daug mažų anksčiau man siųstų ženklų, todėl sulaukiau šio – didelio.

Labai užsinorėjau gyventi. Pirmiausia, žinoma, dėl vaikų: juk jei manęs neliks, kam mano vaikai bus reikalingi?

Įsigijau paprastą knygą – V. Sinelnikovo „Pamilk savo ligą“. Operacijos neatsisakiau, bet paklausiau, ar galima ją daryti vėliau, nes pirma norėjau išbandyti savo metodus. Su specialistų priežiūra pasitelkiau netradicinę mediciną. Netradicinio požiūrio turėjau visą laiką – ir augindama vaikus, – pabrėžia atsakomybę už ligą į savo rankas visiškai perėmusi Jovita. – Taigi pradėjau stipriai domėtis, su kuo ši liga susijusi, ką organizmas nori man pasakyti, ką turiu keisti. Per pusę metų savyje, savo gyvenime, sprendimuose pasiekiau tokių pokyčių, kad atvažiavus daryti biopsiją patyrusi onkologė, ilgai viską tyrinėjusi, galiausiai priėjo prie išvados, kad galbūt mano onkologinės ligos diagnozė tebuvo didelis uždegimas.“

Užkopusi į Mozės kalną Jovita Egipte paliko savo širdį, todėl šioje šalyje lankėsi jau ne kartą. Didelėje gamybos įmonėje personalo vadove dirbanti moteris nusprendė žengti drąsų žingsnį ir išpildyti svajonę – bendradarbiaudama su vietiniu kelionių organizatoriumi kviečia keliauti kartu ir Egiptą pažintį tokį, kokio greičiausiai dar neregėjote./Asmeninio archyvo nuotr.

Darboholikė, bet iš meilės gyvenimui

Pakvietęs Jovitą pasivaikščioti ant bedugnės krašto, gyvenimas priežastį pagrūmoti pirštu moteriai atrado ir antrąsyk.

„Onkologinė liga buvo pirmas ženklas, o antras lūžis įvyko, kai viena augindama dvi dukras ir stengdamasi padaryti karjerą persitempiau ir tiesiog perdegiau. Sušlubavusi sveikata vėl priminė – galvok, ką darai, – pasakoja Jovita. – Jeigu ignoruojame gyvenimo siunčiamas pamokas, jis vis tiek ras, kaip mus sustabdyti. Deja, žmonės nelinkę priimti pamokų. Jiems patogiau galvoti, kad gyvenimas baudžia. Ne, mes patys prie to prieiname. Viskas yra pasekmės ir mūsų veiksmų rezultatas.

Aš nenorėjau, kad manęs gailėtų. Niekada negailėjau savęs, negailiu ir kitų, nes kiekvienas renkamės, kaip gyventi gyvenimą.“

Jovita prasitaria dažnai kitų pavadinama darboholike, tačiau šiandien ji išmoko dideles ambicijas įgyvendinti nealindama savęs.

„Daug kam atrodo, kad esu darboholikė, nes keliu sau didelius tikslus ir jų atkakliai siekiu. Bet dabar išmokau juos kelti kitaip. O kelti tikslus žmogui labai svarbu – tada daugėja svajonių ir gyvenimas būna įdomus, prasmingas“, – savo požiūrį dėsto Jovita, o aš ją imu regėti kiek kitaip – galbūt ir darboholikė, bet labiau iš meilės gyvenimui – vedina brandaus smalsumo sužinoti, išbandyti ir patirti daugiau – kad vidinio pasaulio indas visuomet būtų sklidinas.

Ketino tapti ūkininko žmona

Per gyvenimą ekspresu keliaujančią Jovitą tokią įsivaizduoju buvusią ir vaikystėje – su užrašine, perpildyta begalinių idėjų sąrašų.

„Jovita, iš kur esate kilusi? Veržlus Jūsų būdas man sunkiai dera prie gerokai ramesnės mažo miesto kasdienybės“, – pasidalinu.

„Save laikau kėdainiete. Mano mama kilusi iš Juodkaimių (Josvainių sen.), o tėtis – iš Vainikų. Abu mokėsi Josvainių vidurinėje mokykloje, – dosjė detales atskleidžia Jovita. – Kai tėtis gavo darbą tuometinėje Jonavos „Azoto“ gamykloje, šeima persikraustė į Jonavą. Šiame mieste gimiau ir baigiau mokyklą, bet visos mano atostogos ir vasaros prabėgo Juodkaimiuose.

Kirbėjo noras studijuoti teisę ar psichologiją, bet neišdrįsau. Mano geriausia draugė jau nuo septintos klasės žinojo, kuo nori būti – vokiečių kalbos vertėja, o aš labai kompleksavau, kad neturiu tokių užtikrintų svajonių, nežinau, kokią specialybę išties norėčiau pasirinkti.

Atėjo 12-ta klasė. Kad apsispręsčiau, ką studijuoti, kreipiausi autoritetingo patarimo – į tėtį. Jis pasakė labai išmintingai: „Turi mokytis tai, kas arčiau širdies.““

„Padėjo?“ – teiraujuosi. „Taip, – lengva šypsena atsakymą palydi Jovita. – Tuo metu anglų kalba man buvo lengviausia. O kadangi Kėdainiuose veikė Jonušo Radvilos kalbų kolegija, šis pasirinkimas man puikiai tiko: pasirinkau širdžiai artimas studijas – anglų kalbos pedagogiką, ir likau arti namų – taip mylėto kaimo. Žinoma, būtent pedagogika mane ne itin domino, rūpėjo anglų kalba, bet, tiesą sakant, ką su ja veiksiu, tuo metu negalvojau. Tai buvo 1995-ieji. Tendencijos, kad ši kalba taps būtinu ateities įgūdžiu, tada nejautėme, bet apskritai mokytis kalbų buvo išskirtinumas.“

Jovita atvirauja nei mokyklos suole, nei studijų metais nemokėjusi kurti ir juo labiau įgyvendinti savo svajonių. „Maniau, būsiu ūkininko žmona ir tiek, – juokiasi moteris. – Nieko daug nesitikėjau. Kokį gyvenimo modelį mačiau kaime, pagal tokį ir ketinau dėlioti savo gyvenimą. Studijavau vien tam, kad turėčiau diplomą. Kadangi esu atsakingas žmogus – baigiau mokslus. Pati nežinojau, ko noriu, tad visata tuo pasirūpino už mane.“

Iš mokyklos – į verslą

Pedagogės duonos Jovita vis tik paragavo – penkerius metus anglų kalbos mokė Šėtos vidurinėje mokykloje.

„Būčiau ten dirbusi visą gyvenimą: turėjau daug vaikų, auklėjamąją klasę, dirbau sąžiningai. Dėkoju tuometinei direktorei, kuri man įkvėpė tikėjimo, kad aš turiu pedagogės talentą, – pabrėžia pašnekovė. – Tuo metu versle trūko specialistų, mokančių anglų kalbą. Mane pakvietė viena įmonė. Pasiūlė referentės pareigas ir, žinoma, didesnę algą nei mokykloje. Sutikau, bet maniau, kad padirbsiu metus, dvejus ir grįšiu mokyti.

Vis tik čia atsivėrė galimybė realizuoti savo profesinę svajonę – po kurio laiko man pasiūlė pereiti dirbti į personalo skyrių. Tai sritis, kuri apima ir teisę, ir psichologiją. Labai džiaugiausi ir mėgavausi darbu.“

Širdy – kelionių užkratas

Jovita pati negali atsistebėti, kaip virtuoziškai gyvenimas perpynė viską, kas jai įdomu ir ką ji puikiai geba. Anglų kalba tapo raktu į svajones. O rūpinantis personalo klausimais, kraštietei palengva galvą apsuko kelionės – aistra, galiausiai atvedusi prie meilės Egiptui.

„Reorganizavus įmonę, kurioje dirbau, į vieną buvo sujungtos dvi – reikėjo jungti ir kolektyvą, sugalvoti užklasinės veiklos. Nusprendžiau surengti ekskursiją. Darbuotojams labai patiko ir taip gimė bendrų išvykų tradicija. Nors keliauti pradėjau iš reikalo, – šypteli Jovita, – bet man patiko organizuoti išvykas. O didesnės kelionės mano gyvenime atsirado su 40-tuoju jubiliejumi. Tiesiog nenorėjau namie daryti baliaus ir, kaip tyčia, į akis pakliuvo geras pasiūlymas – kruizas į Stokholmą ir Helsinkį. Pakviečiau artimuosius keliauti kartu ir taip atšvęsti mano gimtadienį. Man labai patiko ir nuo tada savo gimtadienius visada sutinku kelionėse. O jei kelionė ne mano gimtadienio proga, tada kažkieno kito. Kaip sako, jei neturi savo svajonės, būsi kitų svajonėse.“

Naktį – į Mozės kalną

Vienoje iš kelionių Jovita išgirdo apie Mozės kalną. Sužavėta pasakojimų apie mistiškas kitų keliautojų patirtis, žūtbūt užsimanė į jį užkopti, nors Egiptas nė nebuvo kraštietės trokštamų krypčių sąraše.

„Tai netgi buvo pirma tokia egzotiškesnė mano kelionės kryptis“, – atskleidžia Jovita. „Ar išties vertėjo kopti?“ – pasiteirauju. „Viską verta daryti, jeigu viduje jauti, kad nori, – sako pašnekovė. – Bet tai nereiškia, kad jei man patiko, tai būtinai patiks ir kitam. Tiesiog man reikėjo pačiai sau įrodyti, kad aš galiu.

Kopti į Mozės kalną man, nesportuojančiai moteriai, išties buvo iššūkis. Lydimi vietinių beduinų su grupe naktį, visiškoje tamsoje, kopėme septynis kilometrus. Neslėpsiu – pakeliui ne kartą buvo kilusi mintis, kad man jau gana – pasiduodu. Vis tik nugalėjau save. Labai didžiuojuosi, jog nepalūžau ir, užkopusi bei sutikusi ten saulėtekį, patyriau jausmą, neapsakomą žodžiais. Tai ne tik kelionė į viršukalnę – tai kelionė į save.

Prieš 2000 metų Dievas Mozei ant šio kalno paskelbė 10 įsakymų. Tai vienintelė vieta Egipte, kur žiemą būna sniego. Kopiau gimtadienio išvakarėse. Oro temperatūra laikėsi apie du laipsnius šalčio. Kai prašvitus pamačiau, kur aš ėjau, netekau amo – supratau, kad gal vis dėlto stebuklai vyksta. Viskas buvo labai magiška.“

Jovita sutinka – į viską galima žvelgti pragmatiškai, bet taip pat galima ieškoti stebuklų. Kiekvienas sprendžiame pats. Užkopusi į Mozės kalną pašnekovė rinkosi išgyventi dvasinį virsmą ir gido pasakojimuose apie Biblijoje užfiksuotus čia nutikusius žmonijai svarbius įvykius apmąstyti giliau.

„Jei dukros klausia patarimo, kaip joms elgtis, atsakau, kad yra du dalykai, kur jos ras atsakymą: Konstitucija ir 10 Dievo įsakymų, – taria Jovita. – Vienam užkopti į Mozės kalną gali tebūti paprastas žygis, o kitam – vienos prasmingiausių ir įsimintiniausių gyvenimo akimirkų. Iš bet kurio žmogaus gali daug ką atimti, bet tokių akimirkų neatimsi.

Tada dar nesupratau, tačiau būtent po šios patirties įsimylėjau Egiptą.“

Gimtadieniui – gyvenimo nuotykis

Daugeliui keliautojų Egiptas apsiriboja viešbučio baseinu ir piramidėmis dykumos horizonte. Jovitos akimis ši šalis gali pasiūlyti gerokai daugiau – tereikia atrasti.

„Ieškodama galimybių užkopti į Mozės kalną, susipažinau su vietiniu kelionių organizatoriumi Oskaru. Su juo bičiuliaujamės iki šiol, nes po pirmosios kelionės į Egiptą čia buvau grįžusi jau ne kartą, ir ne viena, – pasidžiaugia Jovita. – Daugelis keliautojų tikrojo Egipto neatranda ir susidaro tik paviršutinišką įspūdį. Man ši šalis pirmiausia yra civilizacijos lopšys, galinti pasiūlyti ne tik poilsį, bet atverti gilią, reikšmingą žmonijos bei religijos istoriją.“

Emocingi pašnekovės pasakojimai apie Egiptą uždegdavo aplinkinius – ir jie norėdavo patirti tą patį, ką Jovita, todėl vis teiraudavosi, ar kitąsyk galėtų keliauti kartu.

„Kartą vienoje kelionėje prie manęs taip prisijungė 24 žmonės, – nustebina Jovita, šią vasarą nusprendusi duoti sau laisvę daryti tai, kas patinka, ir žiūrėti, kur tai nuves. – O man patinka dirbti personalo srityje, bet taip pat patinka ir keliauti bei keliones organizuoti, tad nusprendžiau mėgiamas veiklas derinti.

Bendradarbiaudama su egiptiečiu bičiuliu Oskaru, visus norinčius lapkričio 15 dieną kviečiu į ypatingą viešnagę Egipte, – intriguoja Jovita. – Į šią kelionę leistis verta net ir tiems, kurie Egipte jau yra buvę. Dvi dienas praleisime prie jūros, vieną dieną skirsime Kairui, kur aplankysime piramides ir lapkričio pradžioje duris atversiantį naują muziejų. Tada keliausime į Luksorą, svarbų istorinį Egipto miestą. Vėliau leisimės į kruizą Nilu – plauksime iki Asuano. Čia labai gražu – visai kitokia gamta, daug žalumos, kuri atskleidžia tikrąją Nilo dovanojamą gyvybę. Pamatysime daug. Tai kelionė, kurioje viskuo pasirūpinta.

Nuo Kėdainių iki Asuano ir atgal – beveik 9 400 kilometrų. Tai bus ilgiausia ir didžiausia mano kada nors organizuota bei įgyvendinta kelionė. Džiaugiuosi, kad norinčiųjų keliauti jau susibūrė daug, bet laukiame ir kitų – su savo draugija ar pavienių keliautojų.“

Jei trokštate pažinti tikrąjį Egiptą, Jovita kviečia tiesiog susisiekti su ja feisbuke. „Kelionės man suteikia vidinę pilnatvę. Jose aš pasikraunu, – savo būseną įvardija pašnekovė. – Tai vienintelė veikla, kur išleisdamas pinigus tampi turtingesnis.“

Pedagogės talentas neprapuolė ir versle

Kelionių organizavimas ir dar vienas naujas asmenybės amplua – gardi vyšnia ant Jovitos gyvenimo torto, paįvairinanti jos profesinę kasdienybę ir padedanti pasiekti reikiamą interesų balansą.

Į tobulėjimą profesinėje srityje Jovita žvelgia kaip į neginčijamą būtinybę ir šį procesą mato holistiškai: augdamas kaip specialistas, augi ir kaip asmenybė. Gilindama personalo valdymo kompetencijas pašnekovė vėl įdarbino ir pedagogės talentą – ne tik mokosi pati, bet mokymus veda ir kitiems.

„Tiek organizacijų komandoms, tiek ir pavieniams žmonėms padedu išmokti kelti tikslus, skaidyti juos į mažesnius segmentus ir įgyvendinti, – lakoniškai pagrindinę mokymų temą apibrėžia Jovita. – Pastebiu, kad suaugę žmonės būna pamiršę svarbiausią savo prigimtinį gebėjimą – svajoti. Kažkada aš irgi buvau ne išimtis. Tad dabar suaugusius žmones sugrąžiname atgal ir mokome elementarių dalykų – grįžti į save, įsiklausyti į tai, ko jie patys nori. Šioje savo veikloje jau turiu ir sėkmės istorijų.“

Jovita priduria, jog įgyvendinant užsibrėžtus siekius – tiek profesinius, tiek ir asmeninius – svarbi sėkmės dedamoji – aplinkinių palaikymas. Tai motyvuoja ir pačią pašnekovę.

„Mane palaiko ir šypsenos, ir pasakytas geras žodis, ir tiesiog jausmas, kad manimi tiki“, – atskleidžia lektorės kailyje puikiai besijaučianti kraštietė.

Geriau už rūmus

„Jovita, vaikystėje nedrįsote dėlioti net pagrindinių svajonių gyvenimo štrichų, o kaip viską vertinate šiandien – brandaus žmogaus akimis: gyvenate savo svajonių gyvenimą?“ – nekukliai pasiteirauju.

„Manau, taip, nes aš turiu viską, ko man reikia: svarbiausias gyvenimo projektas – mano dukros, o dar – kasdienybės dovanojamos nuostabios akimirkos, daug mielų pažinčių, mane supantys žmonės, kuriuos labai vertinu ir jaučiuosi vertinama jų. Būtent tai yra man svarbūs dalykai, o rūmų nereikia, – nusišypso Jovita. – Didžiausios gyvenimo svajonės išsipildė. Vadinasi, naujos irgi išsipildys.“

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama