Nedegantis Upės vingio auksas, Pakalnienės imbieriniai sausainiai ir lietuviški namai, padėję nenutautėti

Utenėlė – kaimas Leliūnų seniūnijoje, prie kelio Utena–Pakalniai–Alanta, beveik vienodai nutolęs tiek nuo Leliūnų, tiek nuo Utenos. Kažkada buvęs viensėdis (palivarkas), sovietmečiu išaugo iki kolūkinės gyvenvietės. Ir nors dabar plėtra labai pasigirti negali, vyresni gyventojai džiaugiasi, kad tuščių namų nėra, netrūksta jaunų šeimų.

Trečias namas

Margarita Dabulskienė, buvusi Utenėlės bibliotekininkė, kurios visas gyvenimas prabėgo šiame kaime, pasakojo, kad dabartinio Utenėlės kaimo vietoje anksčiau buvo Utenėlės palivarkas, priklausęs Utenos bažnyčiai. Palivarką vėliau įsigijo Pakalniai. Iki tol, kol sovietmečiu, kaip kolūkio centras, išsistatė Utenėlės gyvenvietė, čia abipus pagrindinio kelio gyveno broliai Mameniškiai. Jų sodybvietės išlikę, tačiau gyvenamieji namai jau stipriai pakitę: vienas neatpažįstamai suremontuotas, o kitas visai nugriautas ir iš naujo pastatytas. Namai, kuriuose gyvena pašnekovė, irgi statyti jau tarybiniais metais – čia grįžę iš tremties Komijoje įsikūrė iš Molėtų rajono kilę tėvai: „Tėvai norėjo atvažiuoti gyventi į Lietuvą, nes vaikams (pašnekovės broliai gimė Intoje – aut. past.) jau reikėjo į mokyklą. Tėvai nenorėjo, kad vaikai rusais užaugtų, nes šie labai pradėjo rusiškai kalbėti. Iš pradžių atvažiavo mama su mumis. Mano tėvukas buvo stalius, statydavo namus, tai gal ten dar ir užsidirbo, todėl ir namus galėjo nusipirkti. Nes grįžti nebuvo kur: mano bobutė iš tėvelio pusės labai daug vaikų turėjo – kažkas ten gyveno. Aišku, ir iš mamos pusės kažkas tėviškėje gyveno. Aš faktiškai nesu vietinė. Vietinių jau seniai nebėr – tiktai tiek, kad aš jau labai seniai gyvenanti. Nuo pat gimimo, tik ką gimusią atsivežė.“ Beje, namai, kuriuose dabar gyvena Dabulskiai, 1960 m. pirkti iš Markevičiūtės, kuri nutekėjo į Pavidinkstės kaimą (Leliūnų sen.) už Malaiškos. Pašnekovė dar atsimena, kad jos namuose vienu metu buvo įsikūrusi „Utenio“ kolūkio kontora ir gyveno kolūkio pirmininkas. Paskui kontorą iškėlė į kažkurio Mameniškio namą, o vėliau kilnojo ne kartą. Pasak M. Dabulskienės, jeigu Utenėlė nebūtų praradusi kolūkio centro statuso, būtų labiau išsiplėtusi – buvo numatyta kãlne statyti daugiau namų.

Nedegantis Upės vingio auksas

Visai greta Dabulskių namų telkšo nedidelis vandens telkinys, maurotais krantais. M. Dabulskienė sakė, kad oficialiai jis vadinamas Prūdeliu. Anksčiau, dar jos vaikystėje, ši vieta vadinta Upės vingiu. Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje rašyta, kad Utenėlė (Utenaitė) išteka iš Ilgio ežero, o pagal dabartinius duomenis – iš Utenaičio ežero. Jei Utenaityje yra ir atabradų, ir žvejų daugiau susirenka, mažame Prūdelyje kur kas ramiau, nėra nė vieno atabrado. Anot pašnekovės, Prūdelis gana gilus, jo gylis turėtų siekti net aštuonis metrus. Susirenka daug paukščių, baltųjų garnių porelė gyvena. „Sako, auksas yra Napoleono. Napoleono kariuomenė bėgdama auksą sumetė. Nebuvo, kad kas ieškotų, nemačiau, kad tie pinigai degtų ar ką“, – juokėsi M. Dabulskienė.

Dvaro sienojų namas dvarininkų palikuonei

Pasak senbuvės, Utenėlėje žmonės prastai gyveno, greta besišliejančiuose Vosgėliuose gyvenimas buvo lengvesnis. Utenėlės palivarkui priklausė Utenėlė, pusė Vosgėlių. Kitą pusę Vosgėlių valdė Degulių dvaras. Ten baudžiauninkų padėtis buvo lengvesnė, todėl žmonės kalbėjo, kad Vosgėliams labiau pasisekė nei Utenėlei. Kai Dabulskiai atsikėlė į Utenėlę, dvaras jau buvo nugriautas. Dvaro koplyčia stovėjusi toje vietoje, kur vėliau iškilo fermos, tačiau greičiausiai jos atsirado kur kas vėliau, nei išnyko koplyčia. Iš dvaro pastato Pakalnienei, Zigmanto Pakalnio žmonai, netoliese buvo pastatytas medinis namas. Buvo ir tvartelis, kur moteris laikė ožkas. Šią labai savotišką moterį, kuri galimai turėjo tam tikrą protinį atsilikimą, su lazdele nuklibinkščiuodavusią ir du kilometrus į Pakalnius, M. Dabulskienė atsimena gerai. Pašnekovė niekada nėra lankiusis Zigmantienės namuose, bet šioji ateidavusi pas Dabulskius. Labiausiai M. Dabulskienei įsiminė viešnios skanūs imbieriniai sausainiai. Pakalnienė turėjo dvi dukras ir sūnų Vytautą. Šis lyg ir liko nevedęs, o dukros ištekėjo, su jų atžalomis, aplankydavusiomis senelę, pašnekovė dar padraugaudavusi.

„Neišsimt šitas versmes“

Vasarodamas aš kaime

Piemenaitę pamilau

Ir skaisčiai raudoną rožę

Dovanų nuo jos gavau.

Miesto panos dekoltuotos,

Mieste laimės neradau,

Piemenaitę prisiminęs

Liūdnas dainas dainavau.

Sėdau aš prie balto stalo,

Ilgą laišką parašiau

Ir už jos nekaltą meilę

Aš labai atsiprašiau.

Mintys balandžiu nuskriejo

Mano gimto kaimo link.

Piemenaitė man atsakė:

Būk laimingas ir atmink.

Naktimis aš ją sapnuoju,

Braidančią šaltas lankas,

Ašarotomis vasilkom

Puošiančią gelsvas kasas.

Nebeteks į kaimą grįžti,

Prisiglaust prie jos šalia

Ir tą rožę prisiminti,

Nes mano tokia dalia.

***

Kai noriu, tai verkiu,

Kai noriu – dainuoju,

Nuo sunkių darbelių

Neišsivaduoju.

Tirpsta man rankelės

Nuo sunkių darbelių,

Alpsta man širdelė

Nuo rūsčių kalbelių.

Anksti rytelį

Ėjau vandenėlio,

Sutikau bernelį

Šalia šaltinėlio.

Pastatyk viedrelius,

Paguldyk naštelius,

Pailsink rankeles,

Jauna mergužėle.

Dėkui tau, berneli,

Už meilius žodelius,

Jų aš negirdėjau

Nuo pat mažumėlės.

***

Pilki keleliai dulka, pilki keliai,

Prie jų berželių pulkas, žali beržai.

O kaip aš pasiilgau, močiut, tavęs,

Kur tas kelelis pilkas mane nuves?

Kur rausta putinėliai, kur putinai,

Ten laukia motinėlė seniai seniai.

O kaip aš pasiilgau, močiut, tavęs,

Kur tas kelelis pilkas mane nuves?

Kur rausta putinėliai, kur putinai,

Ten laukia motinėlė seniai seniai.

O kaip aš pasiilgau, močiut, tavęs,

Kada kelelis pilkas namo parves?

Skubėkit, vieškelėliai, toli toli,

Stovėkit, putinėliai, žali žali,

O kaip aš pasiilgau, močiut, tavęs,

Jau greit kelelis pilkas namo parves.

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS, Daiva ČEPĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama