Tarptautinė veltinio diena: amatas, jungiantis praeitį ir dabartį
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Nuo 2009-ųjų pirmąjį spalio šeštadienį visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, minima Tarptautinė veltinio diena. Šventė skirta populiarinti veltinio amatą, skatinti domėjimąsi vilnos vėlimo technikomis ir gaminimu iš natūralaus pluošto.
Naudojo ir klajokliai, ir mūsų senoliai
Veltinio diena – proga prisiminti vieną seniausių amatų – vilnos vėlimą. Veltinis yra sena neaustinės tekstilės rūšis, kuria stepių klajokliai apdengdavo jurtas. Net kariai naudodavo veltinį kaip apsaugą nuo šalčio ar paminkštinimą šalmams. Veltinis šimtmečius buvo neatsiejama žmogaus kasdienybės dalis: iš jo siūti drabužiai, avalynė, buities daiktai. Lietuvoje velti dirbiniai buvo paplitę kaimuose. Iš veltinio mūsų senoliai gamino šlepetes, batus, skrybėles, pirštines. Veltinis ypač vertintas už patvarumą ir praktiškumą.
Vilnos kelias – nuo avies iki rankų darbo gaminio
Veltinio esmė – vilna. Dažniausiai naudojama avių, bet galima velti ir alpakų ar net šunų vilną. Veltiniui skirta vilna turi būti tinkamai paruošta: išplauta, išvalyta, iškaršta. Šitokią vilną galima velti dviem būdais – sausai arba šlapiai. Šlapiuoju būdu veltinis pagaminamas jį trinant kartu su šiltu vandeniu ir muilu. Spaudžiama ir glostoma vilna susivelia į tankų audinį – veltinį. Koks daiktas – šlepetės, kepurė ar rūbas – bus gaminamas iš veltinio, sprendžiama iš anksto, prieš pradedant vėlimo procesą. Jei gaminami batai, vėlimo procese naudojami aulai bato formai išgauti. Jei veliamas audinys, iš kurio planuojama siūti rūbą, veliama ant lygaus pagrindo, dažniausiai – stalo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet kas bandė – žino, kad vilna reikalauja kantrybės ir švelnumo. Skubant ir neatsakingai darant judesius veltinyje gali atsirasti nelygumų, netikslių susijungimų. Iš tokio audinio nei kokybiškų pirštinių, nei apsiausto nepavyks pasiūti.
Veltinį įmanoma pagaminti ir sausuoju būdu. Tik ar jis lengvesnis – sunku pasakyti. Pavojingesnis tai tikrai, nes naudojamos specialios adatėlės, kuriomis vilna badoma tol, kol pluoštas susivelia į norimą formą. Šis būdas labiau tinka smulkiems darbeliams ar dekorui.
Medžiaga, kuri ne tik šildo, bet ir įkvepia
Veltinis – natūrali, ilgaamžė ir šilta medžiaga. Ji praleidžia orą, sugeria drėgmę, o svarbiausia – šildo. Audinys atsparus gniuždymui, dėvėjimuisi, jis puikiai sugeria triukšmą, todėl kai kas jį naudodavo net interjeruose ir akustikai gerinti. Šiandien, deja, veltinis nebėra toks populiarus kaip anksčiau. Dabar jį dažniausiai naudoja tik kūrybingi žmonės kaip medžiagą menui. Iš veltinio gimsta spalvingi paveikslai, skulptūros, lėlės ar net instaliacijos. Tiesa, prieš porą dešimtmečių veltinis buvo populiarus rankdarbiams gaminti, o ypač – papuošalams. Vėrinį iš veltinio karolių kone kiekviena moteris privalėjo turėti savo papuošalų dėžutėje. Kai kuriems vilnos vėlimas tampa terapija, nes procesas ramina, leidžia atsitraukti nuo itin greito gyvenimo tempo.
Rankų darbas, saugantis mūsų tapatybę
Gaila, tačiau šiandien veltinį dažnai keičia sintetinės medžiagos. Plastikas ir dirbtiniai audiniai išstūmė rankų darbo veltinį iš mūsų buities. Vilnos vėlimas šiandien dažniau suvokiamas tik kaip hobis ar saviraiškos būdas, bet iš tiesų tai – svarbi mūsų kultūrinio paveldo dalis. Lietuvoje veltinio amatą vienija Lietuvos veltinio amatininkų gildija, o daugelis darbų yra pripažinti tautiniu paveldu. Ir ne veltui – veltinis juk nėra tik vilnos gniutulas, virtęs batu ar šaliku. Tai gyvas mūsų ryšys su praeitimi. Mūsų senelių ir prosenelių kartos veltinį naudojo ne tik medžiagą, kuri sušildytų kūną šaltą žiemą. Vėlimas buvo procesas, bendravimo būdas. Žmonės vilną veldavo susirinkę kartu, dalindavosi patirtimi, patarimais, o kartu – ir gyvenimo istorijomis. Taip šis amatas tapo ne vien buities dalimi, bet ir svarbia tradicija, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Nors ir nepopuliarus, šis amatas vertas atmintinos dienos kalendoriuje. Veltinio diena mums primena, kad paprasti rankų darbai saugo ir kuria mūsų tapatybę.
Veltinis vienu gyvenimo etapu buvo svarbi saviraiškos priemonė tautodailininkei Laimutei Kraukšlienei. Pasakojimą apie veltinio atradimo džiaugsmą ir jo kelią į tautodailininkės kūrybą galite pamatyti vaizdo siužete.
Autorius: Rita Šlapševičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
