Atnaujinta Liublino unija
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 metais atmintinų dienų sąrašą papildė nauju įrašu – spalio 20 dieną minėti kaip Abiejų Tautų tarpusavio įžado dieną. Tiems, kas beveik ar apskritai nesidomi istorija, ši formuluotė nieko nesako, todėl pabandykime išsiaiškinti, kodėl ir koks dokumentas buvo priimtas 1791 metų spalio 20 d. Abiejų Tautų Respublikos Seime, beje, vienbalsiai.
Arūnas KAPSEVIČIUS
Pradėkime nuo dar senesnių laikų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Tada prasidėjo abiejų tautų suartėjimas ir nuolatinė kova dėl viršenybės. Tarpukario istorikai įtvirtino požiūrį, kad Jogaila tapo išdaviku ir „pardavė“ Lietuvą lenkams. Kova dėl Vilniaus paaštrino priešpriešą. Sovietmečiu ši versija buvo palaikoma dėl galimybės supriešinti lietuvius ir lenkus (pozicija „Skaldyk ir valdyk“).
Dar jaunystėje, kai labiau pradėjau domėtis Lietuvos istorija, man buvo nesuprantama, kodėl lietuvis Jogaila, Vytauto Didžiojo pusbrolis, valdęs Lenkiją (lenkų nuomone, tai buvo „aukso“ amžius), mums neįtinka. Tik įsiklausykite – lietuvis valdo Lenkijos karalystę! Šiuolaikinių istorikų (ne tik lietuvių) darbų dėka turiu atsakymą. Negalima perkelti dabartinio pasaulio ar bendro supratimo į senesnius laikus. Tai istoriją paverčia niekine. XIV a. buvo visai kitoks gyvenimas. Pavyzdžiui, Mikalojus Kopernikas tik bandė įrodyti, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne atvirkščiai, kaip tuo metu skelbė mokslas ir t. t. Kunigaikščių Algirdo ar Vytauto Didžiojo svetimų žemių užkariavimai tuo metu buvo būtinybė, o pagal šiuolaikinį mąstymą tai ne itin teigiama veikla. Norint apsiginti nuo maskvėnų antplūdžio teko rinktis sąjungininkus ir naują katalikų tikėjimą arba žlugti kaip prūsų gentys. Kaip dabar matome, tas pasirinkimas buvo teisingas, nors jau prabėgo daugiau kaip šeši šimtai metų.
1569 m. Liubline Seime buvo priimtas naujas dokumentas (Liublino unija), kuriuo įtvirtintas didesnis lenkų ir lietuvių didikų arba tautų suartėjimas – federacija, tačiau išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai atributai ir valdymo organai. Deja, bet valstybę praktiškai valdė ne karaliai, o didikai, kurie turėjo gausybę teisių bei laisvių ir pamažu vedė ją į pražūtį.
XVIII a. antroje pusėje Rusijos imperija pradėjo tiesiogiai grasinti Abiejų Tautų Respublikai sunaikinimu. Jėgų priešintis dėl susiskaldymo tarp didikų praktiškai nebuvo. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo reformų šalininkų ir priešininkų. Vieni norėjo išlaikyti privilegijas, nežiūrint, kad valstybė žlunga, kiti siekė įtvirtinti Lenkijos viršenybę, treti jau ėmė „dovanas“ iš Rusijos...
Rusijos imperatorei Jekaterinai II davus sutikimą (sic), susirinko Ketverių metų arba Didysis Seimas ir 1791 m. gegužės 3-ąją buvo priimta nauja Konstitucija. Ji, o tikriau – Valdymo įstatymas įvedė valdžių padalijimą, panaikino liberum veto teisę (kai vienas seimo narys galėjo sustabdyti bet kurio seimo sprendimo įgyvendinimą), panaikino Liublino unijos veikimą, įkūrė tris provincijas. Nepanaikino baudžiavos ir neįvedė piliečių lygybės. Tekste Lietuvos vardas neminimas. Štai už tokią Konstituciją balsavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai Seime.
Kita Konstitucijos dalis „Miestų įstatymas“ mums, marijampoliečiams, ir kitiems mūsų krašto miesteliams buvo naudinga. Šio įstatymo dėka Marijampolė, Prienai, Vilkaviškis ir kiti miestai atgavo miesto teises.
Šis skubotas siekis centralizuoti Abiejų Tautų valstybę tiesioginio pavojaus akimirką turėjo savo tęsinį, kuris sugrąžino Lietuvos valstybingumo tradiciją. Abiejų Tautų Respublikos reformų ir Lietuvos valstybingumo šalininkai, palaikę ir Gegužės 3-iosios konstituciją, po šešių mėnesių pasiekė savo. Spalio 20 d. buvo priimtas naujas dokumentas, vadinamasis Abiejų Tautų tarpusavio įžadas.
Dokumente skelbiama Liublino unijos tęstinumas, t. y. Lenkijos ir Lietuvos valstybių federacijos išsaugojimas. „(...), Mes, Karalius, pritariant sukonfederuotiems luomams, žinant, kad jie bus naudingi Abiem Tautom, ir Lenkijos Karūnai, ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kaipo vieningai ir bendrai bei nedalomai Respublikai, (...)“, – dokumente rašo karalius. Anot istoriko Zigmanto Kiaupos, dokumentas nebuvo įslaptintas, jį tyrinėjo lenkų istorikai, kol juo susidomėjo ir lietuvių istorikai. Abiejų Tautų tarpusavio įžadas yra integrali Gegužės 3-iosios konstitucijos dalis.
Dokumentas, istoriko nuomone, įrodo, kad lenkų bajorija ir lietuvių bajorija nebuvo vieninga „respublikos“ tauta. Tarp lenkų ir lietuvių buvo daug skirtumų – kultūrinių, ūkinių ir politinių. Jau XVIII a. pabaigoje dėl bažnyčios lietuvių kalba tapo viešąja. Aišku, lenkų kalba vyravo, bet dvikalbis bajoras iškovojo Abiejų Tautų įžadą. Gaila, bet abiejų dokumentų gyvavimas buvo trumpas. 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos nebeliko.
Visoje šioje istorijoje yra ir marijampolietiškas motyvas. Vienas svarbiausių Gegužės 3-iosios konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado autorių yra Lietuvos artilerijos generolas, Keturių metų Seimo LDK konfederacijos maršalka kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega. Puikus oratorius, per Seimo veiklą pasakęs 760 kalbų. Jis po mūsų miesto įkūrėjos Pranciškos Butlerienės sūnaus Mykolo mirties perėmė Prienų seniūniją, Kvietiškio dvarą ir Marijampolę. Beje, Marijampolėje atidarė pirmą kavinę, pastatė naujų pastatų. Kvietiškio dvare kelis metus gyveno jo žmona Anna Cetner, kol sutiko išsiskirti su vyru. Generolas dalyvavo T. Kosciuškos sukilime, mirė Vienoje 1798 m.
Pasinaudota istorikų Zigmanto Kiaupos ir Rimvydo Urbonavičiaus įžvalgomis.
Autorius: "Suvalkiečio" informacija
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
