Apie linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabriką ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“

Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeniniai linai vartoti maistui, o iš pluoštinių gamintos virvės, apranga. Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai buvo skirtingi. Tarpukaris – lininkystės aukso amžius: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). 1939 m. linų plotai Lietuvoje užėmė beveik 100 tūkstančių hektarų. Tokie užmojai liudijo ne tik Lietuvos ūkininkų darbštumą, bet ir didelę linų pluošto bei sėmenų paklausą užsienio šalių rinkose bei palyginti aukštą šių produktų kainą. 1920 m. Londone už vieną kilogramą linų buvo mokama apie 15 Lt, vėliau kainos krito: 1925 m. – tik apie 5 Lt, o 1930 m. – apie 3 Lt.

Tarpukariu iš stambesnių Lietuvos žemės ūkio šakų naujais pagrindais nepertvarkytas liko tik linų ūkis. Tuomet, kaip ir prieš šimtmečius, ūkininkai linų šiaudelius perdirbdavo netobulais įrankiais. Linų apdirbimo – mirkymo ir klojėjimo – etapai sutapdavo su kitais svarbiais rudens derliaus nuėmimo darbais, todėl būdavo sugaištama daug laiko. Be to, ūkininkai negalėjo tų darbų atlikti taip gerai kaip specialios mašinos. Tuo metu Vakarų Europoje atsirado naujoviškų linų apdirbimo įmonių, kurios priimdavo iš ūkininkų tik nurautus ir išdžiovintus linų šiaudelius.

L. B. Chazeno Linų Apdirbimo Fabrikas

Tarpukariu Panevėžyje pasinaudota susidariusia palankia padėtimi neblogai uždirbti iš linų apdirbimo: mieste veikė L. B. Chazeno linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas „L. B. Chazenas ir sūnūs“. Fabrikas supirkdavo iš ūkininkų išmintus ir išplūktus linus ir juos apdirbdavo: iššukuodavo, gamindavo pakulas ir kt.

• Patalpos: Iš pradžių linų apdirbimo fabriko gamybinės patalpos stūgsojo Kęstučio gatvėje. Pastatas buvo gerokai išsikišęs į gatvę ir trukdė eismui. Vėliau gamybiniai pastatai ir sandėliai steigti Margių, Ramygalos, Pušaloto gatvėse.

• Kapitalas: 1929 m. „L. B. Chazeno ir sūnų akcinės bendrovės pagrindinis kapitalas buvo 900 tūkstančių Lt. Iš viso – 900 akcijų po tūkstantį litų („Panevėžio balsas“, 1929 m. spalio 31 d.).

Gaisrų Kyla Iššūkiai ir Panevėžiečių Reakcija

Linų fabrikas dažnai degė. Pirmieji gaisrai kilo 1929 m., o per 1931 m. gaisrą visas fabrikas sudegė. Miestiečiai stebėjosi ir reiškė nepasitenkinimą dėl nuolatinio gaisrų pavojaus miesto centre: „Linų fabriko Chazeno ir sūnų iš kamino dažnai ugnis eina. Gal taip reikia? Bet reikia atminti, kad tas fabrikas neseniai degė. Su linais greitas gešeftas“ („Panevėžio balsas“, 1929 m. balandžio 4 d.). Dėl dažno gaisrų kilimo panevėžiečiai net sugalvojo naują patarlę: dega kaip Chazenas („Panevėžio balsas“, 1931 m. spalio 11 d.).

Po gaisro policija apklausė apie 40 liudininkų, daugiausia fabriko darbininkų. Iš jų parodymų nustatyta, kad gaisras kilo nuo elektros laidų „susijungimo“. Paaiškėjo, kad be didelių dviejų gaisrų, įvykusių 1929 m., buvo kilę dar du mažesni gaisrai fabriko viduje, kuriuos užgesino patys darbininkai. Fabrikas buvo apdraustas, todėl dalis nuostolių padengta. Darbininkai buvo nusiminę, kad kuriam laikui neteks darbo.

Apdegus linų fabrikui imta atstatyti. Tai pastebėję panevėžiečiai būgštavo: „Pirklio Chazeno linų fabrikas vasarą sudegęs vėl atstatomas. Kad beveik vidury miesto vėl bus linų fabrikas, tai visai neleistina. Juk žiemą nuo dūmų aplink visas sniegas nugultas juodai, o ir gaisro pavojus irgi labai didelis. Jau ar ne daugiau kaip dukart degė tas fabrikas kol sudegė. Ar garantuoti, kad per metus vėl nedegs. Kodėl tyli tos miesto dalies gyventojai, kur ir karininkų ir matininkų ir t.t. gyvenama“ („Panevėžio balsas“, 1929 m. spalio 3 d.).

Apie gaisro priežastis sklido visokiausių gandų. Buvo kalbama, kad gaisrai kyla tose pramonės įmonėse, kurių finansinė padėtis tapdavo nepavydėtina. Tokių atvejų pasitaikė Šiauliuose, Kaune ir Panevėžyje.

Miestiečių Prašymas Valdybai: 1931 m. rudenį panevėžiečiai, rimtai susirūpinę nuolat užsidegančio fabriko ateitimi, miesto valdybai pateikė prašymą („Panevėžio balsas“, 1931 m. spalio 25 d.). Jame išdėstė savo būkštavimus ir pageidavimus:

• Š. m. rugsėjo mėn. kilęs gaisras pil. Hazeno linų fabrike sukėlė apylinkės gyventojams didžiulę paniką, nes tai buvo jau ketvirtas gaisras.

• Buvo baiminamasi, kad vėjas gali atnešti kibirkštis į namus, kas galėjo atsitikti 1929 metais.

• Fabrikui veikiant iš dūmtraukio nuolat eidavo ir krisdavo kibirkštys ant stogų, kas neleido ramiai miegoti aplinkos gyventojams.

• Buvo daroma prielaida, kad pil. Hazenui gaisras nuostolių neduoda, nes fabrikas sudegė jau kelintą kartą, bet jau rengiasi atstatyti naują. Miestiečiai klausė: „Iš kur tos pajamos? Atstačius fabriką sulauksime naujo gaisro.“

• Kreipiamasi į Panevėžio miesto valdybą pašydami neleisti minimo fabriko toj vietoj atstatyti.

• Taip pat siūlyta uždrausti vidury miesto atstatinėti pavojingą fabriką, ypač todėl, kad jis stovi skersai Kestučio gatvės, ir bent jau įtraukti jį ir ištiesinti gatvę.

Po prašymu pasirašė ne tik dauguma fabriko kaimynystėje gyvenančių žmonių, bet ir atokesnių vietų gyventojai, taip pat neliko abejingos ir kai kurios miesto įstaigos, pavyzdžiui, Panevėžio evangelikų liuteronų parapijos taryba ir Lietuvių senelių prieglauda.

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama