Ką apie Panevėžio pramonę tarpukariu rašė miesto laikraštis?

Tarpukariu Panevėžyje veikė nemažai pramonės įmonių. 1936 m. duomenimis, čia jų buvo apie šimtą. Mieste, be senųjų malūnų ir dar cariniais laikais statytų kelių pramonės įmonių, ėmė veikti ir naujos: akcinės bendrovės „Maistas“, „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrikai, pieninė, plytinės, linų fabrikas ir kt. Tačiau didžiąją pramonės įmonių dalį sudarė mažos įmonės: siuvyklos, odų apdirbimo įmonės, linų verpykla, vilnų karšykla, skalbykla, kepyklos, knygrišykla, antspaudų gamybos įmonė, sagų, žvakių, medžio dirbinių, baldų, cemento gaminių, avalynės, saldainių, limonado, vyno dirbtuvės ir kt. Mieste ėjusio laikraščio „Panevėžio balsas“ puslapiuose spausdintose reklamose, žinutėse ir straipsneliuose įdomiai atsispindėjo to meto pramoninis gyvenimas.

Mielių ir Spirito Rektifikacijos Fabrikas

Apie mielių ir spirito rektifikacijos fabriką, akcinę „St. Montvilo įpėdinių ir Ko“ bendrovę, nemažai informacijos pateikiama „Panevėžio balso“ 1924 m. balandžio 17 d. numeryje.

• Gamyba: Fabrikas gamino presuotas duonines mieles, „grynas kultūras“ mielių spirito varykloms, o taip pat „grynas“ mielių kultūras įvairios rūšies vynams gaminti – tokajo, burgundo, reino, šampano ir kt. Fabrikas priėmė rektifikuoti (mišinio suskaldymas į sudėtines dalis) iš „pašalinių“ spirito varyklų žalią spiritą.

• Prie fabriko veikė viena didžiausių mielių ir spirito rektifikacijos laboratorijų Lietuvoje.

• Rinka: Mielės gamintos tik vidaus rinkai. Į užsienio kaimynines valstybes (Vokietiją, Latviją dėl jų „pramoningumo“ ir Rusiją dėl jos vidaus gyvenimo „nenusistovėjimo“) mielės neeksportuotos. Lietuvos vidaus rinkai mielių reikėjo nedaug, todėl mielių gamyba minimu laikotarpiu buvo penkis kartus mažesnė nei prieš karą, kai gaminiai buvo labai paklausūs Petrograde, Varšuvoje ir Maskvoje.

• Žaliavos: Mielės gamintos iš grynų produktų – miežių ir rugių, kuriuos fabrikas stengėsi supirkinėti savo apskrityje „iš pirmų rankų“ – ūkininkų, mokėdamas dažniausiai didesnę nei rinkos kainą. Tinkamiausi buvo šešiaeiliai miežiai, iš kurių būdavo pagaminama daugiau mielių.

• Spiritas: Gaminant mieles kaip pagalbinis produktas gaunamas spiritas, kuris tame pačiame fabrike ir rektifikuotas. Tuomet spiritas tiektas į Valstybinę monopolio pilstytuvę.

• Istorija: Fabriką 1891 m. įsteigė Stanislovas Montvila. Pirmojo pasaulinio karo metu fabrikas stipriai nukentėjo, veikla buvo sustabdyta ir atnaujinta tik 1922 m. kovą, sukūrus akcinę bendrovę, kurios pamatinis kapitalas buvo 1 200 000 Lt.

• Labdaringa veikla: 1926 m. birželio 24 d. „Panevėžio balse“ rašyta, kad ši įmonė Panevėžio muziejui paaukojo 200 Lt. Laikraščio žinutėje išreikštas džiaugsmas, kad „pramonės įstaigos nors ir pačios dėl bendro finansinio krizio negali kaip reikiant veikti, tačiau esant veikliems ir pasišventusiems jų vedėjams kliūtis pergali ir iš savo neperdidžiausių atsarginių finansų suranda kai ką ir kultūriniams tikslams“.

Valstybinio degtinės monopolio sandėlis: 1929 m. sausio 24 d. „Panevėžio balse“ atspausdinta reklaminė žinutė, skelbianti, kad Valstybinio degtinės monopolio Panevėžio sandėlis vasario 20 d. 11 val. ryto sandėlio raštinėje skelbs varžytines dėl gėrimų, „bonkų“ ir įvairių krovinių pervežimo iš sandėlio į geležinkelio stotį ir atgal. Norintieji dalyvauti turėjo pristatyti „pasiūlymus uždarytuose vokuose su Lietuvos banko garantija“ penkių tūkstančių Lt sumoje arba „grynais pinigais“ bei apmokėti dviejų Lt žyminį mokestį.

Alaus Darykla ir Pieninė

Alaus darykla: Apie seniausią įmonę mieste, alaus daryklą „Bergschlosschen“, 1924 m. balandžio 17 d. „Panevėžio balso“ laikraštyje atspausdinta žinutė, kad darykla alų „patiekia“ Panevėžio miesto bei Panevėžio, Utenos, Rokiškio, Biržų ir Pasvalio apskritims. Darykla taip pat pigiai parduoda salyklo gaminimo liekanas: išsijotas avižas, miežius, daigus, kurie tinka „melžiamoms karvėms“ ir gyvuliams šerti.

Pieninė „Pienininkas“: 1924 m. balandžio 17 d. miesto laikraštyje rašoma apie pieninės Panevėžyje steigimą.

• Steigimas: „Pienininko“ bendrovės steigiamasis susirinkimas pieninei įsteigti vyko balandžio 12 d. Konstatuota, jog gana dideliame Panevėžio regione nėra nė vienos pieninės, todėl ūkininkai pieno produktus vietos rinkai yra priversti parduoti labai žema kaina. Susirinkusieji vienu balsu nutarė Panevėžyje steigti pieninę kooperacijos pagrindu ir ją pavadinti „Pienininkas“. Buvo priimti ir pasirašyti įstatai. Numatytas pajus – 20 Lt.

• Patalpos ir gamyba: „Pienininkui“ patalpos išnuomotos miesto centre. Numatyta, kad čia bus gaminamas sviestas, sūris, varškė, bus parduodamas ir neperdirbtas pienas. Pieną geležinkeliu galės pristatyti ūkininkai ir iš tolimesnių apylinkių.

• Steigėjai ir veiksmai: Pieninės steigėjais tapo V. Gavėnas, B. Datnovas, A. Kupstas, R. Rutkauskas ir K. Jasiukaitis. Susirinkimas įpareigojo V. Gavėną ir K. Jasiukaitį vykti į Šiaulius ir Naumiestį susipažinti su ten jau veikiančiomis pieninėmis.

• Pradžia: 1924 m. birželio 9 d. į bendrovės „Pienininkas“ visuotinį „nepaprastą“ susirinkimą buvo kviečiami ūkininkai, rinkosi į patalpas Respublikos g. 11. Miesto laikraštyje 1924 m. lapkričio 10 d. skelbta, kad Panevėžyje veikianti bendrovė „Pienininkas“ jau superka pieną, sviestą ir kiaušinius Panevėžyje, Respublikos g. 11, tad ūkininkams nebereikės gaišti laiko su tais produktais pusę dienos rinkoje.

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama