Pramonės raidos istorija atgyja

Fabrikų klestėjimo metas pasaulyje – XVIII a. – XX a. pradžia. Nuo XX a. pabaigos iki XXI a. pradžios jie jau tapo istorija, ženklinančia dviejų praėjusių šimtmečių visuomenės modernizacijos raidą. Lietuvoje pirmieji fabrikai, kuriuose naudotos garo mašinos, atsirado XIX a. viduryje. Jie pamažu išstūmė manufaktūras. Fabrikų atsiradimas reiškė perėjimą nuo rankinės gamybos prie mechanizuotos, paremtos techniniais išradimais. Pramonės vystymosi istoriją menančių objektų yra ir Panevėžyje. Vieni seniai jau baigė gyvuoti, kiti, gerokai modernizuoti, tęsia veiklą. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje buvę apleisti pramoniniai rajonai šiandien šiuolaikiškai pritaikomi – jie tampa patraukliomis turistų lankomomis vietomis, čia įsikuria viešbučiai, modernūs biurai, prašmatnūs loftai. Minėti objektai tampa patraukliomis dizainerių ir architektų veiklos vietomis, menininkų ir šiaip kūrybingų žmonių traukos vieta. Kultūros paveldo centras 2000–2007 m. vykdė ekspedicijas po nebeveikiančius gamybinius kompleksus. Imama suvokti, kad modernioji pramonė ne tik neša naudą, ji yra tam tikra visuomenės modernizacijos istorijos dalis. Panevėžyje pramoniniu, kadaise klestėjusiu rajonu laikoma šiaurinė miesto dalis. Stambesnių bei smulkesnių gamybos įmonių būta ir kitose miesto vietose. Kai kurių veikimo vietas jau sunku būtų nustatyti.

Pramonės būklė po Pirmojo pasaulinio karo

Pirmojo pasaulinio karo metais labai nukentėjo Lietuvos žemės ūkis ir pramonė. Iš lietuviškųjų gubernijų į Rusiją evakuota beveik pusantro šimto svarbiausių pramonės įmonių. Likusių įmonių įranga išvežta į Vokietiją. Lietuvoje liko aplaužyti fabrikų griaučiai, beveik neliko įrenginių. Panevėžio miesto tarybos posėdyje, vykusiame 1924 m. kovo 26 d., buvo kalbama apie tai, jog miestui vokiečių okupacinė valdžia 1918 m. gruodžio mėn. yra suteikusi 30 tūkst. auksinų paskolą. Posėdyje nuspręsta paskolos negrąžinti, o panaudoti miesto atstatymui, nes „vokiečiai kur kas daugiau nuostolių miestui pridarė“ (Panevėžio balsas, 1924 m. balandžio 3 d.).

Lietuvos ūkio atstatymas ir valstybės parama

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, susirūpinta ne tik atkurti sugriautą ir išgrobstytą Lietuvos ūkį, bet ir sukurti naujas rinkas bei pradėti vystyti naujas pramonės šakas. Didžiausias dėmesys ir lėšos skirti žemės ūkio pertvarkymui. Šalia jo, numatyta plėtoti pramonės šakas, perdirbančias žemės ūkio produktus: augo mėsos, pieno, cukraus, duonos, žuvies, aliejaus ir kitos pramonės šakos. Svarbiausias buvo cukrinių runkelių auginimas ir cukraus gamyba, aliejaus spaudimas, skerdyklų statyba, mėsos, odų apdirbimo fabrikai, konservų gamyklos, elevatoriai grūdams statyti, malūnai, fabrikai grūdų perdirbimui – alui ir spiritui gaminti. Taip pat didelis dėmesys buvo skirtas pramonės šakoms, gaminusioms plataus vartojimo prekes – audinius, avalynę, smulkius buities reikmenis.

Pirmosios Respublikos pramonės raida skirstoma į tris periodus:

1. 1920–1925 m. – spontaniškas pokarinės pramonės kūrimas.

2. 1925–1935 m. – pasaulinės ekonominės krizės etapas ir valstybės įsikišimas į pramonės organizavimą ir persitvarkymą.

3. 1934–1940 m. – pramonės plėtros etapas.

XX a. 3 dešimtmetyje pramonės sektoriuje didžiąją dalį sudarė mažos įmonės, samdžiusios iki 5 darbininkų. Lietuvoje, kaip ir visose naujai susikūrusiose Europos valstybėse, pramonės vystymui labiausiai trūko kapitalo, todėl organizuojant pramonės įstaigų veiklą naudoti kooperacijos pagrindai ir valstybės kreditai. Susiformavo stiprūs sektoriai: „Lietūkio“ (su didžiausiais malūnais Panevėžyje ir Kalvarijoje), „Maistas“ (XX a. 4 dešimtmetyje pastatęs modernius mėsos fabrikus Panevėžyje, Tauragėje ir Šiauliuose), „Lietuvos cukrus“ ir kiti. Stambiomis pramonės įmonėmis Lietuvoje laikytos įmonės, kuriose dirbo daugiau nei 50 darbuotojų. Tarpukario pabaigoje beveik 80 proc. šalies gyventojų dirbo žemės ūkyje ir tik maždaug 8 proc. – pramonėje.

Panevėžio pramonės įmonės 1924 m.

1924 m. balandžio 17 d. „Panevėžio balse“ rašoma: „Šiandieninis Panevėžys ne tik gyventojais bet ir pramonyba, prekyba ir apsišvietimu žymiai prasimuša kitų Lietuvos miestų tarpe priekin“. Išvardijama, kiek ir kokių įmonių tais metais veikė Panevėžyje:

• Mielių ir spirito (varymo ir rektifikavimo) – 1;

• Alaus – 1;

• Lentpjūvių ir medžio dirbinių – 3;

• Gariniai malūnai – 4;

• Ž. Ū padargų gaminimo ir taisymo – 2;

• Mėsos konservų – 2;

• Odų dirbtuvės – 2;

• Saldainių dirbtuvės – 2;

• Virvių dirbtuvės – 2;

• Spaustuvės – 2;

• Elektros stotis – 1;

• Molio ir cemento plytų – 2;

• Smulkmenų (ratų, pakinktų ir kt.) dirbtuvės – 6.

Iš viso minėtose pramonės įmonėse dirbo 64 tarnautojai ir 684 darbininkai (443 vyrai, 196 moterys, 45 jaunuoliai). Iš jų kvalifikuotų specialistų buvo 164, nekvalifikuotų – 520. Nuolatinių vyrų darbininkų uždarbis svyravo nuo 60 iki 400 Lt per mėnesį (kvalifikuoto 250–400 Lt, nekvalifikuoto 60–240 Lt). Moterys ir padieniai darbininkai uždirbdavo nuo 1,5 iki 6 Lt per dieną.

1924 m. lapkričio 6 d. Panevėžio m. Tarybos prezidiumo ir Valdybos rinkimų metu Jonas Moigis išreiškė pasididžiavimą savo krašto žmonių darbštumu. Jis teigė, kad Panevėžyje yra užsilikę daug visokių tradicijų ir įstatymų nuo rusų ir vokiečių valdymo laikų, tačiau reikėtų orientuotis ir imti pavyzdį iš gerai besitvarkančių vietos gyventojų (Panevėžio balsas, 1924 m. lapkričio 13 d.).

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama