Pramoninis Panevėžys keičia savo veidą

Pramonės rajonu vadinamos tos miesto dalys, kuriose daugiausia sutelktos pramonės įmonės. Dažniausiai tokia zona yra nutolusi nuo gyvenamųjų rajonų, joje išdėstomos įvairios dirbtuvės, gamyklos, fabrikai ir kitos pramonės įmonės. Anksčiau klestėję, šiandien apleisti ir užmiršti pramoniniai rajonai vėl tampa judrūs ir įdomūs. Kaip ir kitose šalyse, buvę apleisti pramoniniai rajonai šiandien Lietuvoje šiuolaikiškai pritaikomi – jie tampa patraukliomis turistų lankomomis vietomis, čia įsikuria viešbučiai, modernūs biurai, prašmatnūs loftai. Minėti objektai tampa patraukliomis dizainerių ir architektų veiklos vietomis, menininkų ir šiaip kūrybingų žmonių traukos vieta. Panevėžyje taip kadaise klestėjo šiaurinė miesto dalis. Stambesnių bei smulkesnių gamybos įmonių būta ir kitose miesto dalyse. Kai kurių veikimo vietas jau sunku būtų atsekti, kitos dar tebėra.

Pramonės architektūros raidos etapai

Skiriami keli pramonės įmonių statybos architektūros raidos etapai:

Ankstyviesiems fabrikams naudotas medis.
Nuo XIX a. pabaigos, įvedus elektrą, tapo svarbi nedegi statybos medžiaga ir natūralus apšvietimas.
Vienas reikšmingesnių etapų – metalo konstrukcijų naudojimas.
Mūro ir metalo pramonės architektūros statybinę sistemą XIX–XX a. sandūroje sparčiai ėmė keisti gelžbetonis.
Fabrikų klestėjimo metas – XVIII a. – XX a. pradžia, o nuo XX a. pabaigos – XXI a. pradžios jie jau tampa istorija, žyminčia dviejų praėjusių šimtmečių visuomenės modernizacijos raidą.

Pramonės raidos etapai globaliai

Pramonės raida tapo vienu svarbiausių veiksnių, lėmusių visuomenės ekonominę ir mokslinę techninę pažangą.

Pirmasis etapas (XVIII a. pab. – XIX a. pab.): Prasidėjo nuo pramonės perversmo Anglijoje. Gamybos procese imtos naudoti garo ir hidraulinės mašinos. Suklestėjo tekstilės pramonė.
Antrasis etapas (nuo XIX a. pab. iki XX a. vidurio): Susijęs su nauju technikos perversmu, kurį sukėlė vidaus degimo variklio ir elektros variklio išradimas. Atsirado naujoviškų populiarių transporto priemonių – lėktuvų ir automobilių. Pramonėje imta naudoti elektros energija, įsigalėjo sunkioji pramonė (mašinų, įrenginių gamyba ir kt.), sparčiai plėtota aviacijos ir automobilių pramonė.
Trečiasis etapas (1950–1990): Susijęs su mokslo ir technikos revoliucija. Sparčiai pradėjo plėtotis elektronika, imti naudoti kompiuterių pirmtakai – elektroninės skaičiavimo mašinos, pritaikoma branduolinė energija. Plati automatizacija, pramoniniai robotai, sparčiai plėtojama elektronikos ir farmacijos pramonė.
Ketvirtasis etapas (nuo XX a. pab. iki šiol): Susijęs su informacijos revoliucija – sparčia kompiuterinių technologijų raida. Tobulėja informacinės technologijos, plinta elektroninės ryšio priemonės, kompleksiškai automatizuojama gamyba. Ūkio sektorius apima mokslinių tyrimų ir jų pritaikymo veiklą, technologijų plėtotę, kompiuterių programavimą bei biochemiją.

Pramonės plėtra Lietuvoje ir Panevėžyje (Carinės Rusijos sudėtis)

Pramoninis perversmas ir industrializacija Lietuvą pasiekė jai esant carinės Rusijos sudėtyje.

XVIII a. pab. – XIX a. vid. Lietuvos teritorijoje esančiuose miestuose išaugo smulkioji pramonė, kurioje vyravo amatininkų cechai. Daug įmonėlių veikė Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Panaikinus baudžiavą, susidarė palankesnės sąlygos pramonei vystytis. Vilniuje augo maisto, odos ir poligrafijos pramonė. Kaune veikė metalo apdorojimo įmonės.
XIX a. 9–10 dešimtmečiais susikūrė nauji pramoniniai centrai – Šiauliai ir Panevėžys. Dėl sparčios kaimo gyventojų diferenciacijos miestuose susidarė darbo jėgos perteklius ir mažas darbo užmokestis, todėl kaimiečiai emigruodavo.
Panevėžio miesto raidai didelę įtaką darė jo geografinė padėtis (nuo seno kryžiavosi keliai) ir nutiestas geležinkelis.

Panevėžio stambiosios pramonės pradžia:

XIX a. 9 deš. viduryje miesto dūma leido Povilui Puzinui prie Kranto ir Malinovos gatvių sankryžos įsteigti kaulų malimo fabriką, kuriame gaminti kaulų miltai, klijai ir aliejus, naudojant garo mašiną.
Po kelerių metų Stanislovas Montvila įmonę nupirko ir ten įrengė mielių ir spirito gamyklą (pradėjo veikti 1891 m.).
1892 m. leista Oreliui Merui steigti muilo fabriką.
1900 m. Albertui Foigtui leista savo sklype Bajorų g. steigti alaus daryklą, varomą žibalu.
1896 m. įsteigta lentpjūvė, po poros metų ėmė veikti privatūs sagų bei tabako fabrikai, taip pat dar keletas malūnų.

Panevėžio pramonės įmonės 1914 m. (pagal O. Maksimaitienę):

Mielių ir spirito gamykla (savininkas Montvila).
Dvi tabako gamyklos.
Finansų ministerijai priklausiusi Spirito ir degtinės gamykla.
Šeši garo, trys vėjiniai malūnai.
Lentpjūvė, dvi šerių rūšiavimo, šešios odos apdirbimo, papirosų, gilzių, virvių, žvakių, metalinių sagų, saldainių, alaus gamybos, linų apdirbimo įmonės.
Dvi mechaninės dirbtuvės.
Trys spaustuvės (Misnerio, Feijensono, Lurje).
Veikė geležinkelis.

Pramonės architektūra – „Plytų stilius“

XIX a. pabaigoje Lietuvoje paplito visai Rusijos imperijai būdingas pramoninių pastatų „plytų stilius“. Juos daugiausia projektavo inžinieriai, išsilavinę Peterburgo civilinių inžinierių institute. Tuomet pramonės architektūroje pradėtas naudoti metalas. Amžiaus pabaigoje paplito tipinių pramonės įmonių statyba. Rusijos vyriausybė laikė alkoholio monopolį, tad didesniuose gubernijų miestuose pagal tipinius projektus statyti svaigalų sandėliai ir degtinės pilstyklos. Tokių „plytų stiliaus“ pilstyklų su metalo sijų perdangomis buvo pastatyta Kaune, Panevėžyje, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Praėjusių šimtmečių visuomenės modernizacijos raidą atspindinčių pramonės objektų Panevėžyje gausu ir vėlesniuose Lietuvos istorijos perioduose, bet apie tai – kituose straipsniuose.

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama