Panevėžys XX a. 4 dešimtmetyje

Ketvirtame dešimtmetyje Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, kurio gyventojų skaičius sparčiai augo ir dešimtmečio pradžioje siekė apie 26 tūkst. miestiečių. Gyventojų augimą kiek stabdė emigracija. Mieste daugiausia gyveno lietuviai, apie trečdalį gyventojų sudarė žydai. Miesto ribos buvo išplėstos prijungus tuo metu labai apleistą Skaistakalnio parką, kurio tvarkymui reikėjo nemažai lėšų. Miestas užėmė 3 tūkst. ha plotą, iš kurių 2 tūkst. ha buvo apgyvendinta, o 1000 ha sudarė ūkininkų žemės.

Infrastruktūra ir komunalinis ūkis

Gatvės ir apšvietimas: Mieste buvo 122 gatvės, iš kurių tik 45 grįstos. Negrįstų gatvių padaugėjo, prie miesto prijungus naujus rajonus. Miesto centre buvo cementiniai šaligatviai, o negrįstose gatvėse – mediniai. Panevėžys buvo vienas geriausiai apšviestų miestų Lietuvoje, jame veikė elektros stotis, tačiau elektros energija buvo labai brangi – už vieną kilovatą reikėjo mokėti 1,15 centų (vėliau mokestis sumažėjo, o mažiau mokėdavo savivaldybės ir elektrinės darbuotojai). Miesto elektrinė atnešdavo daugiausia pajamų į miesto biudžetą. Mažiau pajamų miestas gaudavo iš miesto skerdyklos. Cariniais laikais daugiausia pajamų davęs malūnas jau buvo perduotas į privačias rankas, mieste atsirado modernių privačių malūnų.

Viešosios erdvės ir švara: Panevėžyje buvo 6 aikštės (3 iš jų grįstos), 3 turgavietės (tik vienoje iš jų buvo įrengtas viešasis tualetas), ir keli mažesni skverai. Miesto centre buvo miesto sodas, kurį organizacijos galėjo nuomotis už tam tikrą mokestį. Pirmieji sodą dar nemokamai išsinuomojo miesto ugniagesiai. Veikė dvi privačios sporto aikštės: pavasarininkų stadionas Skaistakalnyje ir „Makabi“ sporto aikštė, taip pat kelios privačios teniso aikštelės.

Vandentiekis ir kanalizacija: Mieste buvo 13 artezinių šulinių. Žemiau esančioms gatvėms sausinti buvo paklota kanalizacinių betoninių vamzdžių, bet kanalizacijos ir vandentiekio 4 dešimtmečio pradžioje mieste dar nebuvo.

Sveikatos apsauga ir higiena

Ligoninės ir pirtys: Tuo metu Panevėžyje nebuvo miesto ligoninės, tik Smėlynės gatvėje veikė apskrities ligoninė. Gydymas miesto gyventojams kainavo daugiau nei apskrities gyventojams. Miesto savivaldybės žinioje buvo tik ambulatorija. Panevėžyje veikė tik viena gana prastos būklės žydų valdoma pirtis. Geresnės pirties įrengimo klausimo miestas taip ir neišsprendė per visą nepriklausomybės laikotarpį. Visos prieglaudos mieste priklausė labdaringoms organizacijoms.

Aplinkosauga ir veterinarinė kontrolė: Nevėžio upę teršė pramonės įmonės, ypač akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. XX a. 3 dešimtmetyje mūriniame miesto rajone buvo uždrausta laikyti karves, kiaules ir arklius. Vėliau arklius leista laikyti tik vežikams, o karves ir kiaules leista auginti ūkininkams, jeigu tvartas buvo daugiau kaip 30 m. nuo gatvės. Tuo reikalu rūpinosi miesto gydytojas, ypač aktyviai veikė Juozas Vileišis. Poilsiauti panevėžiečiai vykdavo į netoli buvusį Berčiūnų kurortą, į jį buvo geras susisiekimas traukiniais, autobusais ar privačiais vežėjais.

Švietimas ir priešgaisrinė sauga

Švietimas: Miesto savivaldybės žinioje buvo 9 pradžios mokyklos, kuriose mokėsi apie 1600 vaikų. Miesto valdžia rūpinosi nepasiturinčių tėvų vaikais, skirdama lėšų, kad jie galėtų lankyti mokyklą. Nuo 1928 m. pradinis mokslas buvo privalomas. Dalis mokyklų buvo gana prastose patalpose. Nauja pirma pradinė mokykla Marijos gatvėje atidaryta dar 1923 m., tačiau naujų mokyklų statybos klausimas vėliau buvo sprendžiamas sudėtingai ir reikalai pajudėjo tik 4 dešimtmečio pabaigoje.

Priešgaisrinė sauga: Mieste rūpintasi priešgaisrine apsauga: ugniagesiams nupirktos kelios mašinos gaisrų gesinimui, išlaikoma profesionalių 10 ugniagesių komanda. Ugniagesiai gaudavo 250 Lt atlygį per mėnesį (Kaune mokėdavo 210 Lt). Nuo 1927 m. uždrausta mieste namus dengti šiaudiniais stogais, siekiant sumažinti gaisrų pavojų.

Transportas ir darbas

Susisiekimas: Mieste buvo įrengta autostotis, priklausiusi Amerikos lietuvių bendrovei, kuri už koncesiją miestui per metus mokėjo 1200 Lt. Miestiečius vežiodavo vežėjai su savo arkliais. Už leidimą mieste vežioti keleivius reikėjo mokėti 36 Lt per metus, už krovinių vežimą – 60 Lt. 1930 m. mieste pradėtas organizuoti susisiekimas autobusais. Tai kėlė vežėjų nepasitenkinimą, net bandyta organizuoti streikus.

Darbas: Panevėžyje buvo gana daug bedarbių, kurie dirbdavo įvairius viešuosius darbus: grindė gatves, žiemą atlikdavo įvairius miško darbus.

Mokesčiai: Galiojo šunų laikymo taisyklės: už kambarinius ir medžioklinius šunis reikėjo mokėti 10 Lt per metus, už kiemsargius – 5 Lt.

Panevėžio mieste daug pasikeitimų vyko jau 4 dešimtmečio pabaigoje.

Autorius: Donatas Pilkauskas Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama