Stanislovo Montvilo mielių ir spirito fabrikas

Stanislovo Montvilos mielių ir spirito fabrikas buvo įkurtas 1891 m. (kartais nurodoma ir kita data) ir tuo metu buvo vienas didžiausių fabrikų Kauno gubernijoje. Fabriko savininkas gyveno savo dvare Troškūnuose, o pačiam fabrikui vadovavo samdyti darbuotojai, daugiausia vokiečių tautybės, kurie gana grubiai elgėsi su darbininkais. Fabrikas žaliavų gaudavo iš artimiausių dvarų, o jo produkcija, įskaitant 95 laipsnių spiritą, buvo realizuojama visoje imperijoje. Prie fabriko veikė malūnas ir šaltkalvių dirbtuvė.

Darbo sąlygos ir I pasaulinis karas

Iš pradžių fabrike dirbo keliasdešimt nuolatinių darbuotojų, tačiau nenuolatinių darbuotojų būdavo ir daugiau. Darbininkai už mažą algą dirbdavo po 12 valandų. Dirbo ir nepilnamečiai. Darbininkų alga svyravo nuo 6–8 rublių per mėnesį iki 12–15 rublių. Sunkesnė buvo nenuolatinių darbuotojų padėtis.

Mažos algos buvo ir šaltkalvių dirbtuvėje, kurioje buvo samdoma daug jaunų darbuotojų, kurie mokėsi amato. Už mokslą reikėjo mokėti, o atlyginimas buvo mažas. Amato reikėjo mokytis 3 metus.

Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas nebeveikė. Vokiečiai išgrobstė žaliavas ir produkciją, visi vario aparatai ir jų dalys buvo išvežti į Vokietiją. Fabriko savininkas dingo, išsiskirstė ir darbuotojai. Vėliau vokiečiai fabriką atkūrė, likusius variklius pritaikydami konservų gamybai.

Atkūrimas ir Akcinė bendrovė „St. Montvilos įpėdiniai ir Ko“

1919 m. sausio pradžioje vokiečiams pasitraukus, į Panevėžį įsiveržė Raudonoji armija. 1919 m. gegužės mėnesį Lietuvos kariuomenei išvadavus Panevėžį, fabrike pradėjo veikti duonos kepykla, gamintos dešros, įrengti intendatūros sandėliai.

Kadangi Stanislovas Montvila vaikų neturėjo, reikalus tvarkė brolio sūnus Stanislovas Montvila. Po karo susirinkę giminės ir artimieji 1921 m. spalio mėnesį įsteigė akcinę bendrovę „St. Montvilos įpėdiniai ir Ko“.

Steigėjai: Martynas Yčas, Vladas Komaras, Edvardas Kudrevičius, Volfas Frenkelis ir Vladas Montvila. Dauguma steigėjų buvo dvarininkai.
Vadovybė: Bendrovės valdybos pirmininkas buvo Martynas Yčas, vicepirmininkas Stanislovas Montvila.
Direktorius: Įsteigus akcinę bendrovę, direktoriumi paskirtas inžinierius Stanislovas Brzozovskis. Gamybos vedėju nuo 1923 m. dirbo Jokūbas Ruplėnas.
Akcininkai taip pat valdė ir sėkmingai dirbusį malūną „Jakor“.

1922 m. kovo mėnesį bendrovė atnaujino gamybą, o fabriko pavadinimas pasikeitė į Mielių ir spirito-rektifikacijos fabriką.

Gamyba ir ekonomika tarpukariu

Fabrike buvo gaminamos mielės ir spiritas. Mielių gamybai naudoti miežiai ir rugiai. Produkcija buvo tiekiama iš įvairių vietovių. Nedideliais kiekiais iš atliekų gamintas spiritas. Mielės buvo realizuojamos Lietuvos teritorijoje. Įmonė turėjo savo atstovų įvairiose Lietuvos vietovėse. Mielės dažnai buvo gaminamos pagal užsakymą.

Visus bendrovės reikalus tvarkė valdyba, kurią sudarė 5 nariai ir 3 kandidatai, renkami visuotinio akcininkų susirinkimo trejiems metams.
1924 m. įmonė išleido produkcijos už 1109,9 tūkst. litų.
1926 m. surašius ir apskaičiavus visą įmonės turtą, suma sudarė vieną milijoną aštuonis šimtus tūkstančių litų.
1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė paveikė ir įmonę: gamybos apimtys sumažėjo, kilo finansinių problemų, pelnas krito keliasdešimt procentų.

Darbo inspekcijos duomenys

Kaip ir kitas įmones, Montvilos fabriką tikrindavo Panevėžio apygardos darbo inspekcija. Pagal 1938 m. patikrinimo duomenis:

Įmonėje dirbo 12 tarnautojų (11 vyrų ir moteris) ir 58 darbininkai (13 kvalifikuotų ir 45 nekvalifikuoti).
Darbininkams buvo suteikiamos 12 dienų atostogos per metus. Jie turėjo darbo knygeles.
Įmonėje darbininkai galėdavo atsigerti gėlo vandens, buvo valgykla, įrengta ventiliacija, bet nebuvo spintelių rūbams ir vaistams.
Per patikrinimą nustatyta, kad darbininkai dirbo viršvalandžius, už kuriuos buvo mokama papildomai, 25 proc. daugiau.
Darbininkams atlyginimas buvo mokamas grynais pinigais.