Turto nacionalizavimas Panevėžyje 1940–1941 m.
AINA
Turinį įkėlė
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą, prasidėjo nacionalizacija – privačios nuosavybės (žemės, fabrikų, bankų, transporto priemonių, gyvenamųjų namų ir kt.) valstybinimas. Nuo 1940 m. spalio 31 d. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje pradėti nacionalizuoti gyvenamieji namai, kurių plotas didesnis kaip 220 m², o kituose miestuose – 170 m². Nacionalizuoti ir namai, turintys istorinę ar meninę vertę, arba tie, kuriuose veikė valstybės įstaigos, taip pat privatūs kino teatrai ir viešbučiai su daugiau kaip 10 kambarių.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kaip šie pertvarkymai keitė Panevėžio gyventojų kasdienybę.
Lengvųjų automobilių, priklausančių „nedarbo elementui“, nacionalizavimą vykdė speciali Lengvųjų automašinų nacionalizacijos komisija.
1941 m. balandžio 25 d. Panevėžio m. Vykdomojo komiteto pirmininkas gavo raštą iš Komunalinio ūkio Liaudies komisaro pavaduotojo, kuriame reikalauta papildomos informacijos apie keletą Panevėžio miesto ir apskrities gyventojų, iš kurių buvo atimti automobiliai ir kurie parašė valdžiai prašymus šias transporto priemones grąžinti.
Rašte prašoma informacija turėjo nusakyti asmens:
-
Užsiėmimą iki 1940 m. birželio 15 d.
-
Socialinę kilmę.
-
Turėtą turtą.
-
Ar naudojo samdomąją jėgą.
-
Dabartiniu metu turimą turtą ir užsiėmimą.
Panevėžio Vykdomojo komiteto atsakymas paaiškino, kodėl minėti asmenys nėra nusipelnę atgauti automobilių:
-
Pilietis J. M.: Turi 20 ha ūkį, be to, nuo 1934 m. priklausė Tautininkų sąjungai.
-
Pilietis J. K.: „Yra kilęs iš stambių žemvaldžių, tėvai turėjo 50 ha žemės, yra religinio kulto tarnautojas – bažnyčios tarnas. Mašiną laiko prabangai“. Be to, nurodyta, kad jo automobilio pageidauja NKVD (sovietinio saugumo struktūra).
-
Pilietis V. G.: Apibūdinamas kaip „buvęs aktyvus šaulys“, pasižymėjęs „savo atkaklumu anksčiau“, dabar „nesolidarus su dabartine santvarka“, mašiną turėjo uždarbiui, „samdė šoferį, eksploatavo jį“.
Vykdomojo komiteto nuomone, mašinų grąžinti jiems nereikėjo.
Nacionalizuoti namai buvo naudojami valstybės poreikiams:
-
Advokato skundas: 1941 m. gegužės 21 d. Panevėžio Vykdomojo komiteto posėdyje buvo svarstytas advokato Boleslovo Česevičiaus skundas dėl jo iškėlimo iš nuosavo buto. Nuspręsta skundą atmesti, o advokatą apgyvendinti paskirtame bute.
-
Darželis buvusiuose Švarco Hermano namuose: 1941 m. balandžio 25 d. nuspręsta buvusius Švarco Hermano namus Staniūnų g. Nr. 18 perduoti Liaudies švietimo skyriui vaikų darželiui įsteigti, nes „Lino“ ir „Muilo fabrikų rajono vaikai dėl didelio nuotolio kitų darželių iki šiol negalėjo lankyti“. Iš šių patalpų turėjo būti iškelta ten veikusi Apskrities VK Žemės ūkio skyriaus Veterinarijos ambulatorija ir kiti gyventojai.
-
Nebaigtų statyti namų užbaigimas: 1941 m. vasario 19 d. priimtas nutarimas dėl nacionalizuotų, bet nebaigtų statyti namų statybų užbaigimo. Tam buvo sudaryta speciali komisija, kurios nariais tapo Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas, vyr. inžinierius K. Reisonas, dr. J. Vileišis ir plano komisijos pirmininkas.
Panevėžio m. Vykdomojo komiteto pirmininkas Povilas Kuolinis 1941 m. vasario 20 d. rašte Liaudies komisarų tarybai siūlė naujai besikuriančiam Panevėžio miesto teatrui atiduoti buvusius šaulių namus.
Rašte nurodoma:
„...kol bus pastatyti specialūs teatro rūmai, buv. šaulių namai Panevėžy yra vienintelė tinkama patalpa, kurią galima panaudoti teatro reikalams. Namai tie yra Raudonosios Armijos žinioje, tačiau nenaudojami. Turint galvoje, kad Raudonoji Armija savo žinioje turi dar buv. „Kino pasaulis“ patalpas, atrodo, kad perdavimas Meno Reikalų valdybai buv. šaulių namus būtų tikslus.“
Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
