Panevėžio valdžios pastangos sustabdyti dizenterijos plitimą

XX a. 5 deš. pradžioje kai kuriose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, ėmė plisti pavojinga infekcinė liga – dizenterija, kuri buvo ypač grėsminga mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ši liga dažniausiai plito per užterštą maistą, vandenį ir nesilaikant sanitarinių bei higienos sąlygų. Tuometinė Panevėžio valdžia ėmėsi griežtų priemonių dizenterijai suvaldyti, kurios atsispindi Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomuose dokumentuose.

1941 m. gegužės 21 d. Panevėžio m. Vykdomojo komiteto posėdyje buvo svarstytas klausimas, kaip apsaugoti vaikus nuo šios infekcinės ligos. Pranešimą apie ligos profilaktiką ir gydymą skaitė Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas Levinas Jenkelis.

Priemonės dizenterijos profilaktikai ir gydymui

1. Vaikų priežiūros ir profilaktikos stiprinimas:

• Pieno virtuvėlė ir patronažas: Motinos ir vaiko inspektoriaus pareigas einantis asmuo įpareigotas įsteigti kūdikių pieno virtuvėlę. Patronažinės (ligonius namuose lankančios) seserys turėjo dažniau lankyti silpnesnius vaikus. Už šią veiklą atsakingos tapo konsultacijų vedėjos.

• Švietimas ir higienos kontrolė: Konsultacijų vedėjos privalėjo savo vadovaujamose konsultacijose įsteigti motinų mokyklų kabinetus ir vesti joms mokymus. Mokyklų gydytojai privalėjo tikrinti, kaip higienos normų laikomasi vaikų namuose, darželiuose ir kitose vaikų ugdymo įstaigose.

• Privalomas skiepijimas: Vaikų ugdymo įstaigose galėjo lankytis tik ambulatorijose ir konsultacijose nuo dizenterijos paskiepyti asmenys. Vykdomojo komiteto Sveikatos skyriaus epidemiologas įpareigotas „pravesti suaugusiųjų priešdizenterinį skiepijimą“, skiepijant pirmiausia tuos žmones, kurie dirbo maisto produktų įmonėse ir parduotuvėse.

2. Sanitarinė maisto ir vandens priežiūra:

• Panevėžio miesto „saninspektorius“ įpareigotas tinkamai prižiūrėti maisto produktus, ypač pieną ir geriamąjį vandenį.

• Sanitarinė maisto produktų priežiūra turėjo būti sustiprinta įmonėse ir parduotuvėse, kad būtų efektyviai „kovojama“ su vabzdžiais, ypač netoli maisto skraidančiomis musėmis.

3. Medikamentų tiekimas ir sergančiųjų izoliacija:

• Farmacijos valdybos Panevėžio paskirstymo kontoros vedėjas įpareigotas skubiai pasirūpinti medikamentais dizenterijai gydyti ir jais aprūpinti visas Panevėžio miesto vaistines. Reikalingų medikamentų sąrašą privalėjo parengti Motinos ir vaiko apsaugos inspektorius.

• Konsultacijų vedėjos turėjo užtikrinti, kad dizenterija sergantys vaikai būtų priimami atskirose patalpose, siekiant neužkrėsti kitomis ligomis sergančių vaikų.

• Dizenterija sergančių ligonių priėmimui motinų ir vaikų konsultacijose papildomai turėjo dirbti mokyklų gydytojai. Numatyta, kad nuo 8 iki 11 val. dirbs vienas gydytojas, nuo 17 iki 20 val. – du gydytojai.

4. Ligoninės lovų perskirstymas ir pagalba neturtingiems:

• Vykdant šalies Sveikatos apsaugos Liaudies komisaro įsakymą, Panevėžio apskrities ligoninėje toksine bispepsija sergantiems vaikams turėjo būti skirta 30-čia lovų daugiau, sumažinant lovų skaičių suaugusiems ligoniams.

• Nuspręsta, pasitelkus Sveikatos skyriaus lėšas, numatytas vaistams, neturtingų šeimų kūdikiams teikti maistą iš pieno virtuvėlės.

Vykdomojo komiteto posėdžio metu taip pat nuspręsta kas dvi savaites sukviesti Panevėžio m. gydytojus-pediatrus aptarti papildomas priemones siekiant efektyviai sustabdyti kūdikių ir vaikų viduriavimą. Už tokius pasitarimus atsakingais paskirti Motinos ir vaiko inspektorius bei Sveikatos apsaugos skyriaus darbuotojai.

Priimtas nutarimas dizenterijos sukeltoms problemoms spręsti galiojo nuo 1941 m. birželio 15 d. iki rugsėjo 15 d.

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama