MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2025.11.03 15:16

Prekyba Panevėžio mieste

AINA
AINA

Turinį įkėlė

Prekyba Panevėžio mieste
Your browser does not support the audio element.

Panevėžio miesto istorijos pradžia siejama su 1503 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo žemės plotą, vadinamą sala, tarp Nevėžio ir Lėvens upių (išilgai skersai tarp Vilkatupio ežero ir Žiurblio pievos) Ramygalos bažnyčiai, su sąlyga, kad bus pastatyta bažnyčia. Beveik tuo pat metu šioje vietovėje minimas ir turgus (rinka).

Pirmieji turgaviečių paminėjimai (XVI a.)

Turgus minimas jau 1509 m.: dekanas kunigas Kazimieras, vizituodamas Senamiestį, rado naują bažnyčią. Bažnyčios kairėje, už kelio, buvo Klebono rinka (turgus), priešais ją – smuklė ir bravoras su pirtimi. Smuklėje parduodavo alų, midų, degtinę, likerius, druską, silkes.

Dekano vizito metu nustatyta, kad sekmadieniais ir švenčių dienomis smuklėje daug parduodama, būdavo muštynių, girtybė ir teismai buvo dažni, o žmonių tikyba – negirtina, su pagonybės burtais. Per iškilmingas pamaldas buvo labai mažai žmonių, o rinkoje girdėjosi dainavimai, šokiai, muzika ir triukšmas. Pavakary įvyko muštynės pagaliais ir akmenimis, net šventoriuje muštasi. Dekanas įsakė aptverti šventorių ir kapines, kad būtų atskirta nuo rinkos, sekmadieniais neleisti šokių, dainavimų, gėrimų, o neklaužadas bausti rykštėmis, girtuoklius ir mušeikas uždaryti pirtyje iki kitos dienos. XVI a. Panevėžyje minima Turgaus aikštė, kurioje ir vyko prekyba.

Tarpukario turgavietės ir jų vietos (XX a. 3–4 dešimtmečiai)

Tarpukariu Panevėžyje nuolat diskutuota dėl turgaus vietos:

  • Nuo XX a. trečio dešimtmečio malkų turgavietė minima Gedimino aikštėje.

  • 1912 m. arklių turgus buvo atkeltas į Vilkmergės (dabar Ukmergės) gatvę, kur jis minimas ir 1928 m.

  • 1919 m. Turgaus aikštė pavadinta Laisvės aikšte.

  • Ketvirto dešimtmečio pradžioje turgavietė buvo iškelta iš Laisvės aikštės, bet 1934 m. turgus čia grąžintas.

  • 1934 m. liepos 15 d. dalis miesto turgavietės iškelta į Savanorių aikštę, kur jau seniau buvo malkų turgavietė. Čia taip pat atkelta gyvulių turgavietė iš Ukmergės gatvės, kur turgaus vietoje 1935 m. atidaryta 3-ioji pradžios mokykla.

  • 1939 m. spalio 7 d. turgus vėl iškeltas iš Laisvės aikštės į Savanorių aikštę.

  • 1940 m. rašyta, kad turgus vėl veikia Laisvės aikštėje.

  • 1938 m. lapkritį pradėjo veikti nauja gyvulių, pašarų ir medžiagų turgavietė Klaipėdos, Džonto ir Daukanto gatvių kvartale. Turgavietei gyventojai skyrė 1 Ha žemės.

Turgaus dienos ir prekymečiai

XX a. ketvirtame dešimtmetyje Panevėžio mieste buvo 3 turgavietės.

  • Turgaus dienos mieste būdavo pirmadienis ir ketvirtadienis.

  • Taip pat buvo nustatytos prekymečių dienos: pirmas šiokiadienis po Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), šiokiadienis po Šv. Petro (birželio 29 d.), rugpjūčio 9 d., rugsėjo 10 ir rugsėjo 11 d.

  • Turgūs apskrityje: Ramygaloje – trečiadienį, Subačiuje – trečiadienį ir penktadienį, Raguvoje – antradienį, Pušalote – trečiadienį, Šeduvoje – ketvirtadienį (prekymečiai – pirmą mėnesio pirmadienį), Troškūnuose – ketvirtadienį.

Įkainiai ir prekybos ypatumai

  • XX a. trečiame dešimtmetyje nustatyti įkainiai už įvairių prekių pardavimą:

    • Prekeivis, atvykęs su vienu arkliu, mokėjo 30 centų už dieną, su dviem – 50 centų.

    • Mėnesinis mokestis prekeiviui buvo 3 Lt.

    • Prekiaujantis mėsos produktais turėjo mokėti 50 centų už dieną, duonos gaminiais – 20 centų.

    • Parduodant arklį už dieną turguje reikėjo mokėti 2 Lt, karvę – 1 Lt. (Arklys 1922 m. kainavo 400 Lt, karvė – 300 Lt).

    • Smulkių gyvūnų pardavėjai turėjo mokėti 50 centų.

Po sėkmingos dienos ūkininkai užeidavo į miesto restoranus, ypač didelį pasisekimą turėjo restoranai su centriniu šildymu (ūkininkai užeidavo pasižiūrėti, kaip šildomos patalpos nenaudojant malkų). Panevėžyje daugiausia restoranus valdė iš JAV sugrįžę lietuviai. Šiuo verslu vertėsi nedaug žydų tautybės asmenų.

Panevėžyje turgūs nevykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais, per lietuvių ir žydų šventes. Buvo atsižvelgiama į mieste vyraujančias tautines bendruomenes ir jų religinius įsitikinimus.

Autorius: Donatas Pilkauskas Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-12-11

Du kartus aplink pasaulį ir dar nesustoja: gargždiškio Tautvydo Petruškevičiaus istorija

Du kartus aplink pasaulį ir dar nesustoja: gargždiškio Tautvydo Petruškevičiaus istorija
2025-12-11

Petras Gintalas – Telšių miesto garbės pilietis

Petras Gintalas – Telšių miesto garbės pilietis
2025-12-11

Merkinės mūšiui – 80

Merkinės mūšiui – 80
2025-12-11

Pristatyta knyga apie kompozitorių Vytautą Klovą

Pristatyta knyga apie kompozitorių Vytautą Klovą
2025-12-11

Nusišypsokime!

Nusišypsokime!
Dalintis straipsniu
Prekyba Panevėžio mieste