Moteris tarpukariu: idealizuotas motinos paveikslas ir kasdienybė

Motinos diena – naujai sukurta moderni šventė – Lietuvoje oficialiai pradėta minėti nuo 1929 metų. Šventės tradicijos iniciatore galime laikyti tuometinę Katalikių moterų draugiją. Dar 1928 m. Kaune vykusioje Moterų konferencijoje buvo pasiūlyta pastatyti paminklą lietuvei motinai, o Motinos dienai rengti buvo sudarytas komitetas.

1929 m. kovo 24 d. Kaune, sušaukus įvairių moterų organizacijų ir spaudos atstovų susirinkimą, nutarta Motinos dieną Lietuvoje minėti kasmet pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Šią dieną studentai vyko į kaimus pasveikinti savo motinų, parapijose organizuoti šventiniai minėjimai.

Motinos diena Panevėžyje

Panevėžyje Motinos dienos šventimą organizavo katalikiškos organizacijos – Katalikų veikimo centro Panevėžio katedros skyrius kartu su Lietuvos katalikių moterų draugijos Panevėžio skyriumi. Šia proga vyko pamaldos marijonų bažnyčioje (dabar – Švč. Trejybės bažnyčia). Vėliau mokytojų seminarijos salėje vykusiame iškilmingame susirinkime kunigas R. Blažys skaitė paskaitą „Didi Motina – garbingas sūnus“. Po to skambėjo dainos, buvo deklamuojami eilėraščiai.

Renginio afišoje buvo nurodyta: „Įėjimas be bilietų, bet įeinant prašome aukoti salės išlaidoms (70 lit.) padengti (kas liks bus išdalinta suvargusioms gausingų šeimynų motinoms“.

Motinos diena kasmet minėta gana pompastiškai, į šventės rengimą buvo įtraukiamos mokyklos, moterų draugijos ir bažnyčia. Kaip pavyzdys, 1932 m. gegužės 1 d. laikraštyje „Panevėžio balsas“ paskelbtas kunigo V. Milvydo straipsnis „Motinos reikšmė“, kuriame vaikus auklėjanti motina pateikiama kaip svarbiausia Tėvynės meilės puoselėtoja, lyg skulptorius iš akmens gabalo iškalanti gražiausias formas. Tame pačiame laikraštyje atspausdintas ir kunigo Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio eilėraštis „Motinai“.

1932 m. Motinos diena minėta Katedros bei Senamiesčio parapijose. Katedros parapijoje šventė prasidėjo 7 val. ryto šv. Mišiomis. Per sumą (svarbiausios ir iškilmingiausios šv. Mišios) paskelbta, kad šventėje dalyvaus pavasarininkai, o tuojau po pamaldų katedros koplyčioje prof. Pakštas skaitys paskaitą. 17 val. mokytojų seminarijoje paskaitą skaitė kunigas V. Milvydas, po to vyko „Angelo sargo“ vaikų vaidinimas ir „deklamacijos“. Senamiesčio parapijoje organizuotoje šventėje dalyvavo katalikiškos organizacijos, po pamaldų šventoriuje buvo skaitoma paskaita, o šeštadienį, balandžio 30 d., – vaikai pagerbė motinas.

Motinos atsakomybė auklėjant vaikus

Didžiulė motinos atsakomybė atsispindi ir tarpukario literatūroje. Bene ryškiausias pavyzdys – 1928 m. išleista Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Ragana) knyga „Motyna auklėtoja“. Knygos autorė, išsilavinusi dvaro panelė, remdamasi garsiausių Europos pedagogų veikalais ir gerai pažinodama kaimiečių psichologiją, pateikė daug svarbių patarimų vaikų motinoms, pabrėždama, kad reikia tarnauti liaudžiai, neturčiams ir tamsuoliams, padėti motinoms vargą vargti ir jas šviesti.

Įžangoje Juozas Tumas-Vaižgantas ragino tėvus tyrinėti vaikų sielą, pažinti jų individualybę ir ją „sukti tinkamu dvasios lavinimo keliu“. Knygoje pirmiausia aptariami vaikų auklėjimo tikslai. Motina turi valdyti savo meilę vaikui, stengtis, kad ta meilė nebūtų akla, svarbu žiūrėti į ateitį ir auklėti vaiką protingai. Užuot vaikams krovę turtus, tėvai turėtų rūpintis jų sveikata, kuri yra didžiausias turtas. Autorė pateikia pavyzdį apie gana didelį kūdikių mirtingumą Lietuvos provincijose (1921 m. vienoje parapijoje mirė ketvirtadalis kūdikių iki 1 metų amžiaus), kaltina motinas, kad nemoka jų auginti, ir nuoširdžiai stengiasi joms padėti.

Dvi vaikų auklėjimo šakos

Marijos Pečkauskaitės knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje kalbama apie kūno, antrojoje – apie sielos auklėjimą, pabrėžiant, kad abi šakos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.

• Kūno auklėjimas: Aptariami pirmieji vaiko gyvenimo metai, jo apranga, oro, saulės, švaros įtaka sveikatai. Patariama, kaip organizuoti vaikų žaidimus, darbą, miegą, kaip elgtis vaikui susirgus. Nurodoma nebevystyti vaikų stipriai, nes laisvas judėjimas labai reikalingas kūnui augti ir stiprėti. Pataria vaikus grūdinti – leisti jam bėgioti basam visą vasarą iki vėlyvo rudens, laikyti kaklą neuždengtą, nes kuo šilčiau jis raišiojamas, juo dažniau sergama. Autorė skatina daryti galą dideliam vaikų nevalyvumui Lietuvoje (net pas turtingus ūkininkus), pateikdama palyginimą su Šveicarija ir patardama, kaip valyti dantis (pateikia miltelių receptą iš sugrūstų beržinių anglių).

• Sielos auklėjimas: Svarbiausias aspektas – pačios motinos pavyzdys. Savo vaikams motina turi diegti tikėjimą, paklusnumą, teisumą, skaistybę, artimo, Tėvynės meilę, pagarbą, dėkingumą, mandagumą, tvarką, taupumą, darbą, svetimos nuosavybės gerbimą ir kt.

Tarpukario lietuvės moters idealas

Motinoms per šventes gražių žodžių negailėta – tuomet ypač idealizuotas lietuvės motinos paveikslas. Tai Tėvynės meilės puoselėtoja, ištikima žmona, puiki namų šeimininkė, aktyvi visuomenininkė bei rūpestinga motina, uoli katalikė ir dosni varguolių globėja, siekianti išsilavinimo, atvira grožiui, madai bei modernaus gyvenimo naujovėms. Bet pasibaigus šventiniams renginiams motinoms tekdavo ir vėl grįžti prie gana pilkos realybės.

Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama