Vėlinės – kodėl lietuviams jos tokios svarbios

Galite klausytis ir straisnio garso įrašo

Šiandien, lapkričio 2-ąją, minimos Vėlinės. Tai – viena svarbiausių lietuvių rudens švenčių, kai prisimenami mirusieji. Šventė taip pat vadinama Ilgėmis – šis pavadinimas atspindi išėjusiųjų ilgesį ir dvasinį ryšį su mirusiaisiais. Jis reiškia ne tik liūdesį ar gedulą, bet ir šiltus prisiminimus bei pagarbą tiems, kurie jau iškeliavo.

Vėlinės – sena lietuviška šventė

Kalbėdami apie Vėlines dažnai omenyje turime ne vien šią dieną, bet visą laikotarpį – lapkričio 1-ąją ir 2-ąją dienas, kai minimos Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Nors švenčiamos panašiu metu, šių atmintinų dienų prasmė – skirtinga. Visų Šventųjų diena yra krikščioniška šventė skirta pagerbti visus šventuosius – tiek žinomus ir Bažnyčios paskelbtus (kanonizuotus), tiek tuos, kurie liko nežinomi, bet gyveno šventai. Lietuvių liaudies kultūroje svarbesnės Vėlinės, kurios skirtos mirusiųjų atminimui.

Mūsų protėviai rudens pabaigoje minėdavo Ilges arba Dziadus – protėvių vėlių pagerbimo šventes. Buvo tikima, kad tą laiką mirusiųjų vėlės aplanko gyvuosius, todėl žmonės uždegdavo ugnį, aukodavo joms maistą, melsdavosi už mirusiuosius. Kaimuose, pasibaigus darbams laukuose, Vėlinių laikotarpiu šeimos susirinkdavo kartu, kalbėdavo apie išėjusius, degdavo žvakes, skirtas jiems atminti. Vėlinių vakaras būdavo laikomas ypatingu. Tikėta, kad šią dieną vėlės vaikšto tarp gyvųjų, todėl reikėjo elgtis pagarbiai – nekelti triukšmo, nepalikti namų tuščių, kad sielos turėtų kur sušilti.

Krikščioniškos tradicijos susipynė su pagoniškomis

1387 metais, kai Lietuva tapo krikščioniška valstybe, su nauju tikėjimu į mūsų kraštą atėjo ir krikščioniškos šventės, tarp jų ir Visų Šventųjų diena. Ši diena buvo skirta pagerbti šventuosius, kurie savo gyvenimu liudijo tikėjimą ir gėrį. Lietuviai šventę suprato savaip. Nors ji buvo skirta šventiesiems pagerbti, tautiečiams atrodė, kad šventieji ir visi mirusieji priklauso tam pačiam dvasiniam pasauliui. Todėl natūraliai susiklostė, jog mūsiškiai neatskyrė šventųjų pagerbimo nuo mirusiųjų atminimo. Krikščioniškoji Visų Šventųjų diena Lietuvoje susiliejo su pagoniškaisiais Vėlinių ir mirusiųjų pagerbimo papročiais. Taip šventė įgijo lietuviškų bruožų – ji tapo ne tik šventųjų, bet ir visų išėjusiųjų atminimo diena.

Lietuviai krikščioniškai Visų šventųjų dienai suteikė savitų tautinių bruožų, o Vėlinės, turėjusios pagoniškas šaknis, perėmė krikščioniškas tradicijas. Prancūzijoje vienuolis abatas Šv. Odilonas 998 metais lapkričio 2-ąją paskelbė Visų sielų diena. Jis nurodė vienuoliams kasmet sekančią dieną po Visų Šventųjų dienos minėjimo melstis už mirusiuosius. Šis paprotys kartu su krikščionybe pasiekė Lietuvą. Lietuviai vietoj apeigų ir maldų namuose, ėmė lankyti kapus, degti žvakes. Bažnyčia žvakę laikė tikėjimo, vilties ir maldos šviesos ženklu. Deganti žvakė reiškė, kad maldos už mirusiuosius tęsiasi, žvakės liepsna simbolizavo amžinąją šviesą. Tai tapo palinkėjimu mirusiesiems, kad siela ją pasiektų. Taip gimė žvakių deginimo kapinėse per Vėlines (taip pat ir Visų Šventųjų dieną) tradicija. Žvakės liepsna išlaikė ir senąją ugnies prasmę – dar pagonių laikais per Ilges deginta ugnis turėjo nušviesti kelią vėlėms ir sušildyti jų dvasias.

Pagarba praeičiai, atsakomybė dabarčiai

Sovietmečiu tiek viena, tiek kita šventė buvo slopinama. Sovietų valdžia siekė Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms suteikti pasaulietines tradicijas. Mirusiųjų atminimą bandyta integruoti į oficialius mirusiųjų revoliucinių ar partinių veikėjų atminimo minėjimus.

XIX amžiuje, kai Lietuvoje ėmė stiprėti tautinės savimonės ir vienybės jausmas, lietuviškosios Vėlinės tapo tautinės atminties simboliu. Kai viešai švęsti tautines šventes buvo ribojama, Vėlinės išliko saugus būdas parodyti tautinę tapatybę. Žmonės rinkdavosi kapinėse, giedodavo giesmes, kalbėdavosi apie praeitį.

Vėlinės – viena jautriausių ir prasmingiausių lietuviškų švenčių. Tai metas sustoti, pažvelgti į savo šaknis ir prisiminti tuos, kurie iškeliavo amžinybėn. Šiandien eidami į kapines, uždekime žvakę ne iš pareigos, o dėkingumo. Tą daryti verta ne tik jautriai, bet ir atsakingai – Marijampolės profesinio rengimo centro profesijos mokytoja, želdynų specialistė Sandra Merkuševičienė primena, kad mirusiųjų atminimą galima puoselėti ir darniai su gamta. Kaip tai padaryti, ji pasakoja vaizdo siužete.

Autorius: Rita Šlapševičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama