Apie dieną, kurios pavadinimas prasideda H ir baigiasi S
Gargždų banga
Turinį įkėlė
Vieną dieną sulaukiu saldžios žinutės: ruošiame TV laidą, ar dera švęsti Helovyną, gal galėtume susisiekti pakalbinti. Vienos geriausiai žinomų televizijų atstovė.
Juokiuosi namiškiams: ačiū, problemų nereikia. Taigi mandagiai atsisakiau, gražios dienos palinkėjau, atsakymo nebegavau – tiek jau to saldumo.
Visgi apie tą klausimą – ar dera švęsti Heloviną – šiomis dienomis dažnai galvoju. Nežinau, ar įmanoma negalvoti, kai FB tiesiog atakuoja siaubo parkų reklamomis, o parduotuvėje neįmanoma praeiti nepamačius, rodos, į tave tik ir spoksančių skeletų ar monstrų akių.
Ar pagalvojame apie brukalą
Kas mano pasidalinimus skaito, žino, kad šitos H prasidedančios ir S pasibaigiančios dienos nemėgstu, niekada nemėgau net paauglystėje, kai klasiokai pradėjo organizuoti pirmuosius vakarėlius. Niekada neturėjau jokio noro ten dalyvauti.
Nepaisant viso kito, ką mums įvairiausiomis temomis bruka medijos kaip aukščiausią tiesą, paskutiniais metais šitos dienos atributai ir renginiai aprašomi visiškai ramiai, tarsi visada buvę ir visiškai natūralūs. Apie tokius, kaip aš, vis dažniau pasisako kaip neišsilavinusius atsilupėlius, stabdančius progresą (nekalbu apie tai, kad vienas toks visuomenės veikėjas pernai parašė visą straipsnį apie tai, kad per Vėlines į kapines važiuoja tik pensininkai ir be reikalo kelia avarijas).
Aišku, kad pasaulis keičiasi. Aišku, kad mūsų šalis keičiasi. Neišvengiamai. Kartais ir į gera. Bet man, kaip ir visur gyvenime, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar prieš priimdami visokį išorinį brukalą pagalvojame, ar jis mums tinka? Kaip mūsų ir vaikų psichiką veikia tie visi baisuokliai su benzininiais pjūklais iš siaubo parkų persikeliantys ir į kasdienę aplinką šiuo metų laiku? Ar bent pusė žmonių, paskelbę šią dieną sava švente, pasidomėjo jos istorija?
Taigi šiandien – dar sykį apie Heloviną.
Kokia šios dienos istorija?
Senasis keltiškas šios dienos pavadinimas, iš kurio kildinamas dabartinis Helovinas, vadinamas Samhain – nors, kaip suprantu, tariama labiau kaip Sauin. Keltai, senieji Vakarų ir Vidurio Europos gyventojai, šiuo laiku minėjo naujuosius metus, derliaus užbaigtuvę ir žiemos pradžią. Kokie buvo senieji papročiai ir tradicijos, skirti šiai progai, galėtume sužinoti gerokai pasigilinę į tyrimus šia tema.
Galima rasti tyrėjų lyginimus tarp baltiškos ir keltiškos pasaulėžiūros ir požiūrio į mirusiuosius, esą jis buvęs skirtingas, bet man visgi galvojasi, kad tiek apie vienus, tiek apie kitus esame praradę per daug žinių, kad galėtume tikrai 100 procentų ką teigti.
Dabar labiausiai paplitęs žinojimas apie tai, kad, norėdami atbaidyti besiblaškančias dvasias, keltai dėdavosi kaukes (ir išpjaustinėtuose moliūguose žvakeles prie namų durų degė), nes tikėjo, kad šiuo metu suplonėja riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Iš čia naujoji persirengėlių tradicija ir kildinama. Tik, jaučiu, tie senieji keltai nei pjūklais švaistėsi, nei vieni kitus gąsdino kraujais ir klyksmais. Lygiai kaip ir mūsų pačių protėviai.
Į JAV šventė atkeliavo su 19 amžiaus antros pusės Škotijos ir Airijos emigrantų banga. Teko skaityti versiją, kad emigrantai norėjo pagąsdinti vietinius, taigi pasistengė savo kaukes padaryti baisesnes. Per laiką, veikiama ir kapitalizmo, vartotojiškumo, ši diena po truputį įgijo dabartinį gerai žinomą pavidalą – tik pavidalą, nes prasmės visai neliko.
Mus šios naujosios tradicijos pasiekė ne iš Airijos, o iš JAV. Daug kam šį faktą išgirdus pasišiaušia plaukai, tuoj puola į virtualius atlapus – ką gi tu čia kalbi? O vis dėlto net ir patys airiai savo keltiškų senųjų prasmių dažnai nebežino ir buvo stipriai paveikti vakarietiškos kultūros. Pamažu augant jos įtakai per filmus, socialinius tinklus ši diena išpopuliarėjo mūsų šalyje per paskutinius kelis dešimtmečius.
Pats Helovino pavadinimas kilo iš „All Hallows' Eve“ – verstume kaip „Visų Šventųjų Išvakarės“. Manoma, kad šis pavadinimas pradėtas plačiai vartoti tada, kai krikščioniškame pasaulyje lapkričio 1 d. paskirta minėti visus šventuosius. Kaip ir su daugeliu švenčių, senosios tradicijos liejosi su krikščioniškomis. Laikui bėgant pamestos visos senosios prasmės, ir turime tai, ką turime – ne tik draugiškus persirengėlius, bet ir demonų, pabaisų atvaizdus bei žmones, pramogai gąsdinančius vieni kitus kraujais ir pjūklais.
Kam dėmesį skiri, tas auga
Tai kas čia tokio?
Neseniai apie tai, kodėl dalis lietuvių nenori pripažinti Helovino, įrašiau paaiškinamąjį vaizdo įrašą lietuviškų šaknų turintiems užsieniečiams. Tiesą pasakius, mano nustebimui, bent pusė jų sakėsi šios dienos nešvenčiantys. Vis dėlto kiti sako ir taip: niekas nebežino, dėl ko tą daro, tai kas čia tokio (nors sakyčiau, kad čia ir bėda), vaikai mokosi nebijoti raganų, ir t.t.
Tą patį dažnai sako ir lietuvaičiai – juk smagu, juk linksma, nieko čia baisaus nėra, ko jūs čia visi prisigalvojate. Būna, už kitokią nuomonę supyksta. Galiu tik įtarti, kad po pernai rašyto teksto keli pažįstami žmonės iki dabar griežia dantį būtent dėl šitos mano aštrios nuomonės.
Čia man norisi sakyti, kad keliame per mažai klausimų, o taip pat dar ir esame visiškai pasidavę labai daiktiškam, šiek tiek ateistiškam mąstymui, kuris tarsi sako mums, kad mūsų veiksmai neturi jokių pasekmių, o kitas pasaulis – tas, kuriuo tikėjo mūsų protėviai ir galvojo, kad riba tarp jo ir mūsiškio šiuo metu suplonėja – išvis neegzistuoja. Dėl to labai sudėtinga paaiškinti, tai kas su ta diena ir šventimo būdais ne taip – nes pavardinus tuos pavidalus žmogaus veide gali išskaityti „ar tu mažas vaikas, kad pabaisų bijai“.
Lieka bandyti kalbėti šių laikų motyvacinėmis frazėmis: kam dėmesį skiri, tas auga. Čia ne išimtis. O toliau galima galvoti pagal savo tikėjimą – kaip visa tai veikia mus psichologiškai, energetiškai, dvasiškai. Ką prisitraukiame? Kokią įtaką mums tai turi?
Kitas aspektas grynai pasaulėžiūrinis – taip aiškinau ir užsieniečiams: ši naujoji tradicija visiškai nesiderina su senąja lietuviška, baltiška, net ir dabartine krikščioniška, ypač, jei prisimename Helovino kilmės aiškinimus.
Rimčiai, bet ne liūdesiui
Taip dažnai priešinamos baltiška ir krikščioniška tradicija, čia, man atrodo, sutaria: šis laikas skirtas pagarbai, maldai, ryšiui. Rimčiai, bet ne liūdesiui – paklausykite Margionų kaimo žmonių kalbant reportažuose apie išlikusią laužų tradiciją: Vėlinių susibūrimų kapinėse prie laužo jie visad laukė labiau nei Kalėdų – kaip linksmos, šeimą suburiančios šventės, kuriai tiek visko reikia padaryti besiruošiant, kuriai taip gražiai visi susitelkia.
Kaip galime suderinti Helovino dvasių baidymą, gąsdinimą ir lietuvišką bandymą sugyventi su protėviais taikiai? Kaip vakare blaškytis keisčiausiuose vakarėliuose su velniais, pjūklais, zombiais, šių laikų aktualijas žinant tai ir visokių substancijų, kartais be saiko, vartoti, o ryte važiuoti į kapines ir apsimesti, kad staiga persijungėme į taikų, ramų, šviesų buvimą? Man nesuvokiama. Taip tiesiog neišeina.
Dar galima būtų pridėti, kad šiaip jau nesu nusiteikusi prieš šią dieną tik dėl to, kad ji svetima – ji tiesiog nesuderinama. Jei būtų į mūsų kraštus atėjusi kaip derliaus pabaigos šventė su moliūgais (ko, iš esmės, irgi matome – pavyzdžiui, Švėkšnoje, bet ir kitur), tai, ko gero, to prieštaravimo net nebūtų. Bet dabar tie du pasauliai per daug skirtingi.
O didžiausia bėda ta, kad jaunosiose kartose ta priešprieša kuria atotrūkį: Helovinas – linksma ir kieta, o kapinių ir giminių lankymas – nevykėliams.
Net dabartinėje Vėlinių tradicijoje esame daug prasmių ir papročių pametę. Bet net ir tuos kelis likusius metame per petį iškeisdami į tai, kas esą linksmiau ir populiariau. Ir taip stengdamiesi girtis dainų šventėmis, sutartinėmis, tautiniais rūbais, juos bandydami perkelti į populiariąją kultūrą, tokioje paprastoje vietoje tiesiog „prasileidžiame“. Ne tik patys šio laikotarpio tradicijų gerai nežinome, bet ir iš ateities atimame.
Kur telkiame savo energiją?
Na ir galų gale – siaubo parkai veikia visą mėnesį, tai gal nieko tokio, jei kiek anksčiau nueisiu su vaikais pasisiaubinti?
Viens – į ką kreipiame dėmesį? Kur telkiame savo energiją? Kodėl vis mažiau mus domina tai, kas estetiška, gražu, šviesu – kodėl visi tokie reiškiniai mums staiga pasidarė nuobodūs?
Du – na, paaiškinkite man, kaip dvaro teritorijoje susiderina siaubo parkas, o šalia jo Vėlinių ekspozicija? Čia išvis būtų galima diskutuoti, kaip su dvarų kultūra susiję monstrai ir zombiai – ar iš dvarų liko tik verslo forma, o ne paveldo saugojimo vieta?
Trys – kažkodėl tie parkai įrengiami ne tik privačiose teritorijose, bet ir viešuose parkuose, kur mamos vaikšto su vaikais, kur žmonės eina atsikvėpti, kur vyresnio amžiaus atstovai leidžia laiką, stebi gamtą. Toli gražu ne visi norėtų priverstinai matyti pakaruoklius, vaiduoklius ir skeletus. Drįsčiau sakyti, kad nemaža dalis nenorėtų. Bet lankytojų, matyt, pakanka – ir štai dar viena verslo forma, kuri šiaip jau nieko gero, gražaus, šviesaus nekuria.
Keturi – kodėl renkamės siaubą ir baimę, kodėl jie mums paradoksaliai kelia geras emocijas, adrenaliną, pasitenkinimo jausmą? Čia paliksiu retorinį klausimą.
Daugelyje pasaulio senųjų kultūrų šis metų laikas buvo skirtas susijungti, susitikti su protėviais, prisiminti ir pagerbti juos, savo šaknis, kilmę, tradicijas. Ar dar prisimename?
Kiekvieno laisvas pasirinkimas
Pabaigai perfrazuosiu tą, ką rašiau pernai:
Kur skubame? Kas iš to bus? Kokios pasekmės? Nežinome. Panašu, kad šitoks progresas mums neatneša nei Šviesos, nei jokio kito gėrio.
Švęsti, nešvęsti, daryti, nedaryti – kiekvieno laisvas pasirinkimas. Bet būkime sąmoningi, ką renkamės ir dėl ko. O gal kartais leidžiame kažkam pasirinkti už mus?
Galit sakyti, kad nereikia sureikšminti. Bet galvoju, kad šiuo keistu laikmečiu kai ką sureikšminti visgi verta.
Mums visiems labai reikia Šviesos. Taigi pats tas laikas apgalvoti ir rinktis, kokios muzikos ir kalbų klausome, ką žiūrime, skaitome, kaip švenčiame, bendraujame, ką į aplinką išleidžiame ir kaip gyvename.
Rinkimės taip, tarsi nuo mūsų pasirinkimų priklausytų mūsų vaikų, anūkų, proanūkių ir šimtų kartų po jų gyvenimai.
Nes iš tiesų – taip ir yra.
Ką po savęs paliksi Tu?
Evelina Viktorija ŽEMEIKYTĖ
Geneologijos tyrinėtoja, Klaipėdos universiteto magistrantė
Nuotr. iš asmeninio albumo.
Autorius: Renata Nekrošienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
