Alvydas Kirkliauskas: „Džiaugiuosi savo gyvenimu, kuriame būta ir stebuklų“

Alvydą Kirkliauską – sportininką, trenerį, politiką, galiūnų varžybų dalyvį ir organizatorių – manau, žino ar pažįsta daugybė marijampoliečių. Tris dešimtmečius stipriausių Lietuvos ir užsienio vyrų varžytuvės Marijampolės „Sūduvos“ stadione buvo ir liko vienu iš labiausiai pamėgtų ir lankytų renginių. Pats A. Kirkliauskas daugybę metų stebino savo jėga, ištverme, jam puikiai sekėsi ir renginio vedėjo vaidmuo. 

Turbūt nedaugelis žino, kad iki visų galiūnų varžybų, rekordinių svorių Alvydas jau buvo „nurašytas“, sunkiai vaikščiojo ir miegojo klūpėdamas, bet vos ne stebuklo jėga išgijo. Apie visa tai ir dar apie daug ką kalbėjomės jo jaukiuose namuose, juolab kad neseniai, gruodį, jis minėjo savo 70-mečio jubiliejų.

Anksti liko našlaitis

Alvydo Kirkliausko gimtinė yra Nemajūnų kaimas Prienų rajone, netoli Birštono. Čia jis gimė ir gyveno su tėvais bei broliu ir seserimi. Tėviškė išlikusi iki šių dienų, joje gyvena Alvydo sesuo su šeima.
Vaikai anksti neteko tėvų – Alvydui buvo vos 14 metų, kai mirė jo tėtis, dar po septynerių metų neteko ir mamos. Mama antrą kartą neištekėjo, viena augino vaikus. „Po mamos mirties mes, kaip Dzūkijoje sako, likome siratos, ir viskam vadovavo vyresnysis brolis Vytautas, kuris mus, jaunesnius, globojo ir buvo mums kaip tėvas. Esu jam už daug ką dėkingas. Gaila, kad jau treji metai, kai jis išėjęs Amžinybėn“, – sakė sportininkas.

lvydo tėvas ten buvusiame kolūkyje dirbo zootechniku ir norėjo, kad jo pėdomis pasektų ir sūnus. Anot pašnekovo, jis įvykdė tėvo norą – po to, kai baigė Nemajūnuose aštuonmetę mokyklą ir vidurinį mokslą Birštone, įstojo į Kauno veterinarijos akademiją.

– Tuometis kolūkis davė siuntimą į Kauno veterinarijos akademiją. Tiesa, iš pradžių bandžiau įstoti į tuometį Kauno politechnikos institutą, bet iš pirmo egzamino gavau trejetą ir įstoti nepavyko. Akademijoje egzaminus išlaikiau gerai, mokslas sekėsi, mane ten pastebėjo kaip gerą sportininką, o ten sportas buvo tikrai labai aukšto lygio. Aš sportavau nuo mažų dienų, bet pirmoji sporto šaka buvo orientavimasis, buvau joje pasiekęs gerų rezultatų, – prisiminė pašnekovas.

Pagal specialybę dirbo tik penkerius metus

Alvydas pasakojo, kad jį, kaip stiprų, kresną vyrą, kalbino eiti žaisti rankinio, bet vienas draugas nusivedė į sunkiąją atletiką, ten jis save ir atrado. Treneris Valerijus Jasiūnas gerokai nustebo, kai atėjęs 80 kilogramų svėręs naujokas pritūpė su 190 kg svoriu. Per trejus metus A. Kirkliauskas įvykdė sporto meistro normatyvą, buvo „Nemuno“ rinktinės narys, studijuodamas gyveno gerai, gaudavo maisto talonus.
Po studijų Alvydas sugrįžo į gimtąjį ūkį, penkerius metus atidirbo zootechniku. Dar pusantrų metų teko tarnauti sovietų armijoje Sibire, Krasnojarsko krašte, kur irgi buvo sporto dalinyje, dalyvaudavo sunkiosios atletikos varžybose.

Pasak dabar jau save marijampoliečiu laikančio vyriškio, likimas taip susiklostė, kad mirė jo uošvis, ir žmonos Angelės mama paprašė grįžti į Marijampolę. Tad Alvydas metė darbą gimtinėje ir atvažiavo čia, įsikūrė uošvių name buvusioje P. Cvirkos gatvėje (dabar ji vadinasi Kaimynų gatve) ir iki šiol ten gyvena.
– Atvažiavęs čia galvojau, kad dirbsiu aplinkiniuose ūkiuose pagal specialybę, bet niekur nebuvo darbo vietų ir gyvenimas suvedė su Juozu Kavaliausku, kurį pažinojau, buvome sportavę kartu. Jis pakvietė mane dirbti į Kvietiškį, kur turėjo sporto salę, o netrukus nuvedė į tuometį Vykdomąjį komitetą pas sporto komiteto pirmininką Viktorą Šaboną, kuris pasiūlė Sporto mokykloje buvusį trenerio etatą. Taip ir prasidėjo mano, kaip sporto trenerio, darbas, kuris tęsiasi iki šiol ir kurį planuoju baigti po dvejų metų, – sakė pernai gruodį 70-ąjį gimtadienį atšventęs Alvydas.

Treniravo šimtus auklėtinių

A. Kirkliauskas pamena, kad tada salėje buvo tuščia, neturėta jokios įrangos. Pradėjęs dirbti sunkiosios atletikos treneris rado tik kaladę, ant kurios sportuojantys vaikai dėdavo štangą ir kuri buvo tarsi muziejaus eksponatas. Alvydas sako, kad pirmiesiems jo auklėtiniams dabar jau per 60 metų, tad juos nelengva ir atpažinti.

– Pradžia buvo sunki. Mano alga, palyginus su gauta ūkyje, sumažėjo nuo 300 iki 124 rublių. Kai pradėjau dirbti, radau dalyvių sąrašus, ieškojau tų vaikų, raginau, jų buvo keliolika. Didžioji dalis 16–17 metų paauglių treniruotis ateidavo iš tuometės Marijampolės žemės ūkio mokyklos. Dėl tokio savo sprendimo niekada nesigailėjau, šitas darbas man visada patiko. Turėjau tada ir svarsčių kilnojimo būrelį, viskas susidėliojo. Svarbu buvo ir tas, kad pats buvau sportininkas, sporto meistras, armijoje 1977–1979 metais sportavau, tad šiame trenerio darbe tikrai nesijaučiau esąs ne savo vietoje, nors daug ko reikėjo ir pačiam išmokti, – prisiminė marijampolietis.

Anot Alvydo, vaikų sportuoti ateidavo tikrai daug, kaimo vaikai buvo stiprūs, užsispyrę, motyvuoti, o šiais laikais, pasak jo, jau retai rasi tokį vaiką. Per daugiau nei 40 metų per trenerio rankas perėjo šimtai vaikų. Jis pats kadais naujajame darbe vos per dvejus metus išugdė pirmąjį Lietuvos čempioną Albiną Valančių. Pavyko gauti aukštesnę trenerio kategoriją, pakilo alga ir viskas klostėsi puikiai.

Iš neįgaliojo vežimėlio – kilnoti rekordinių svorių

– Sunkioji atletika man visada buvo svarbi, dalyvavau ir veteranų varžybose, pasaulio žaidynėse, pavyko suaktyvinti veteranų sportą, prišnekinau nemažai vyrų. Atsirado nauja sporto šaka – jėgos trikovė, kur reikėjo pritūpti, atsispausti ir gulomis atkėlinėti štangas. Pradėjau tai kultivuoti, bet viskas baigėsi tuo, kad patyriau stuburo išvaržą ir 1985 m. atsiguliau į ligoninę. Buvo taip blogai, kad jau nepaėjau, kenčiau didžiulį skausmą, gavau neįgalumo grupę. Būdavo, prieinu prie namų lango stumdamas kėdę, matau, eina gatve žmonės, juda, o aš visiškai negaliu išsitiesti, atsiklaupęs lovoje miegu. Ligoninėje apmažindavo skausmą, uždegimą, bet patarė ruoštis operacijai.

Brolis susitarė, kada nuveš operuotis į Kauną, bet tą dieną turėjo išvažiuoti į varžybas, nes jis apie 50 metų buvo tink­linio treneris, tad nenuvažiavome. Likimo dėka susipažinau su gydytoju iš Baltarusijos, Oršos miesto, kuris tuo metu buvo atvažiavęs į Marijampolę gydyti vienos susižalojusios moters. Nuvežė mane pas jį, tada dar ir į Kauną pas jį važiavau, ir tas žmogus man padėjo. Rodos, nieko ypatinga nedarė, atvažiuoja, pamasažuoja, jokių skausmingų judesių nedaro, bet pradėjo gerėti, skausmai dingo, – apie savo kone stebuklingą išgijimą pasakojo Alvydas.

Sveikata gerėjo, skausmai dingo, bet norėjosi įsitikinti, kad tikrai viskas gerai ir be jokių operacijų. Tuo, kad jis vaikščioja jau be lazdos, tada stebėjosi ir Marijampolės gydytojai. O Alvydui proga save išbandyti atsirado, kai reikėjo iš kaimyno parsinešti benzino – atsargiai pripylė 10 litrų kibirą, pakėlė, lyg ir viskas tvarkoje. Tada tas baltarusis pasiūlė ir štangą pakilnoti, iš pradžių 20 kilogramų, paskui svorį vis didino. Tai buvo 1986-ieji metai, o jau 1989 metais A.Kirkliauskas dalyvavo varžybose.

– Kai visa tai prisimenu, atrodo, kad kažkoks stebuklas įvyko, nes iki tol būk­lė buvo kritiška. Tas daktaras su savo bio­srovėmis daug kam padėjo,vėliau pas jį ir du savo auklėtinius buvau nuvežęs. Jėgos trikovės varžybose Šiauliuose 1989 m. pritūpiau su 270 kg svoriu, toliau viskas ėjosi gerai, dalyvavau varžybose, nejaučiau skausmų, o 1992-aisiais jau kartu su kitu Marijampolės galiūnu Audriumi Vosyliumi dalyvavau varžybose Klaipėdoje ir iškovojau Lietuvos stipriausio vyro titulą, gavau iškvietimą į pasaulio čempionatą Japonijoje. Argi tai ne stebuklas? – klausė pašnekovas.

Japonijoje vežė dramblį, mėtė aukso lydinį

Prieš varžybas Japonijoje Alvydas dar kartą susitiko su savo gydytoju, tas jį patikrino, išmasažavo ir pasakė, jog toks sportininkas gali kad ir medžius rauti. Japonijoje rungtys buvo išties netradicinės, teko 10 metrų vežti 2,5 tonos svėrusį dramblį, bėgti 200 metrų su 90 kg sveriančiu ryžių maišu, kelti platformą su merginomis bei mesti 25 kg aukso lydinį. Tas dramblys ir pakišo lietuviui koją – jį nuvežęs 7 metrus Alvydas pajuto didžiulį kojos skausmą, nes plyšo raumuo.

Traumą gavęs lietuvis nepasidavė, bendroje įskaitoje tarp 10 sportininkų liko trečias, jau matė, kaip ruošiamasi pakelti ir lietuvišką trispalvę stadione, bet ji taip ir nepakilo, nes organizatoriai įžiūrėjo, kad traumos metu Alvydo stumtas vežimas su drambliu palietė žemę, tad perstūmė jį į ketvirtą vietą. Apmaudo buvo daug, nors prizus jam paliko, kiti galiūnai suprato ir užjautė, dovanojo jam sportinės įrangos.

1993 metais galiūnų varžybos pradėtos organizuoti ir Marijampolėje. Anot Alvydo, jis su A.Vosyliumi norėjo surengti tik Suvalkijos stiprių vyrų varžytuves, tad pirmajame čempionate čia tarp 14 dalyvių vienintelis ne vietinis buvo Romas Kunca iš Lazdijų, kuris tą pirmąjį čempionatą Marijampolėje ir laimėjo.

Varžybos „Sūduvos“ stadione sutraukdavo tūkstančius

A. Kirkliauskas prisiminė, kad galiūnų varžybos iškart sulaukė didelio susidomėjimo, „Sūduvos“ stadionas būdavo pilnutėlis, daugelis net savo vasaros atostogas planuodavo taip, kad paskutinį vasaros savaitgalį būtų Marijampolėje, kai čia varžysis galiūnai.

Varžybas rengti padėdavo ir sūnus Vytautas, ir dukra Lina, o pradinė mintis, kad tokie turnyrai vyks penkerius metus, pakito, ir čempionatai vyko 30 metų iki pat 2023 metų, kai stadionas buvo remontuojamas ir varžybų nebuvo galimybės surengti.

Pats A. Kirkliauskas galiūnų varžybose Marijampolėje pirmą kartą startavo 1995 metais ir tą čempionatą laimėjo. Stipriausiu jis tapo ir 1996 metais, o 1997-aisiais tuomečio Lietuvos susisiekimo ministro, buvusio Marijampolės mero Algio Žvaliausko iniciatyva nugalėtojui buvo įsteigtas Galiūno diržo apdovanojimas. Mat ir pats A. Kirkliauskas norėjo, kad nugalėtojas gautų įspūdingą, vertingesnį prizą nei standartinę taurę. Diržas buvo pagamintas iš odos, su paauksuotu metalu, jame buvo vietos įamžinti 10 nugalėtojų pavardes, tad tiek metų jis ir buvo teikiamas. Galiūno diržą iškovojęs sportininkas jį išsiveždavo į namus ir po metų vėl atsiveždavo ir įteikdavo naujam nugalėtojui. Dabar šis diržas yra pernai įsteigto Marijampolės sporto muziejaus eksponatas.

Apie galiūnų varžybas, jų užkulisius, muzikos atlikėjų šiam renginiui paieškas Alvydas gali pasakoti valandų valandas. Jis yra sukaupęs visų varžybų protokolus, užfiksavęs visų dalyvių rezultatus, surinkęs visus straipsnius žinia­sklaidoje apie šį turnyrą, daugybę nuotraukų. Galbūt ateityje visa tai suguls į knygą, kurią išties apie šias galiūnų varžybas Marijampolėje norėtų išleisti.

Sportininkas prisimena, kad iš 30 galiūnų turnyrų kone pusę – net 14 vedė žinomas Lietuvos renginių vedėjas ir šoumenas Arūnas Valinskas, kurio šmaikščius komentarus iki šiol prisimena žiūrovai. Dar 16 turnyrų vedė pats Alvydas. Būta daugybės visokių nutikimų, netrūkdavo ir streso, nenumatytų situacijų. Pasak Alvydo, ir pernai, ir užpernai jis sulaukdavo daug klausimų, ar dar bus tęsiami šie turnyrai? Idėjos juos tęsti tikrai neatsisakyta, bet norima ir toliau varžytis tame pačiame „Sūduvos“ stadione. Tad jeigu bus galimybės, jei nebus rekonstruojamas ir pats stadionas, bėgimo takai, tai varžybos įvyks.

Baigęs sportuoti ėmėsi mesti svorį

Pats A. Kirkliauskas 2002 m. šiame turnyre dalyvavo paskutinį kartą. Pasak jo, išėjo kažkaip paprastai, neįspūdingai, be gražesnio atsisveikinimo. Jis iki šiol yra tas sportininkas, kuris laimėjo daugiausia turnyro rungčių – 20 (tiek pat laimėjo ir birštonietis Vidas Blekaitis), turnyre nugalėjo daugiausia kartų – 5, daugiausia kartų – tris – laimėjo ir Galiūno diržą. Alvydui priklauso ir rekordų agentūros „Factum“ užfiksuotas Lietuvos rekordas – sportininkas 1320 kg sveriantį karutį nustūmė 2,66 metro.

Paklaustas, ar toks didžiulis svorių kilnojimas ir nešimas neatsiliepė jo sveikatai, pašnekovas teigė, kad išties viskas baigėsi laimingai ir atsižvelgdamas į savo amžių skųstis tikrai negali. Svarbu ir tai, kad jam pavyko numesti apie 40 kilogramų svorio, nes baigęs sportuoti, to svorio labai norėjo numesti. „Man svoris jau kėlė problemų, svėriau 125 kilogramus, kaklaraiščio negalėjau surišti, švarko užsegti, buitis pasunkėjo, tad ėmiau badauti – pavalgau ketvirtadienį vakarienę ir kitas valgymas – pusryčiai šeštadienį. Iš pradžių pavyko svorį sumažinti iki maždaug 100 kg. Tuomet paaiškėjo, kad buvo klaida mesti svorį nesportuojant, nes badavimą reikia derinti su sportu. Dabar svoris toks, kokio ir norėjau, laikausi dietų, valgau po nedaug ir maistą kruopščiai renkuosi. Be to, jau daug metų esu atsisakęs alkoholio“, – pasakoja sportininkas.

Posūkį į politiką paskatino paties išgyvenimai

Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado politika, jau penktą kadenciją į Savivaldybės tarybą išrinktas marijampolietis sako, kad pradžioje jį pakalbino vienas iš buvusių Liberalų partijos lyderių Gintautas Babravičius, pats palaikęs galiūnų sportą ir žadėjęs paramą, bet jos nebuvo. Kai po pirmosios kadencijos antroje liberalams pritrūko balsų ir į Tarybą jie nepateko, Alvydas ketino mesti politiką, bet joje likti iš pradžių paskatino jau minėtas A. Žvaliauskas, o galutinai apsispręsti padėjo buvęs meras Vidmantas Brazys. Tad sportininkas prieš 15 metų tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu ir jau penktą kadenciją dirba Savivaldybės tarybos Socialinės ir sveikatos apsaugos komitete, yra jo pirmininkas.

– Šio darbo prasmę matau, nes pats buvau neįgalus ir patyriau, ką tai reiškia. Man patinka padėti žmogui, nors ne visada tai galiu, nesu nei milijonierius, nei mecenatas, bet esu tarpininkas tarp eilinio, problemą turinčio žmogaus ir valdžios institucijos. Patys su kolegomis stengiamės padėti, perkame ir vežame labdarą. Aš ir savo vaikus mokau – jei pamatote ar išgirstate pagalbos prašymą, nelikite abejingi, paaukokite, padėkite, jūs nuo to nenuskursite, o tam prašančiam žmogui parama labai svarbi, – sakė Alvydas.

Šeima – didelis džiaugsmas

A. Kirkliauskas neslepia, kad labai džiaugiasi ir didžiuojasi savo šeima. Žmona Angelė, su kuria susipažino studijuodamas Kaune, laukė grįžtančio iš armijos. Jie susituokę jau 46 metus, o prieš tai dar šešerius metus draugavo. Angelė yra buvusi šokėja, taip pat ir sportininkė, gimnastė. Žmoną jis vadina visos šeimos maitintoja. Ji yra dirbusi muitinės terminale, prieš tai „Marijampolės pieno konservų“ bendrovėje, taip pat buvusioje Veislininkystės įmonėje.

Angelės ir Alvydo sūnus Vytautas taip pat nuėjo sportininko kelią, nuo jaunystės užsiiminėjo sunkiąja atletika, buvo sporto meistras, Lietuvos rekordininkas, pasaulio čempionato dalyvis. Vėliau aukštų rezultatų jėgos trikovės varžybose pasiekė, o nuo 2010 metų iki dabar Lietuvą garsina dalyvaudamas pasaulio žmonų nešimo čempionatuose, kurių ne vieną jau yra laimėjęs.

– Vytautą jėgos trikovėje aš pats pristabdžiau, nes šiam sportui reikia daug pastangų, jis turėjo nemažai įvairių traumų. Žmonų nešimas – tai toks įdomus, nors ir nelengvas pramoginis užsiėmimas. Vytautui su žmona labai patinka, tad džiaugiuosi tuo. Sūnus yra baigęs Kūno kultūros institute sporto turizmą ir vadybą, dirba Marijampolės kalėjime saugos pamainos viršininku. Vytautas dar ir mokosi trenerių aukštojo meistriškumo kursuose, nes aš galvoju apie savo pamainą, o jis mane pakeisti sunkiosios atletikos trenerio pareigose galės, tik jei baigs tuos trenerių kursus. Jo žmona Neringa dirba mokytoja Liudvinave.

Vytautas su Neringa augina du sūnus: Nojų ir Adomą. Dvylikametis Nojus sportuoja, gabus sunkiajai atletikai, yra staigus, lankstus. Šiuo sportu jau metai užsiima ir devintus einantis Adomas. Nespaudžiu jų, bet noriu, kad šį sportą kultivuotų ir trečia Kirkliauskų karta. Anūkai dar ir futbolu domisi, jo treniruotes lanko, tad man lieka su jais užsiimti du kartais per savaitę. Nežinau, ar jie ir toliau kilnos svorius, nors Nojus jau yra du kartus tapęs absoliučiu Lietuvos čempionu jaunučių klasėje, yra Lietuvos rekordininkas.

ano 42 metų darbo treneriu praktika rodo ir vaikų tėvams aiškinu, kad šis sportas padeda vaiką sustiprinti. Jis gal nebus sunkiaatletis ir to nereikia, bet kai sportuoji, tu nerūkai, negeri, tu geriau maitiniesi, laiku eini miegoti, esi tiesiog įspraustas į režimą, ir tai sveika, tai gerai, – įsitikinęs treneris.

Marijampolės savivaldybės administracijos Ūkio skyriuje dirbanti Kirkliauskų dukra Lina, pasak Alvydo, yra labiau linkusi prie meno. Kirkliauskų giminė kasmet per Kalėdas susirenka kartu pas Alvydo seserį kaime arba jos dukrą ar pas kitus giminaičius ir jau 10 metų turi tradiciją kartu suvaidinti kokią nors pasaką. Ją pasirenka ir burtų keliu vaidmenis pasidalina dar susirinkę Vėlinių proga, kai lanko tėvų kapus. Lina daug prisideda rengdama šiuos vaidinimus, ji rūpinasi rekvizitu, rašo scenarijų, sukuria specialų kalendorių.

Autorius: Algis Vaškevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama