Revuonos upelis – ne vien srauni tėkmė, bet ir bebrų užtvankos, pelkės klampynė (II)

Pabaiga. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 81

Neįtikėtinas grybų pasaulis
Miškas – ir grybų karalystė. Ir ne vien visų gerai pažįstamų voveraičių kilimai ar iš samanų kepurėles keliantys baravykai, raudonviršiai. Pirmasis žygeivių pastebėtas – didysis kukurdvelkis. Šis gana įdomus, plantacijomis augantis grybas gali išaugti iki 10 kg, iš pradžių būna baltas, o sendamas gelsvėja. Žygeiviai net šiek tiek nusivylė, kad upelio pakrantėse grybų beveik nebuvo. Tik ne Ž. Preikša. Vis sustabdydamas žygio dalyvius jis rodė, aiškino, pasakojo apie grybus, kurių daugelis nebuvo nei matę, nei apie juos girdėję. Pasak mokslininko, yra trys grybų rūšys: parazitiniai (auga ant gyvų medžių), saprotrofiniai (auga ant negyvos medienos) ir mikoriziniai (auga dirvoje).
Supažindindamas su parazitiniais grybais, Ž. Preikša paragino pakelti akis į drebulės kamieną, ant kurio auga drebulinė kempinė. „Šis grybas auga tik ant drebulės, niekur kitur. Ir tik ant stambių drebulių. Jo niekada nerasit ant negyvos medienos. Jis sukelia vidinį puvinį“, – aiškino mokslininkas. Parazitiniams grybams priklauso ir įžulnusis skylenis, daugeliui geriau žinomas kaip juodasis beržo grybas.
O štai blizgutis auga tik ant negyvos lapuočių medienos ir priklauso saprotrofams. Tai vienintelis grybas, kurio viršutinė dalis traška. Pasak mokslininko, jis pats apsidulkina – kai išmeta sporas, pakyla rudi sporų debesėliai. Negyvą medieną mėgsta ir raudonkraštė pintainė – daugiametis spalvingas kempininis grybas, baltąjį medienos puvinį sukelianti bjerkandera, tik ant stambių nuvirtusių lapuočių medžių auganti kaštoninė skylėtbudė. Aptikome ir labiau pažįstamų grybų – bobausių. Juos dažniausiai renkame ankstyvą pavasarį, bet paaiškėjo, kad yra ir rudeninių. Ir auga jie ne žemėje, o ant negyvų medžių. Pasigrožėjome ir palikome – tegu stebina ir kitus užklydėlius.
Smagiausiai žygeiviai pasijuto aptikę gerai pažįstamų grybų – raudonviršių (tiesa, tokių nestandartinių – storakočių) ir netgi tikrinių baravykų. Pagrybauti susigundžiusiesiems Ž. Preikša priminė – tai mikoriziniai grybai. Vis dėlto, jeigu kas nors būtų radęs ant medžių augančių kelmučių, juos reikėtų priskirti parazitiniams grybams.

Meškos pėda ir aukštoji eglė
Revuonos upelio vagos aplinkoje – daugybė įvairiausių augalų. Pasak Ž. Preikšos, žmonės kerpių pažįsta mažiausiai, todėl šis žygis galėjo bent iš dalies išplėsti šias žinias. Dažniausia, augimo sąlygoms neišranki Lietuvoje auganti kerpė – putlusis plynkežis. O štai jeigu per lupą pažiūrėsite į spygliuočių miške augančios selėninės briedragūnės paviršių, pamatysite, kad visas jis – vien adatėlės.
Nelengva pažinti ir šlapiose, šaltiniuotose vietose augančias samanas. Ž. Preikša rodo šiurkščią ir dažną miškų samaną – tribriaunę kerėžą, atkreipia dėmesį į kerpsamaną tyseną, ant kankorėžio įsitaisiusią tujinutę. O kur dar melsvoji balzganė, purioji dvyndantė, paprastoji šilsamanė – iškart visų nei atsiminti, nei atskirti neįmanoma. Na, bet pačią dažniausią ant medžių augančią kiparisinę patisą tikriausiai pažįsta jau visi.
„Žiūrėkite, meškos pėda“, – stabtelėti prie ant upelio užvirtusio medžio žygeivius kviečia Ž. Preikša. Ekologas paragina gerai įsižiūrėti į ant jo esančią meškapėdę ir pabandyti įspėti, kas tai – grybas, kerpė, samana ar dar kažkas? Tokia užduotis žygeiviams, žinoma, per sudėtinga. Mokslininkas paaiškina pats: „Meškapėdė susideda iš trijų karalysčių atstovų. Pagrindinis komponentas – grybinis (mikobiontas), turi dumblį – fotosintetinį organizmą, kaip augalas, ir dar turi cianobakterijas – melsvabakteres, kurios priklauso pirmuonims. Taigi meškapėdė yra kerpė, bet mišrūnas iš trijų karalysčių.“
Vis dėlto žygeiviai žvalgėsi ne tik į tai, ką matė po kojomis, bet žvilgsnį kreipė ir į medžių viršūnes. Didžiausią įspūdį padarė upelio pakrantėje, pirminiu vertinimu, ne mažiau nei 40 metrų aukščio eglė, kurios liemenį vos apkabino du žygio dalyviai, tad jis turėtų būti apie 4 metrų. „Gal ir vėl turėsime aukščiausią eglę?“ – vylėsi žygeivė Joalita Jurkevičienė, o Ž. Preikša pažadėjo specialiais instrumentais išmatuoti šią apie 140 metų amžiaus eglę.

Upeliui reikia rūpesčio
Miške upelis laisvas, jo vingių niekas nevaržo, išskyrus vietomis įsikūrusius bebrus. O štai miesto teritorijoje situacija visai kitokia. Vienur upelio vagą žmogus įspraudė į betonines plokštes, kitur jo kraštus užklojo plėvele, prisodino svetimkraščių augalų, neturinčių nieko bendro su natūralia aplinka.
Revuonos upelį papildantys šaltiniai nuo seno garsėja gydomosiomis galiomis. Prie jų dažnai pamatysi žmonių su įvairiomis vandeniui skirtomis talpomis. Sutikome jų ir žygio dieną, kai kurie sakėsi atvažiavę net iš Marijampolės. Nepaisant šalimais esančios automobilių stovėjimo aikštelės, trys mašinos rikiavosi visai prie pat upelio. Pasak J. Jurkevičienės, neseniai čia dar buvo žalia veja, dabar vienintelės ten augančios liepos šaknys ir kamienas pažeisti automobilių. „Jeigu taip aplinkos nemylite, tas vanduo naudos neduos“, – sakė Joalita ir dėl tokios situacijos pažadėjo kreiptis į Savivaldybę. Ir tai jau padarė.
Šeimininkiško seniūnijos požiūrio žygeiviai pasigedo ir pamatę šaltiniuotuose upelio krantuose besikapstančias ir juos teršiančias vištas. Už tinklinės tvoros pamesta metalinė talpa esą turėtų surinkti nutekančias srutas, bet ir ji perpildyta, niekieno neištuštinama. „Afrikos lygio vaizdelis, – liūdnai ironizavo ekologas. – Vištų mėšlas yra fosforas, vienas didžiausių teršalų. 1 kg fosforo įpylus į ežerą, sukuriama tiek augalijos, kad atsiranda 20 tonų dumblo. Jeigu būtų palikta žalia zona, viskas būtų gerai, bet dabar...“ Kad įmanoma tvarkytis ir kitaip, žygeiviai įsitikino eidami pro netoliese įsikūrusią kitą sodybą, kurioje taip pat laikomos vištos, bet teritorija aptverta, ir paukščiai prie vandens neprieina.
Žygio dalyviai matė ir tai, kaip Revuonos upelis „paskęsta“ didžiuliame tvenkinyje. „Tai padaryta jau seniai. Dabar natūralių vagų tvenkti negalima“, – pakomentavo Ž. Preikša. Tačiau pamatyti vietą, kur upelis išsivaduoja iš šio vandens telkinio, paprasta nebuvo, nes valdos teritorija buvo apjuosta tinklu, tad tvenkinį teko apeiti iš kitos pusės. O jo tėkmę atradę, apsidžiaugėme – pagaliau Revuona iš miesto upelio pavirsta į tikrą, natūralų laukinį upelį. Keliauti jo ištakų link buvo kur kas smagiau ir įdomiau.

Aldona Milieškienė

Autorės nuotraukos

Autorius: Aldona Milieškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama