Likimo išbandymus įveikusi gargždiškė 95-mečio sukaktį pasitinka su šypsena

Ilgomis nemigos naktimis gargždiškė Teresė NEKREVIČIENĖ dažnai nuklysta į prisiminimus. Pro akis prabėga visas jos gyvenimas nuo vaikystės Rudaičiuose, tremtis Sibire, sugrįžimas su šeima į Lietuvą ir naujų namų kūrimas Gargžduose. Šiandien 95-erių metų sukaktį mininti gargždiškė, pasakodama apie likimo vingius, neslėpė, kad lengva nebuvo, bet sugebėjo neprarasti optimizmo ir tikėjimo.
Į mokyklą ėjo per laukus
„Geriausiai prisimenu tai, kas buvo seniai, vaikystėje, jaunystėje“, – kuklindamasi prisipažino T. Nekrevičienė, artėjant 95-erių metų sukakčiai, ir ėmė iš daugybės detalių dėlioti ilgo gyvenimo mozaiką. 40 hektarų žemės Rudaičiuose dirbusioje ūkininkų Žutautų šeimoje Teresė, gimusi 1930 metų spalio 28 dieną, buvo trečias vaikas. Po to dar gimė trys: dvejais ir septyneriais metais jaunesnės seserys ir vienuolika metų jaunesnis brolis. „Pradinė mokykla buvo Lapiuose, gal kokius tris kilometrus su klumpėtais kaimynų vaikais eidavome per laukus takais, kuriuos patys ir sumindavome. Kelio nebuvo, o kiekvieno ūkininko laukai aptverti spygliuota viela arba tvoromis – reikėjo perlipti bei pereiti ir 4–5 metrų upelį: vasarą akmenimis drąsiai šokinėdavome, o pavasarį, kai patvindavo, būdavo baisu nuslysti ir įkristi“, – savo ir kaimynų kasdienį kelią prisiminė T. Nekrevičienė. Mokslo metai prasidėdavę lapkričio pradžioje. Vaikai į mokyklą ateidavo gerokai prieš pamokas, atsinešdavo savo puodukus, o mokytojas išvirdavo arbatos. Mama Teresei įdėdavo maisto: ant duonos užtepdavo sviesto arba grietinės, užbarstydavo cukraus ir suvoždavo. Ta grietinė susigerdavo, bet vis tiek būdavę skanu, juk su cukrumi. „Per pertraukas dūkdavome, šalta nebuvo. Vienoje klasėje mokėmės dviejų klasių mokiniai. Mane mokė Romanas Gedvilas“, – pasakojo moteris. Vėliau Lapiuose mokytojavo gargždiškis Alfonsas Kiaunė, kurio laukė tremtinio į Sibirą likimas. Teresės mokslai (4 klasių) Lapiuose baigėsi 1942 m., kai po rusų kraštą okupavo vokiečiai.
Iš lovos – į sunkvežimį
„Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, mane tėvelis išvežė mokytis į Gargždų progimnaziją. Klasėje buvo gal 50 mokinių. Gyvenau Gargžduose pas tokius Valterius. Savaitgaliais grįždavau pėsčiomis į tėviškę“, – čia Teresės balsas trumpam nutilo. 1948 m. gegužės 22 d. buvo šeštadienis. Teresė būtų ėjusi į popietinę pamainą mokykloje. Šeimininkė kažkur išbėgo, palikusi Teresei aprengti metų ar dvejų vaiką. Vos tik paauglė pradėjo jį rengti, kambaryje pamatė kareivius. Šie liepė eiti su jais. „Ten, kur dabar Muzikos mokykla, buvo turgus. Pamačiau bortinę mašiną, pilną žmonių, tarp jų buvo ir mano šeima. Mama riktelėjo, kad pasiimčiau patalus. Kareiviai parvedė atgal, leido pasiimti. Vežė pro mokyklą… Vaikų pilnas kiemas, visi mojuoja“, – toks buvo Teresės atsisveikinimas su bendraamžiais. Vėliau tėtis dukros paklausė, ar pasiėmė vadovėlius, nes kaip be jų mokysis… Mokytis Sibire Teresei neteko.
Ūkininkai Žutautai neseniai buvo pardavę karvę, todėl tremiami turėjo šiek tiek pinigų, o svarbiausia kaip tik buvo išsikepę 10 ar 12 kepalų duonos, spėjo pasiimti lašinių. Tas maistas padėjo išgyventi ilgoje kelionėje į tremtį.
Dešimtmetis tremtyje
„Šimtą kartų nemigos naktimis pergalvoju: jei būčiau mokiusis ne Gargžduose, o Kuliuose, kitoje apskrityje, gal manęs nebūtų ištrėmę. Bet ką būčiau dariusi likusi viena ir niekam nereikalinga?“ – savęs klausia Teresė po beveik 80 metų.
„Mama anksčiau skaitė knygas apie tremtį. Po to pasakė, kad daugiau neskaitys“, – įsiterpė Teresės dukra Verutė. Buvusi tremtinė paaiškino, kad daugelio istorijos panašios: „Kaip ir visi, buvome vežami gyvuliniais vagonais. Kol pervežė per Lietuvą, neišleido išlipti. Vagone daugiausia buvo žmonių iš mūsų krašto: Vėžaičių, Veiviržėnų, Endriejavo. Prisimenu traukinio ūžimą, signalizavimą, toks baisus būdavo.“
Mažytė gyvenvietė Kada Krasnojarsko krašte, Kežmos rajone, Angaros pakrantėje, Žutautų iš Rudaičių šeimai dešimčiai metų tapo vieta, kur tekėjo naujasis jų gyvenimas. Kadoje stovėjo visokio dydžio namukų, kuriuose nežinia kas buvo gyvenę. Iš pradžių juos prižiūrėjo vienas neįgalus žmogus, vėliau atkėlė rusų šeimą, kuri tremtiniams paskirstydavo darbus. „Mes, aštuoni žmonės, gyvenom vienam mažam kambary, už sienos – kita šeima. Mama miegojo su mažiausiuoju mano broliu, likusieji – irgi po du. Pirmąją vasarą kažką gyvenvietėje statė, atrodo, kepyklą. Surinko paauglius, jau galinčius dirbti, ir išvedė į mišką už kelių kilomet­rų pjaustyti malkoms sukrautų karčių. Stipresnieji suaugusieji gavo kitą darbą“, – pasakojo T. Nekrevičienė.
Pirmą žiemą šeimą dar gelbėjo iš namų atsivežti lašinukai, nuo kurių sriuba iš kruopų ir vandens įgaudavo skonį. Bulvių jau neturėjo. Jų pirkti rogutėmis važiuodavo tris kilometrus iki upės, kuri atrodė lyg jūra. Tada dar dešimt kilometrų kitapus upės – į rusų gyvenvietę. Kad bulvės nesušaltų, jas susupdavo į kailinius. Pinigus atstodavo drabužiai, batai, atsivežti iš Lietuvos. „Tada ne kartą pagalvodavau, kad kas man duotų prisivalgyti bulvių su druska, būčiau laimingiausia. Neturėjome net puodo, o pirkti nebuvo, tad sriubą virdavome skardoje, kurioje kepdavo forminę duoną, o tą formą iš kažkur buvome gavę“, – nepriteklius prisiminusi šypsojosi buvusi tremtinė. Laimei, Sibiro gamta tiek saviems, tiek tremtiniams buvo dosni – bruknių kekes šukuote šukuodavo, didelius bulvėms kasti krepšius parsinešdavo, prisirinkdavo ir mėlynių, raudonųjų serbentų.

Grįžo namo
Su būsimu vyru Teresė buvo pažįstama nuo mažų dienų tėviškėje – gausi Nekrevičių šeima, kurioje augo 10 sūnų ir 4 dukterys, gyveno Žutautų kaimynystėje. Juos likimas irgi nubloškė į Kadą, tad dvi Žutautaitės tremtyje ištekėjo už Nekrevičių sūnų. Teresė ir Konstantinas susituokė 1951 m. lapkričio 8 d. ir 68 metus išgyveno kartu. Tremtyje jaunai šeimai gimė sūnus Aurimas ir dukra Verutė.
Kai 1957 m. šeima jau galėjo grįžti į Lietuvą, didelio džiaugsmo nepajuto: kur grįžti, jei namų nebėra? Abejonės varstė ir dėl po sunkios ligos dar neatsigavusios Verutės. „Daktarė pasakė, kad reikia jai duoti stiprios arbatos ir vaistų. Nežinau, ar tai, ar kad visą kelią maitinau dukrelę savo pienu, ją ir išgelbėjo. Dabar galvoju, kad su tokiu vaiku nebūčiau važiavusi tokį kelią“, – apie laimingai pasibaigusią kelionę namo ne kartą pamąsto T. Nekrevičienė.
Būrį vaikų ir suaugusiųjų Klaipėdos geležinkelio stotyje pasitiko K. Nekrevičiaus sesuo iš Vaitelių. Autobusu grįžę į Gargždus patraukė į Sodo gatvę, kur gyveno Žutautų pusbrolis Butkus. Pasišnekučiavo mažame kiemelyje ir iškeliavo pas anksčiau iš tremties grįžusį Konstantino brolį, kuris buvo vedęs Teresės seserį. Ten ir rado laikiną prieglobstį.
„Mano sesuo įsidarbino Gargždų pašte, laiškų skirstymo skyriuje. Kadangi buvau baigusi 7 klases, pavyko įsidarbinti pašte ir man, bet kai nuėjau į darbą, paklausė, kur registruota. Niekur. „Prisiregistruok ir ateik“, – pasakė. Nueinu registruotis, klausia, kur dirbu. „Dar nedirbu…“ „Įsidarbink ir ateik“, – kaip po 10 metų tremtyje pateko į užburtą ratą tėvynėje, pasakojo Teresė. Ji prisipažino, kad tada net kilo mintis grįžti atgal…
Vis dėlto Nekrevičių šeimai pavyko įveikti šią kliūtį. Kadangi augo du vaikai, šeima nusipirko karvę, nors melžti jos reikėjo dviračiu važiuoti keliolika kilometrų, ir kiaulę. „Pamenu, kaip autobusu veždavomės grėblius ir važiuodavome šienauti prie mėsos kombinato Klaipėdoje“, – įsiterpė į mamos pasakojimą dukra Verutė.
Mokėsi ne tik vaikai
„Kai pasistatėm namą, atrodė, kad nebėra ką dirbti, ir nutariau mokytis – baigti Gargžduose vidurinę vakarinėje mokykloje. Norėjau stoti į teisę arba ekonomiką, bet reikėjo mokėti užsienio kalbą“, – prisiminė T. Nekrevičienė. Jei būtų žinojusi, vokiečių kalbos vakarinėje mokykloje nebūtų apleidusi. Mokyklą lankė ir Verutė su Aurimu. „Mokytis sekėsi gerai. Pamenu, Aurimas chemijos respublikinėje olimpiadoje iškovojo prizinę vietą. Po pamokų su mokytoju Vytautu Mizaru mėgo klijuoti aviamodelius, o aš šokau „Minijos“ šokių kolektyve, kuriam vadovavo Vytautas Mačiuitis“, – paprašyta prisiminti mokyklinį laikotarpį pasakojo Verutė.
Tėvai leido vaikams patiems rinktis profesijas. „Brolis pasirinko inžineriją, o aš visada sakiau, kad būsiu mokytoja, vienintelis pasirinkimas – matematika, o mano visi draugai – kalbininkai“, – šypsojosi Verutė, 26 metus mokiusi vaikus Gargžduose matematikos.
Iš tėvelio paveldėjusi gerumą, iš mamos – užsispyrimą, iš abiejų – tiesos sakymą, Verutė kartu su mama gyvena abiejų tėvų sukurtuose jaukiuose namuose. Po darbų jie rasdavo laiko ir savo pomėgiams – mama kursuose išmoko esperanto kalbą ir iki šiol prisimena kelis žodžius. Verutė prisiminė ir smagius šeimos susiėjimus savaitgaliais: dainų vakarus, šachmatų ir šaškių turnyrus, kai ateidavo į svečius dėdės ir tetos, o vasarą važiuodavo į Priekulės žirgų konkūrus, šventes Gargžduose prie Minijos.
Šiandien švenčiant T. Nekrevičienės 95-erių metų sukaktį, susirinks penkios giminės kartos. Sukaktuvininkė džiaugiasi trimis anūkais, keturiomis proanūkėmis ir dviem proproanūkiais.
„Po kovido kasmet švenčiame mamos gimtadienį, kuriame visada dalyvauja ir jos krikšto vaikai. Šiemet, kadangi mamytei sukanka 95-eri, šventė bus didesnė, – sakė V. Nekrevičiūtė. – Galvodama apie savo tėvų kartą, stebiuosi, kaip jie išgyveno tremtį, nors ir toli nuo namų, buvo energingi, dainingi, linksmi.“
T. Nekrevičienė visą gyvenimą labai mėgo skaityti knygas, domėtis Lietuvos ir pasaulio naujienomis, politika nenustoja iki šiol. Ko sukaktuvininkė norėtų palinkėti jaunimui? „Kad būtų sąžiningi, dirbtų ir ne tik apie pinigus galvotų“, – atsakė garbaus amžiaus gargždiškė, nuolatinė „Bangos“ skaitytoja.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama