Vytautas (Vitas) Saulėnas – Žalgiris (1926 – 1950)
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Vytautas (Vitas) Saulėnas – Žalgiris (1926 – 1950)...Vienos iš vyriausiųjų sesers dukterų, Vytauto dukterėčios, prisiminimų „Gyvenome gretimame Čižiūnų kaime, mano mamą kartais kviesdavo į Valkininkus atpažinti partizanų kūnų, vis tikėjosi, kad bus atpažintas ilgai ieškomo Vytauto kūnas. Prisimenu, kaip Vitas jau slapstydamasis kartais užsukdavo pas mus į namus. Tėvai dirbdavo laukuose, o aš su broliais buvome namie. Buvome dar vaikai, įleisdavome savo dėdę pro langą į namus, jis pavalgydavo ir išeidavo pėsčias į Dargužių kaimą ar kitur. Taip pat ji prisiminė ir paminėjo, kaip Vytautas kalbėjo apie teroristinį aktą prieš mokyklos direktorę, nes buvo kalbama, kad tai jis padarė. Vitas sakė, kad kam jam to reikia, jis pats dar mokėsi toje gimnazijoje, ir jinai pasakodama paminėjo kitus asmenis, kurie įvykdė minėtąjį aktą, dėl kurio Vytautas KGB buvo ieškomas.“ Iš kitos, tuo metu aštuonmetės dukterėčios, vyriausiojo brolio dukters, vaikystės prisiminimų „Kažkodėl labai gerai aš juos prisimenu Vitą ir Vladą, nors dar buvau vaikas. Gražūs, geri linksmi vyrai buvo, užsiėminėdavo su mumis. Vitas vis rodydavo triuką su kiaušiniu – įsidėdavo visą kiaušinį į burną ir jį pradangindavo, gal „prarydavo“, suvalgydavo, nežinau kaip jis tai padarydavo, bet mums vaikams – palikdavo labai didelį įspūdį.“ Mažai yra likusių gyvų giminaičių, kurie matė ir pažinojo Vytautą, kurie gali pasakyti koks jis buvo kaip asmenybė, kaip žmogus. Iš šio prisiminimo galima spręsti, kad jaunuolis mylėjo vaikus, užsiminėjo su jais, gaila, tačiau pačiam nebuvo lemta nei sukurti šeimos, nei turėti vaikų, netgi nebuvo galimybės turėti jaunystę - žuvo būdamas 24 metų. Ta pati jo dukterėčia prisimena, kaip kartą atėjo į namus Vytautas su grupe vyrų. Tėvai vaikus susodino ant pečiaus, o atėjusieji buvo pavalgydinti ir pagirdyti. Džiaugiasi, kad tuo metu viskas gerai baigėsi, stribai nesužinojo, neužpuolė ir neiššaudė, būtų nukentėję visi. Ji mini, kad vienas stribas kaime buvo ne toks ir blogas - įspėdavo mamą, kada bus vežimas į Sibirą, tuomet jie visa šeima slapstydavosi, nes tikriausiai būtų išvežę ir jų šeimą. Jos brolis prisimena tėvo pasakojimą, kaip ateidavo stribai pas juos į namus, išsivesdavo tėvus į kiemą ir pradėdavo šaudyti jiems virš galvų, gąsdindami, kad nušaus, reikalaudami pasakyti, kur yra Vytautas Saulėnas. Masiškai buvo vykdomas žmonių sekimas, netikėtos, niekšiškos išdavystės, kurias sekė paieškos, miškų „šukavimai“ ir partizanų naikinimas visos šalies mastu. Kaip kad sovietinio saugumo užverbuotas poetas Kostas Kubilinskas 1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu agentu Adolfu Skinkiu Kalesninkų miške savo rankomis nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną - Kariūną bei išdavė žinomas partizanų slėptuves. Išduoti K. Kubilinsko žuvo ne vienas partizanas. Lionginas Baliukevičius – Dzūkas savo dienoraštyje, analizuodamas jų poelgius, rašo: „Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas.“ Kaip buvo minėta, Vytautas Saulėnas taip pat žuvo 1950 metais, kai, išdavus buvimo vietą, buvo suorganizuota čekistų apsuptis. Visus įvykius patvirtina ir ištraukos iš LSSR komunistų partijos Centro komiteto biuro ataskaitos, parengtos jo pirmininko M. A. Suslovo, Vilniuje, 1945 m. liepos 1 d. apie KP CK biuro darbą Stalinui: „(...) pradėdamas darbą LSSR komunistų partijos CK biuras susidūrė su labai sudėtinga situacija, nes itin dideliu mastu vyksta banditizmas, buržuazinių - nacionalistinių ir buožių elementų – teroras prieš partinius - sovietinius aktyvistus, svarbiausių sovietų valdžios įvykių, tokių kaip žemės reforma, žemės ūkio produktų supirkimas, miško kirtimas ir kt., sabotažas.“ Ten pat dėsto: „(...) buržuaziniai nacionalistai Lietuvoje sukūrė keletą slaptų sukilėlių organizacijų: „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF), „Lietuvos išlaisvinimo komitetas“ (VLIK), „Lietuvos nacionalinis frontas“, „Geležinis vilkas“, „Laisvės kovotojai“, „Lietuvos laisvės armija“ („LLA“) ir kt. Masyviausia, organizaciškai stipriausia ir labiausiai sąmoksliška iš šių sukilėlių organizacijų yra „LLA“, kuriai vadovauja Vyriausiasis štabas, o periferijai ir gaujoms vadovauja rajonai. <...> Buržuazinis-nacionalistinis pogrindis labai suintensyvino savo veiklą prieš SSRS <...>, savo tikslu išsikeldamas Lietuvos atsiskyrimą nuo SSRS ir buržuazinės respublikos bei režimo, egzistavusio Lietuvoje valdant Smetonai, atkūrimą. <...> Socialinė bazė, ant kurios „LLA“ ir kitos kontrrevoliucinės nacionalistinės sukilėlių organizacijos formuoja savo gaujas, yra: buožės (kurių sluoksnis Lietuvos kaime visada buvo labai stiprus), buvę dvarininkai ir vokiečių kolonistai, gestapo agentai, buvę Lietuvos buržuazinės armijos karininkai, globotiniai ir bendrininkai vokiečių, reakcinga inteligentijos dalis, taip pat asmenys, kurie vengė šaukimo į Raudonąją armiją. Buržuazinį-nacionalistinį pogrindį stipriai remia ir globoja katalikų dvasininkija, kuri daro didelę įtaką Lietuvos gyventojams.“ Ataskaitoje Suslovas iškelia klausimą - kas paaiškina rimtą buržuazinių-nacionalistinių gaujų suaktyvėjimą? Ir čia pat paaiškina: „Pagrindinė priežastis yra ta, kad įskaudinus buožes ir buržuazinius-nacionalistinius elementus griežtu žemės įstatymo įgyvendinimu, grūdų pirkimu, gamybos rėmimu vargšams, gerai žinomais politiniais demaskavimo darbais ir kitomis priemonėmis, priešui nebuvo parodyta mūsų tikroji jėga. Vien žemės sklypų konfiskavimas paveikė beveik 31 000 buožių ūkių. NKVD kariuomenės skaičius per šį laikotarpį smarkiai sumažėjo. Turėti NKVD kariniai daliniai dėl didelio autotransporto trūkumo ir beveik nuolatinio benzino nebuvimo nebuvo labai mobilūs ir todėl didžiąja dalimi nustojo būti pavojingi banditų grupuotėms, kurios perėjo prie naujos veikimo taktikos, paprastai mažomis grupėmis, iš už kampo.“ Štai kelios ataskaitoje nurodomos priemonės naudojamos kovai su antisovietinėmis pažiūromis: „Draugo Berijos nurodymu į Lietuvą atvyko bendražygiai Kobulov ir Apolonov. Jie parengė detalų čekistų-karinių operacijų ir nacionalistinio pogrindžio demaskavimo planą <...> vykdomos kompleksinės priemonės, skirtos buržuaziniam-nacionalistiniam pogrindžiui ir gaujoms demaskuoti ir nugalėti, pradeda duoti teigiamų rezultatų. NKVD - NKGB organai gerokai suaktyvino žvalgybinį darbą ...“. Taip pat paminima ir propagandos jėga: „(...) komunistų partijos nariai ir „svarbiausi respublikos darbininkai, tarp jų bendražygiai Sniečkus, Gedvilas ir Paleckis, spaudoje ir kalbose CK plenariniuose posėdžiuose, LSSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose ir daugelyje respublikinių darbininkų konferencijų ne kartą sakė kalbas ir pranešimus, demaskuojančius buržuazinių nacionalistų veiklą. Visame masiniame propagandos darbe tarp gyventojų ypatingas dėmesys buvo skiriamas buržuazinių nacionalistų ir jų ideologijos demaskavimui. <...> Visose respublikos apskrityse ir valsčiuose buvo sukurti ir gerokai sustiprinti naikinimo batalionai iš partinių - sovietinių aktyvistų...“ Visi suprantame, kad šioje kovoje už Lietuvos laisvę jėgos buvo nelygios, o kovai priešas naudojo sveiko žmogaus protu nesuvokiamus būdus. Žuvo daugybė jaunų, stiprių Lietuvos sūnų, o kur buvo numesti ar užkasti daugumos jų kūnai, nėra aišku iki šiol.
Autorius: Rita Končienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
