Ramūnas GRIKEVIČIUS: Mano studija man yra vienintelė bažnyčia
ON Media
Turinį įkėlė
Namai paprastai asocijuojasi su ramybe, jaukumu, vieta, kur pasaulis nekelia grėsmės. Tačiau panevėžiečio tapytojo Ramūno Grikevičiaus naujausi darbai kalba apie kitokius namus – pasaulį, praradusį tvarką ir prasmę.
Panevėžio Laisvės aikštėje veikiančioje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „XX“ eksponuojamoje R. Grikevičiaus parodoje „Apverstas namas“ autorius tyrinėja šiuolaikinio pasaulio nestabilumą, trapumą ir žmogaus pastangas išlaikyti vidinę pusiausvyrą.
„Mano darbų tikslas – ne tik išreikšti šį nestabilumą, bet ir suteikti galimybę atrasti sau tikėjimą bei vidinę ramybę, net kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis“, – sako menininkas.
– Gerbiamas Ramūnai, ką jums pačiam reiškia apversto namo simbolis? Ar tai labiau pasaulio metafora, ar asmeninis išgyvenimas?
– Viskas – išoriniai ir asmeniniai dalykai – tarpusavyje susiję. O aš ekspresionistas, kuris rodo savo jausmus. Ką jaučiu aplinkoje, tą vaizduoju.
Gyvename laiką, kai visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom, nebeliko stabilumo. Visai šalia vyksta baisybės, o toliau gyvename tarsi normalų gyvenimą. Regis, dar neseniai turėjome namą, dabar jis apverstas.
– Tie išorės veiksniai veikia ir jūsų kūrybą?
Kitaip net neįmanoma. Dailininkas iš principo atspindi pasaulį, parodo, kas vyksta aplinkui. Siurbia iš aplinkos ir visa tai transliuoja.
– Ar tapybos procesas jums – terapija, ar vis dėlto atsakomybė kalbėti apie tai, kas visuomenėje svarbu?
– Turbūt viskas susimaišę.
Tapyba man kartu ir labai didžiulė terapija. Mano studija man yra vienintelė bažnyčia, kur sėdi vienas, šneki su savimi, dievais ir demonais. Labai nedaug belikę vietos, kur gali pabūti vienas, kur giliniesi į save. Banalus pasakymas „gilintis į save“, bet tapydamas tą ir darai – knaisiojiesi savyje, šnekiesi su savimi.
[caption id="attachment_441876" align="aligncenter" width="1620"]
P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]
– Ką norėtumėte, kad atėjęs į parodą žiūrovas suprastų?
– Visada norėjau, kad menas veiktų žiūrovą, kad nebūtų vien gražus, interjerinis akcentas. Kad kažką pasakytų, būtų ne vien grožis.
Man būtų didžiausias gėris, jei mano paveiksluose žiūrovas atrastų kažką savo, susikurtų savo vaizdą, savo istoriją, mano paveikslą savaip interpretuotų. Tada paveikslas išlįstų į didesnį plotį nei aš norėjau pavaizduoti.
Jei visiems papasakočiau, kokią situaciją pavaizdavau, žiūrovas tiek ir matytų. O nežinodamas, kokios buvo mano mintys, tą kontekstą interpretuoja savaip ir man tai yra didelė vertybė.
– O jei žiūrovas visiškai kitaip interpretuoja paveikslą nei dailininkas jį tapydamas?
– Jei nutapyčiau kažką negero, o žiūrovas sakytų: kaip faina, kokios gražios vestuvės, būtų keistoka, galvočiau: ką čia iš tikrųjų padariau?
Bet šiaip man gera, jei žiūrovas savaip interpretuoja. Nelabai patinka, kai žiūri į paveikslą, jo nesupranta, gliaudo kaip kokį galvosūkį ir tada sako: ai, supratau tą meną.
Kiekvienas į paveikslą žiūri iš savo nuotaikos. Vieną kartą norisi tapyti kažką mėlyna, kitą kartą – juoda. O jei į parodą žiūrovas ateina, kai jo nuotaika oranžinė? Todėl tapyboje labai svarbu, kad žiūrovas pamatytų potėpio energiją, su kokia nuotaika dailininkas tapė, paveikslo spalvinius niuansus.
Būtų smagu, kad žiūrovas būtų susipažinęs su mano ankstesniąja tapyba.
– Jūsų pavardę yra girdėję net ir nesidomintieji menu. Panevėžiečiai tikrai prisimena jūsų siurrealistinius kūrinius su traukiniais, drambliais, kadaise sukėlusius mieste nemažą diskusijų verpetą.
– Turbūt visi dailininkai negali objektyviai į savo paveikslus žiūrėti. Žiūrovai sako, oi, koks gražus paveikslas, o aš jame matau vieną kampą, kuris nepavyko, nors taisiau taisiau – ir vis tiek ne toks, kokio man reikia. Ir nebematau viso paveikslo, tik tą kampą. Nebent po 10-ies metų išsitraukęs kitaip pažiūri.
[caption id="attachment_441881" align="aligncenter" width="1620"]
P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]
– Mokytojaujate Panevėžio dailės mokykloje. Kaip manote, esate geras mokytojas?
– Dažniausiai mokau, kaip reikia padaryti, kaip tapyti, bet pagaunu save, kad pats to nepadarau.
Moku išaiškinti, kaip turėtų paveikslas atrodyti, kaip padaryti, kad jis būtų gyvas, kad nebūtų užkankintas, bet pats susiduriu su tom pačiom problemom.
– O kas buvo jūsų mokytojai – autoritetai, darę įtaką?
– Kaip ir daugelis panevėžiečių, mokiausi Dailės mokykloje.
Prisimenu, pieši tokį gražų piešinį, prieina Kazimieras Naruševičius – brūkšt juodą kontūrą. Sėdi ir galvoji: Jėzau, kaip dabar ištaisyti reikės?! Dabar pats tą patį padarau savo mokiniams. Matau mokinį su ašaromis, kad paveikslą sugadinau, ir prisimenu savo patirtį.
Turėjau daug šaunių dėstytojų, bet tikriausiai tarp jų nebuvo tokių išskirtinių autoritetų, kurie būtų darę man įtaką.
Tačiau turiu daug gerų dailininkų draugų, kurie man yra autoritetai, kurių nuomonė man labai svarbi.
– Parodos anotacijoje rašote: „Kai atrodo, kad menas nebereikalingas, tampa antraeiliu dalyku, vis dėlto prasmė gimsta kūryboje. Ji tampa kelrodžiu ieškant „namų“. Kiek kūryboje lieka prasmės, kai net į menus ateina dirbtinis intelektas?
– Kol kas dirbtinis intelektas (DI) dar žemesnio lygio nei geras kūrėjas. Gal kada nors DI ir kurs savarankiškai, su visomis klaidomis, bet kol kas jis remiasi šablonais ir tėra įrankis.
DI darbą net nelabai įdomu žiūrėti, nes jis tiesiog negyvas, toks teisingas, be klaidų.
Bet kaip įrankį DI panaudoti įdomu – įkeli savo paveikslą ir matai, kaip jis atrodo kitomis spalvomis.
[caption id="attachment_441877" align="aligncenter" width="1620"]
P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]
– Bandėte taip paeksperimentuoti?
– Žinoma!
Vedu pamokas suaugusiems. Jie savo darbus įkelia į DI ir paprašo profesionalios kritikos. Jis surašo teisingai, punktais. Bet žmogus yra gyvas ir padaro daug neteisingų dalykų, kurie pakeičia paveikslą. Kai sutvarkai, jis tampa gražus, geras, teisingas, bet nelabai malonus, nebeįdomus. DI dar 50 metų nepadarys tokių subtilumų, ką gali žmogus. O tie subtilumai, naujumas paveiksle labai svarbu. Tai vienas iš sudedamųjų paveikslo įdomumo veiksnių.
Juk šiais laikais meno esmė – idėja, o ją surasti ir išreikšti kaip nors naujai sunku, bene viskas jau atrasta, išrašyta, išsakyta.
Sugalvok paveikslo idėją ir parašyk DI – jis pateiks tiek darbų ta pačia tema! Apverstas namas irgi sena idėja.
Kai sugalvoji idėją, net nesinori tikrinti – regis, viskas jau atlikta.
– Iš kur jumyse tas kūrybiškumo genas? Kokia aplinka augino būsimą menininką?
– Mano tėvai ne dailininkai.
Labai kūrybiška mama. Ji dirbo „Ekrano“ gamykloje, rašydavo į „Ekrano“ sienlaikraštį.
Dabar jai 90 metų, teberašo dailyraščiu ir net valstybinius diktantus parašo.
O aš prastai mokiausi, buvo labai siauras takelis, kuriuo galėjau eiti.
Studijavau Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.
Tais laikais Vilniaus dailės akademija priimdavo labai mažai, kurse būdavo kokie 6 studentai, o stojančiųjų daug. Neįstojusieji važiuodavo į Šiaulius mokytis dailės pedagogikos.
Ten gyvenome menu, diskutuodavome apie meną, nors Vakarų meno pavyzdžių matydavom labai mažai. Vartėme Liongino Šepečio knygą, kurioje jis kritikavo Vakarų dailę, bet mums buvo svarbiausia, kad matėme paveikslų nuotraukų – mokėjome skaityti tarp eilučių.
O kai sulaukėme Nepriklausomybės ir užgriuvo lavina Vakarų meno, patyrėme šoką po tokio sovietinio bado. Pamatėm, kad ką galvojome naujo padaryti, jau seniai padaryta.
[caption id="attachment_441878" align="aligncenter" width="1620"]
P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]
– Ką reiškia būti dailininku iš Panevėžio?
– Panevėžys man yra ideali vieta.
Vilniuje esi labiau paveiktas to viso šurmulio. Vienas surengia parodą, kitas, žiūrėk... Jau ir tau reikia vytis, stengtis dar labiau nustebinti. Ten tokia didelė trintis.
Vilniuje esu surengęs gal šešias personalines parodas, šįmet jau trečią kartą dalyvavau „Art Vilnius“, tris kartus dalyvavau tapybos trienalėje.
Ir visiškai nejaučiu jokio diskomforto, kad esu iš Panevėžio.
Man kaip tik gera, kad nejaučiu spaudimo būtinai pasirodyti kokioje parodoje.
Kai esi nepriklausomas nuo tokio bėgimo, gali sau leisti būti unikalus, dirbti sau.
Gal todėl daug menininkų pasirinkę kuria regionuose: Donatas Sauka Dusetose, Raimondas Gailiūnas – Rokiškyje.
– Ar šiais laikais Lietuvoje tapytojui galima išgyventi vien iš kūrybos?
– Gyventi vien iš tapybos reikštų stresą, iš kur kiekvieną mėnesį gauti pinigų.
Arba privalai sukurti labai gerą darbą, kad pardavęs uždirbtum kelis tūkstančius ir turėtum iš ko pragyventi kelis mėnesius.
Jei nepasiseka tokio parduoti, turi piešti, kas žmonėms patinka, lįsti į šiuolaikinio interjero madą, kol sunkiai beatskirsi, kur tavo vieta.
Pasaulinė praktika rodo, kad tik 5 proc. dailininkų darbai perkami taip, kad galima išgyventi iš tapybos.
Bet tam nepakanka vien tik nutapyti gerą darbą, reikia dar užsiimti meno vadyba.
Stodamas į pedagoginį galvojau, kad mokykla yra paskutinė vieta, kur norėčiau dirbti. Niekada nenorėjau ir negalvojau būti mokytoju.
Po studijų teko padirbėti kaimo mokykloje Prienų rajone. Supratau, kad ne man. Šita profesija – tiems, kuriems įdomu suvaldyti mases, kurie patiria savotišką satisfakciją, kai niekuo nesidomintį vaiką kelia aukštyn, kai iš jo suformuoja dvasingą žmogų. Tai irgi kūryba. O man tokia kūryba toli.
Dailės mokykloje visai kitokie mokiniai, čia ateina motyvuoti vaikai.
Tarp mano buvusių mokinių jau yra nemažai įvertintų dailininkų, dėstytojų. Tarp visų mano gerbėjų – gal 30 proc. buvę mokiniai. Nemažai jų – mano draugai.
Yra mokinių, nusipirkusių mano paveikslų.
[caption id="attachment_441879" align="aligncenter" width="1620"]
P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]
– O paties namuose kabo jūsų darbai?
– Namuose daugiau žmonos darbų nei mano, taip pat yra ir kitų dailininkų. Galvoju, kad manųjų gal net ir nėra. Dirbtuvėje į savuosius prisižiūriu.
– Kas jums yra namai?
Viskas. Vieta, šeima, aplinka, draugai. Slėptuvė nuo viso pasaulio, kur gera, kur murki kaip katinas.
– Su dailininke Rūta Povilaityte auginate dukrą. Ar matote jos polinkį į menus?
– Dukra labai gražiai piešia, bet kol kas nematyti ženklų, kad pasuktų į dailę. Mes to nė neskatinam. Svarstau, kad gal ir net kiek perspaudžiame nespausdami prie dailės. Gal išties visai puiki dailininkė būtų.
Būtų visai šaunu, jei taptų tapytoja, bet norime, kad pasirinktų pati. Ji labai gerai mokosi. Tegul pati renkasi savo kelią.
– Ačiū už pokalbį.
Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
