Miš­kų ir pie­vų įkvėp­ta pa­ro­da

„Ne kiek­vie­nas taip su­ge­bam“

Pa­ro­dą pri­sta­ty­da­ma Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo spe­cia­lis­tė Da­lia Jakš­tie­nė sa­kė iš­mo­ku­si aus­ti iš pa­ro­dos au­to­rės ma­mos Lai­mu­tės. „O apie pa­čią Vai­vą ži­nau tiek, kad ji yra bai­siai ta­len­tin­ga ir vis to­bu­lė­ja: po pa­sku­ti­nės pa­ro­dos pa­žen­gė ne­ži­nau kiek žings­nių į prie­kį. Šian­dien tu­rė­jom lan­ky­to­jų svir­ne ir po­nios be ga­lo bu­vo nu­ste­bin­tos Vai­vos da­žy­tų au­di­nių, su­kne­lių. Tai jau yra di­džiu­lis įver­ti­ni­mas. Ne kiek­vie­nas taip su­ge­bam ir ga­lim tik pa­vy­dė­ti“, – sa­kė D. Jakš­tie­nė.

Pak­vies­ta į prie­kį pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve ir sa­vo kū­ry­bą, Vis­vai­nių kai­me gy­ve­nan­ti V. Jun­du­lai­tė Ko­sie­nė sa­kė esan­ti Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė. Vi­sa­da su di­de­liu smal­su­mu da­ly­vau­jan­ti ki­tų tau­to­dai­li­nin­kų ren­gia­mų pa­ro­dų pri­sta­ty­muo­se, ne­pra­lei­džian­ti pro­gos pa­si­džiaug­ti jų kū­ry­ba, ge­bė­ji­mais.

„Man be ga­lo sma­gu, kai žmo­nės be me­no dip­lo­mų ku­ria, da­ro ir ret­kar­čiais pa­ro­do, ką su­kū­rė. Vis gal­vo­da­vau – kas trau­kia ei­ti žiū­rė­ti, ką ki­tas pa­da­rė?! O juk iš tik­rų­jų kū­ry­ba yra ne kas ki­ta, kaip ku­rian­čio žmo­gaus pa­sau­lio ma­ty­mas, pa­jau­ti­mas. Be ga­lo gra­žu, kai žmo­nės da­li­na­si tuo sa­vo ma­ty­mu...“

Žo­li­nin­kė sa­kė pa­ti gal nė ne­bū­tų pri­si­ruo­šu­si pa­ro­dy­ti, ką su­kū­rė per pa­sta­ruo­sius me­tus, jei ne tų pa­čių ko­le­gų tau­to­dai­li­nin­kų pa­ra­gi­ni­mai ir pa­drą­si­ni­mai. O da­vus pa­ža­dą pri­sta­ty­ti dar­bus pa­ro­dai te­ko sku­biai su­si­rū­pin­ti, ką pri­sta­ty­ti ir ką pa­ro­dy­ti. Čia vėl iš­gel­bė­jo gam­ta.

„Ma­ne daug kas pa­žįs­ta kaip au­dė­ją ir teks­ti­li­nin­kę. Lai­kas nuo lai­ko kai man pa­sa­ko, kad tu­rė­siu pa­da­ry­ti pa­ro­dą, su­sii­mu – gi aš nie­ko ne­mo­ku, nie­ko ne­pa­da­riau... Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus bu­vau už­siė­mu­si kuo ki­tu ir be­veik ne­kū­riau. Jei per žie­mą nuau­di du de­kius, tai čia tik poil­sis“, – kal­bė­jo V. Jun­du­lai­tė Ko­sie­nė.

Ir šį­kart mo­te­ris nu­ta­rė įkvė­pi­mo sem­tis iš gam­tos, iš žo­ly­nų. Pri­si­rin­ku­si jų nu­py­nė įvai­rių fi­gū­rų, at­kar­to­jan­čių se­no­sios lie­tu­vių pa­sau­lė­žiū­ros ir ti­kė­ji­mo sim­bo­lius. Vi­du­ry tų fi­gū­rų įso­di­no po pin­tą paukš­te­lį – se­niau ti­kė­ta, kad paukš­čiuo­se ga­li įsi­kū­ny­ti die­vy­bės ar ko­kios dva­sios, ne­gi­mu­sios sie­los.

Sin­te­ti­niai da­žai neats­tos na­tū­ra­lių

O kai jau įbri­do į pie­vas žo­ly­nų rink­ti, pri­si­mi­nė se­niau taip mėg­tą au­ga­li­nį da­žy­mą. Pa­sak Vai­vos, daž­nas da­bar pa­klaus­tų – kam ši­to rei­kia, kai ga­li­ma ne­bran­giai įsi­gy­ti vė­so­kiau­sių au­di­nių ir dra­bu­žių, ko­kios tik no­ri­si spal­vos ir raš­to.

Vis tik mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad joks sin­te­ti­niais da­žais da­žy­tas au­di­nys neats­tos to, ku­rį nu­da­žei sa­vo ran­ko­mis, nau­do­da­mas pa­čio su­rink­tus žo­ly­nus ar ki­tą gam­ti­nę me­džia­gą.

Tau­to­dai­li­nin­kė int­ri­ga­vo su­si­rin­ku­siuo­sius pa­sa­ko­ji­mais, kaip į li­ni­nį au­di­nį ri­ša ža­lius kaš­to­nų ke­va­lus, kaip vis­ką stan­džiai su­vy­nio­ju­si ga­ri­na karš­tuo­se ga­ruo­se, kol au­di­nys nu­si­mar­gi­na įvai­riau­siais raš­tais. Ar­ba kaip iš­dė­lio­ju­si smil­gas ant su­kne­lės mu­ša jas plak­tu­ku, kol smil­gų sy­vai įsi­ge­ria į au­di­nį – at­ro­do, kad smil­gos tep­tu­ku nu­ta­py­tos.

„Kai tuo už­sii­mi, šir­dis dai­nuo­ja, nes nie­ka­da ne­ži­nai, ką gau­si. Su­de­di, su­vy­nio­ji, ga­ri­ni, ki­ši tai į karš­tą, tai į šal­tą van­de­nį. O ta­da žiū­ri, koks re­zul­ta­tas“, – pro­ce­są trum­pai api­bū­di­no me­ni­nin­kė.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos ir jos au­ga­li­niais da­žais da­žy­tų vil­no­nių siū­lų pu­du­lai, ir aus­ti ple­dai bei ta­kai, kaip pa­ti au­to­rė sa­kė, – be ga­lo mie­li ir sau­go­ti­ni, nes yra ran­kų dar­bo.

Eks­po­zi­ci­ją pa­puo­šė ir ke­li frak­ta­li­niai pie­ši­niai, ypa­tin­gi tuo, kad bu­vo nu­pieš­ti abiem ran­ko­mis. Pa­sak tau­to­dai­li­nin­kės, toks prie­ši­mas ir spal­vi­ni­mas la­bai svei­kas sme­ge­nims, nes dir­bant abiem ran­kom suak­ty­vi­na­mi abu sme­ge­nų pus­ru­tu­liai.

Sta­čia gal­va nė­rė į so­cia­li­nę veik­lą

V. Jun­du­lai­tė Ko­sie­nė kar­tu su vy­ru ūki­nin­kau­ja, Vis­vai­nių kai­me, Pla­te­lių se­niū­ni­jo­je, yra įkū­rę eko­lo­gi­nį bio­di­na­mi­nį ūkį. Iš­ti­kus ka­ran­ti­nui Ra­sa Če­rie­nė, bio­di­na­mi­nių ūkių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kė, Ko­sams pa­siū­lė pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti ir vo­kie­čių šei­mos do­va­no­to­je že­mė­je prie Klai­pė­dos, Kun­kių kai­me.

Idė­ja čia kur­ti ūkį Vai­va sa­kė ne­su­si­gun­džiu­si, ta­čiau gi­mė min­tis vi­du­ry lau­kų įkur­din­ti so­dy­bą spe­cia­lių po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams, kad šie ga­lė­tų leis­ti lais­vą lai­ką po at­vi­ru dan­gu­mi, gry­na­me ore, kad su­ži­no­tų ir sa­vo aki­mis pa­ma­ty­tų, kaip au­gi­na­mos dar­žo­vės ir vai­siai (da­bar so­dy­bo­je yra ir ke­li ap­tva­rai su vai­kų la­bai my­li­mais bei le­pi­na­mais triu­šiais).

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad bend­ra­dar­biau­jant su Klai­pė­dos vie­tos veik­los gru­pe bu­vo pa­ra­šy­tas pro­jek­tas ir gau­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­sa­vi­mais Kun­kių kai­me įreng­ti ug­dy­mo cent­rą su­tri­ku­sios rai­dos vai­kams. Kaip tik­ri ūki­nin­kai bio­di­na­mi­kai, Ko­sai su gau­siu bū­riu tal­ki­nin­kų pra­dė­jo nuo so­do so­di­ni­mo. Vė­liau at­si­ra­do dar­žai, so­das, skly­po vi­du­ry iš­ki­lo du ku­po­lai, ku­riuo­se vyks­ta už­siė­mi­mai esant pra­stam orui.

„Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas bu­vo la­bai sun­kus, nes kai pra­de­di kaž­ką da­ry­ti, ati­duo­di vi­są sa­ve, vi­są sa­vo ener­gi­ją. To­dėl ir sa­kiau, kad pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus kū­ry­bai vi­siš­kai ne­li­ko lai­ko, ki­ta ver­tus, ir to­kie pro­jek­tai yra kū­ry­ba. La­bai džiau­giuo­si, kad į pro­ce­są ak­ty­viai įsi­trau­kė vie­tos bend­ruo­me­nė, nes cent­ras nuo pat pra­džių bu­vo pla­nuo­ja­mas kaip vie­tos bend­ruo­me­nės da­lis. Tal­ki­no ir Lie­tu­vos bio­di­na­mi­kai: at­vež­da­vo me­de­lių, gė­lių, nes rei­kė­jo ap­žel­din­ti 4 hek­ta­rus že­mės.“

V. Jun­du­lai­tė Ko­sie­nė pa­si­džiau­gė, kad cen­tas rug­sė­jį at­šven­tė sa­vo pir­mą­jį gim­ta­die­nį ir jau vei­kia sa­va­ran­kiš­kai, kaip mi­nė­ta, įsi­trau­kė ir vie­tos bend­ruo­me­nė, su­si­for­ma­vo nuo­la­ti­nis lan­ky­to­jų ra­tas.

Na, o vis­vai­niš­kė sa­kė po tru­pu­tį grįž­tan­ti į sa­vo įpras­tą gy­ve­ni­mą, į sa­vo ūkį, miš­kus ir lau­kus, ga­lų ga­le – prie kū­ry­bos, tad to­kių pa­ro­dų kaip ši tik­riau­siai bus dar ne vie­na.

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama