Džiuginėnai: bajorai, dvarai, dvareliai

Kaip ir visi, taip ir Džiuginėnų dvaras patyrė savo raidą, kuri kol kas menkai ištyrinėta. Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite. Tačiau dvaro formavimosi ištakos siekia XVI amžiaus istorinius šaltinius. Iš ankstesnių amžių apie Džiuginėnus informacijos bent kol kas neaptikta. Todėl šiame straipsnyje bus pateikiamos žinios iš XVI-XX amžių.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79)

Juzefas  Perkovskis gimnaziją baigė Varšuvoje, paskui ten studijavo Taikomosios dailės mokyklos grafikos skyriuje. Jo tėvai labiau gyveno Varšuvoje nei Džiuginėnuose, kuriuose apsilankydavo vasaromis. Tačiau Juzefas su seserimi Jadvyga nuo 1928 metų įsikūrė savo giminės dvare Džiuginėnuose. Juzefas domėjosi liaudies menu, paliko gausų fotografijų archyvą. Jo liaudies meno tyrinėjimo darbai liko rankraščiuose (dalis jų pražuvo). 1999 metų pradžioje Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Juzefo Perkovskio knygą „Žemaičių liaudies ornamentas: forma ir simbolika“.

Dvaro valdos
Stokojama informacijos, kaip Džiuginėnuose formavosi stambesnis dvaras. Tikėtina, kad vietovėje stambiausia valda XVI amžiuje priklausė Laucevičiams, bet kaime žemės turėjo ir kiti bajorai. Iš Laucevičių paveldėtą ir įsigytą turtą Nagurskiai didino palengva ir nežymiai. 
Kazimieras Nagurskis įrašytas Žemaitijos kunigaikšystės 1667 metų padūmės rejestre vietoje motinos Kristinos iš Montrimavičių Nagurskos, Samuelio žmonos, valdęs vieną pavaldinio dūmą. Jis  taip pat, kaip rodo 1667 metų padūmės rejestras,  valdė du pavaldinių dūmus   Berkinėnuose. Jo valda buvo nedidelė – vos trys pavaldinių (baudžiauninkų) dūmai. 1667 metų padūmės rejestre kaip valdęs 1 šlėktos dūmą – dvarelį – įrašytas Mikalojus Nagurskis.
Galbūt Kristina Montrimavičiūtė-Nagurskienė buvo 1690 metų padūmės rejestre Džiuginėnuose įrašyto Florijono Montrimavičiaus giminaitė.
1690 metų padūmės rejestre tėvo vietoje įrašytas Stanislovas Nagurskis, valdęs vieną dūmą, o Berkinėnuose – Kristina Nagurska su dviem dūmais. Nei Džiuginėnuose, nei Berkinėnuose dvaro dar nematome. Jei, žinoma, rejestre būta tikslių duomenų: tikėtina, bajorai galėjo stengtis nurodyti mažesnį dūmų skaičių, kad mažiau reikėtų mokėti mokesčių. Laikytis šios nuomonės skatintų ir tai, kad 1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose tokioje plačioje vietovėje – Džiuginėnuose – įrašyta įtartinai nedaug bajorų arba pernelyg mažai dūmų. 
1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose Džiuginėnuose įrašyti ir kiti bajorai. O 1775 metų padūmės rejestre Džiuginėnuose įrašytas vien Jonas Gorskis.  Jis valdė 1 dvaro, 4 šlėktos, 17 pavaldinių dūmų – jau dvarą.
XIX amžiaus pirmojoje pusėje Džiuginėnų dvaro valdos aprėpė žemes ne tik Džiuginėnuose, bet ir gretimuose kaimuose. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomame Aleksandro Gorskio 1817 metų intromisijos akte, kuriuo jam, kaip sulaukusiam pilnametystės, suteikiama teisė valdyti dvarą, rašoma, kad dvarui priklausė žemės Užgirių, Daniškės, Žukauskiškės, Paragių, Pailgių, Cyganiškės, Rubežaičių, Siraičių, Džiuginėnų kaimuose. Akte nei dvaro pastatai, nei žemės kiekis neaprašyti.
Pagal vietoves matome, kad Džiuginėnų dvaras driekėsi nuo Rubežaičių pietuose iki Pagermančio šiaurėje, nuo Siraičių rytuose iki Germanto ežero vakaruose. Iš išvardintų vietovių yra išnykę Pailgės, Daniškės, Žukauskiškės, Cyganiškės kaimai. Pailgės kaimo tikriausiai būta prie Ilgio ežero. 1865-1873 metų topografiniame žemėlapyje Žukauskiškė pažymėta tarp dabartinių Pagermančio ir Vygantiškių kaimų, bet anuo metu nuo Vygantiškių dar skyrė Korsakiškė. Šiame žemėlapyje prie Ilgio ežero pažymėta „Poinga“ – greičiausiai tai ir bus Pailgė. Cyganiškės būta Užgirių kaimo pietuose.
Kiek aiškesnės dvaro valdos pažvelgus į Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomą Vandai Gorskytei-Perkovskai priklausiusio Džiuginėnų dvaro 1894 metų planą. Pietuose Užgirių kaime valda prasidėjo tuoj už Ilgio ežero, ribodamasi su to kaimo valstiečių bendruomenės žemėmis ir driekėsi į vakarus link Kuodžių kaimo, jame riba tiesia linija kilo į šiaurę, atsiremdama į pietinę Germanto ežero dalį. Pagal planą lyg bent pusė ežero priklausė dvarui. Šiaurėje nuo Germanto ežero, ties ta vieta, kur dabar yra poilsiavietė, dvaro valdų riba ėjo pro Paragių ir Pagermančio kaimus, o iš čia jau leidosi į Džiuginėnus – ši riba maždaug atitinka dabartinį kelio nuo geležinkelio pervažos iki Šiaulių-Palangos plento ruožą. Iš čia riba rytuose leidosi į pietus palei Siraičius – dvarininkų Andrijauskių valdas – į Užgirių kaimą.  
Plane pažymėtas dvaro sodybos pastatų kompleksas. Matome iš viso 16 pastatų, nuo ponų namo išsidėsčiusių į pietus. Plane, deja, pastatai neįvardinti.
Dabar iš viso komplekso menkai kas išlikę: ponų namas, virtuvė, ledainė ir į pietus nutolusi daržinė. Nors daržinė ir virtuvė paskelbti kultūros paveldo vertybėmis, iš tikrųjų jokios architektūrinės vertės šie pastatai neturi. Ponų namas ir ledainė remontuoti ne kartą, virtuvė seniai tapusi individualiu gyvenamuoju namu. Dar išliko dvaro parko fragmentai. 
1868 metų Telšių apskrities žemvaldžių sąraše įrašytas Zigmuntas Gorskis, valdęs Džiuginėnų dvarą su palivarkais, o žemės iš viso buvo 594 dešimtinės (649 hektarai), miško – 450 dešimtinių (491 hektaras). Tai buvo nemažas dvaras, bet anaiptol nepriklausė didžiųjų dvarų kategorijai. 
1889 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše kaip valdę Džiuginėnų dvarą įrašyti brolis ir sesuo Tomas ir Vanda Gorskiai. Dvaras turėjo 531 dešimtinę (580 hektarų) geros, 159 dešimtines (173 hektarus) blogos žemės ir 450 dešimtinių (491 hektaras) miško. Palyginimui Gorskių valdytuose dvaruose: Biržuvėnų  tais pačiais metais priklausė 1 tūkst. 197 geros ir 557 blogos bei 1 tūkst. 67 dešimtinės miško, Šaukėnų – 1 tūkst. 26 geros ir 36 blogos bei 1 tūkst. 259 dešimtinės miško. 1868 ir 1889 metų duomenyse esama nemažo žemės skirtumo – 594 ir 690 dešimtinių. 
Atkūrus Lietuvos valstybę, dvarų žemės buvo nusavinamos. Po 1922 metų Seimo patvirtintu įstatymu dvarams iš pradžių buvo palikta po 80, o vėliau – po 150 hektarų žemės. Dvarų pavyzdiniams ūkiams buvo leidžiama turėti daugiau žemės. Galiausiai viskas – ir pastatai, ir žemė – buvo nusavinta sovietmečiu. Ponų namas buvo paversta tipišku „daugiabučiu“, ūkiniai pastatai nugyventi sugriuvo.

Kiti Džiuginėnų bajorai
XVI amžiuje-XVIII amžiaus pirmojoje pusėje Džiuginėnuose be Laucevičių ir Nagurskių gyveno ir kitos bajorų giminės. 
1575 metais Žemaičių žemės teisme įrašytas 1573 metų dovanojimo aktas, kuriuo Jonas Vaitiekavičius savo žmonai Barborai Motovičiūtei, Jono dukrai, padovanojo dvarą, valdą Džiuginėnuose ir pusę kilnojamojo turto. Čia Jono ne pavardė, o greičiausiai tėvavardis.
1578 metais Žemaičių žemės teisme įrašytas 1574 metų pardavimo aktas, kuriuo bajoras Nikolajus Petravičius Zutkovičius pardavė bajorui Stanislovui Valentinavičiui valdą Džiuginėnuose. Vėlgi Stanislovo įrašytas vien tėvavardis.
1583 metais  Žemės teisme įrašytas dovanojimo aktas, kuriuo Povilas Stauryla, Jono sūnus,  sūnui Lukošiui Staurylai padovanojo dalį dvaro, valdos Džiuginėnuose. 
1585 metais teisme įrašytas testamentas, kuriuo Petras Petkevičius, Vaitiekaus sūnus,  savo žmonai Barborai Borichovskaitei, Jono dukrai, užrašė Džiuginėnus. Tai nereiškia, kad užrašė visą kaimą, ano meto aktuose valda dažnai būdavo įvardijama kaimo pavadinimu.
1586 metais teisme įrašytas vaznio pranešimas, kad padavė šaukimą Džiuginėnuose Andrejui Tiškevičiui, Jurgio sūnui, pagal prieš jį paduotą žemionio Lukošiaus Staurilos, Motiejaus sūnaus,  šaukimą. Iš šių aktų galima spręsti, kad tuo metu Džiuginėnuose gyveno dvi bajorų Staurylų šeimos.
1586 metais  Andrejus Tiškevičius, Jurgio sūnus,  turėjo valdą Džiuginėnuose. 1590 metais jis su broliais pasidalijo valdas. Andrejui ir Mykolui atiteko valda Džiuginėnuose, 1598 metais Andrejus Tiškevičius broliui Mykolui padovanojo valdą Džiuginėnuose.
1597 metais žemionys Andriejus ir Mykolas Tiškevičiai, Jurgio sūnūs, žemioniui Laurynui Venclavičiui pardavė žemę Grybiškiai, Džiuginėnų dvare, valdoje. 1598 metais žemionis  Andrejus Tiškevičius broliui Mykolui Tiškevičiui užstatė dalį dvaro, valdos Džiuginėnuose. 
1598 metais Raseinių žemės teisme įrašytas užstatymo aktas, kuriuo žemionis Andrejus Tiškevičius broliui Mykolui Tiškevičiui užstatė dalį dvaro, valdos Džiuginėnuose.
1599 metais Žemės teisme įrašytas pardavimo aktas, kuriuo žemionis Venclavas Laucevičius, Jono sūnus, pardavė  Grigorijui Baltramiejevičiui pusšešto margo žemės Lokvartyje, Džiuginėnų dvare, valdoje. Tais pačiais metais  Venclavas Laucevičius Grigorijui Baltramiejevičiui pardavė 1 valaką žemės Svirpliškė  Džiuginėnuose.  
1599 metais  žemionis Stanislovas Tiškevičius, Jono sūnus, žemioniui Kazimierui Laucevičiui, Mykolo sūnui, pardavė 3 valakus žemės Džiuginėnuose.
1599 metais Žemės teisme įrašytas pardavimo aktas, kuriuo žemionis  Juozas  Laucevičius, Jono sūnus,  žemioniui Valentinui Bilinskiui, Simono sūnui,  pardavė pusantro valako žemės Lokvartė dvare, valdoje Džiuginėnai.
1599 metais  Valentinas Bilinskis nusipirko 1,5 valako žemės Lokvartė Džiuginėnuose.  
1600 metais Žemės teisme įrašytas pardavimo aktas, kuriuo žemionis Juozas Laucevičius  žemioniui Kristupui Nelinkui, Mikalojaus sūnui, pardavė dvarą, valdą Džiuginėnuose. Tais pačiais metais žemionis Venclavas Laucevičius žemioniui Kristupui Nelinkui pardavė 2 valakus žemės Daugiškiai Džiuginėnuose. Jau anksčiau šiame straipsnyje minėta, kad, pagal Gžegožą Blaščyką, 1832 metais bajorystę pasitvirtinusi Vainauskių giminė save kildino iš Nelinko Vainavičiaus, kuris Žemaitijoje gavo žemės pagal karalienės Bonos 1536 metų privilegiją. Privilegiją patvirtino ir Zigmantas III 1613 metais. Joje buvo minimas Treinių miškas ir tuščia Gedbutų žemė. Minėto Vainavičiaus palikuonis buvo Kristupas Nelinkus Vainavičius Montrimavičius. 1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose Vainavičiai ir Nelinkai Džiuginėnuose neįrašyti. 
(Bus daugiau)

Autorius: KŽ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama