Jaunystė – už Lietuvos laisvę

Sovietiniai okupantai pasipriešinimo kovotojus vadino banditais. Bauginimo tikslais išniekindavo žuvusių rezistentų palaikus. Bijodami, kad nužudytiesiems bus teikiama pagarba, slėpė jų palaikų palaidojimo vietas. Taip elgėsi ir caro žandarai, slėpdami sukilimų dalyvių kapavietes.

Atsitiktinai dėl gamtos stichijos ar Aukščiausiojo valia, Vilniuje nuslinko Gedimino kalno velėnos dalis ir atsivėrė slėptuvė bei pažiro iškalbingi artefaktai, atskleisdami carinių okupantų paslaptis. Surinkę juos ir ištyrę, archeologai bei istorikai nustatė, jog tai – nužudytų ir nuo liaudies paslėptų 1863 m. sukilimo vadų palaikai. Visuomenė ėmė plačiau domėtis minėto fakto detalėmis. Taip kilo ir sovietmečiu nukankintų rezistentų bei jų kapaviečių išslaptinimo poreikis. Tai taip pat buvo ir stimulas tyrinėtojams bei eiliniams Lietuvos piliečiams naujai pažvelgti į nutylėtus, užmirštus rezistencijos faktus bei dalyvius.

Sovietmečiu tik pašnibždomis tariami žuvusiųjų rezistencinėse kovose vardai Atgimimo laikotarpiu pradėti viešinti. Žuvusiųjų šeimų nariai ir giminaičiai drąsiai dalijosi išlikusiomis žiniomis apie rezistentų veiklą bei slėptuves... Tai vyko ir buvusio Saldutiškio seniūnijos Kemešio kaimo ūkininko Adolfo Deveikio atžalų šeimose. Šventinių susibūrimų ir sueigų metu jau garsiai buvo tariamas žuvusios rezistentės Verutės, jauniausios Adolfo dukros, vardas. Sužeista ji pateko į enkavėdistų rankas. Ligoninėje kankinama neišdavė nei bendražygių, nei duomenų apie save, todėl jos tapatybė nebuvo atskleista. Verutės, kaip „neatpažintos“ moters, palaikai užkasti bendroje kapavietėje.

Renkant žinias apie Verutės Deveikytės rezistencinę veiklą bei turėtas slėptuves, pakankamai informacijos pateikė jos sesers Onos Deveikytės-Stundžienės vaikai. O kitos jos sesers Uršulės Deveikytės-Veteikienės sūnus Romas surinko Verutės bendražygių ir rezistencijos tyrinėtojų darbuose bei žiniasklaidoje buvusius paminėjimus apie ją. Romas Veteikis archyvuose taip pat sutikslino Verutės gimimo datos, krikšto vietos ir turėtų slapyvardžių informaciją.

Artėjant V. Deveikytės gimimo 100 metų sukakčiai, kilo vizija paviešinti jos indėlį kovose už Lietuvos laisvę ir taip įprasminti bei pagerbti šios jaunos moters asmenybę. Būta vilties ir jos palaikus, besiglaudžiančius bendroje kapavietėje, pagarbiai palaidoti. Tačiau, kad išpildyti šią viziją, reikėjo ir kitų Verutės bendražygių palaikų identifikavimo. Tai kėlė platesnės apimties problemas. Buvo parengtas ir 2021 m. internete paskelbtas darbas pavadinimu: „Užmiršta Aukštaitijos rezistentė Verutė Deveikytė“. Tačiau realybė buvo kitokia – sumanymas taip ir liko tik vizija, nes jo įgyvendinimui reikėjo ir atsakingų institucijų dėmesio bei paramos... O galimybes tai pasiekti puikiai iliustruoja ironizuota lietuvių liaudies patarlė: „Ne tau, žvirbli, povo uodega...“.

Kad minėtoji vizija galutinai neišblėstų, darbą papildžius nuo seniausių laikų besitęsiančiais Saldutiškio krašto istorinių įvykių savitumais, buvo parengtas leidinėlis: „Jaunystė – už Lietuvos laisvę“.

Rezistencijos didvyrė

Džiaugdamiesi Lietuvos valstybės atgimimu, prisiminkime ir pagerbkime tuos, kurie dėl Lietuvos laisvės vizijos rezistencinėse kovose paaukojo savo gyvybes. Juk kelrodis Lietuvos atgimimui – rezistencinių kovų dvasia.

Lietuvos laisvės vizija, brandinta rezistencinių kovų metu miškų gūdumose, palaukių bunkeriuose, kaimo sodybų slėptuvėse ir net Sibiro tremtyje, akumuliavosi į Tautinį laisvės sąjūdį, tapusį – Lietuvos atgimimu.

Kiek rezistencinių kovų dvasios įkvėptų didvyrių, paaukujusių savo gyvybes, vardų buvo nutylėta, o paskui ir užmiršta? Ilgai ir V. Deveikytės vardas buvo viešumoje nutylimas, o jos šeimos narių tariamas tik pašnibždomis...

Nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo moterų, kultūrinėje ir socialinėje srityse lenkusių vyrus. Tačiau į politinę sferą, ypač į kovinį pasipriešinimą, jos nesiveržė. Lietuvos istorinėje raidoje pagrindinis moters vaidmuo – namų židinio kurstytoja, motina, globėja. Šią lietuvės gyvenimo tradiciją charakterizuoja ir senolių per amžių amžius nugludintas posakis: „Šeimoje iš keturių kerčių – moteris laiko tris“.

Dažno istorinio laikotarpio politinė situacija, siekiant Lietuvai laisvės, sudarydavo sąlygas pasireikšti pavienių moterų veiklai ir heroizmui. Jį brandino to laikotarpio kovos būdai.

Paskutinis toks Lietuvos istorijos tarpsnis, kai reikėjo herojiško pasiaukojimo, buvo atgimimo laikotarpio pradžia. Tada, stojusi į Lietuvos laisvės gynėjų gretas, žuvo Loreta Asanavičiūtė ir jos bendraminčiai.

V. Deveikytė – viena iškiliausių moterų Lietuvos istorijoje, siekusių Lietuvos laisvės. Naujaisiais laikais ją galima lyginti tik su XIX a. Emilija Pliateryte (1806–1831 m.), o tarpukario laikotarpiu – su Marcele Kubiliūte (1898–1963 m.). Pokario laikotarpiu Lietuvos rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų tarpe V. Deveikytės pasipriešinimas okupantams išsiskyrė savitumu. Daugiau tokių moterų, su tokia plačia daugiafunkcine rezistencine veikla, iki šiol nežinoma. Rezistencinių kovų tyrinėtojai pateikia puokštę moterų pavardžių, kurios buvo partizanų ryšininkės, medikės, slaugytojos, maitintojos... Jos, Sibiran išvežtų tėvų dukros, įkandin savo brolių, mylimųjų ar slapstymosi dingstimi, ieškojo „miško brolių“ prieglobsčio. Tai: ryšininkės Rožė Jankevičiūtė ir Elena Zablockaitė-Daina, partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna, medikės Marijona Žiliūtė ir Akvilija Balsienė. Rašytoja Aistė Petrauskienė ir istorikas Vykintas Vaitkevičius, aprašinėdami rezistencinį pasipriešinimą, savo knygoje mini talentingą menininkę, Zarasų krašto dukrą Dianą Glemžaitę-Bulavienę, žuvusią 1949 m., kuri į rezistencinių kovų verpetą įsiliejo kaip kūrėja.

Dauguma rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų pasižymėjo kažkuria viena pasipriešinimo veikla. O V. Deveikytės pasipriešinimo veiklos diapazonas buvo neįtikėtinai platus. Gal todėl, kad jos įsijungimas į rezistencinę veiklą prieš okupantus buvo šiek tiek kitoks, negu kitų pokario moterų, stichiškai išėjusių į „mišką“. V. Deveikytė jau 1943 m., dar vokiečių okupacijos metu, įstojo į Lietuvos laisvės armijos (toliau LLA) Saldutiškio skyrių. Jame gavo pradinių konspiracinių žinių ir kovos būdų, kaip galima priešintis okupantams. Tai buvo ir psichologinis tikėjimas pergale, nors ir lydimas jaunystės romantizuota vizija, pasireiškęs jau pačiomis pirmomis 1944 m. okupacijos dienomis. Lietuvos karininkams išvykus iš Saldutiškio valsčiaus ir išsibarsčius LLA nariams, buvusios LLA organizacijos dokumentacija, kanceliarinė įranga bei keli ginklai liko

LLA organizacijos Saldutiškio padalinio narės, Saldutiškio valsčiaus sekretorės V. Deveikytės rankose. Su šia materialine „našta“, merginos pečius užgulė ir psichologinė buvusių idėjų vizijos transformacija. Mergina neišsigando „naštos“, saugant kanceliarinę įrangą, tuščias pasų knygutes, kitus blankus, antspaudus... Ji ėmėsi veiklos, ieškojo talkininkų, būrė bendraminčius. Pati tapo partizaninių slėptuvių įrengimo organizatore, dalyve ir koordinatore; rezistencinės literatūros rengėja, platintoja ir ryšininke; legalizacijos tikslais ar gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, fiktyvių

dokumentų padirbinėtoja. Tam ji turėjo sąlygas ir išradingai jomis naudojosi: įrenginiai, tušti pasų blankai, antspaudas, patirtis ir pasiaukojanti drąsa dėl kitų. Kiek ji išgelbėjo jaunų vyrų nuo mobilizacijos, keliolikai padėjo legalizuotis, kiek įtraukė kovotojų į partizanų gretas ir organizavo jiems slėptuvių (bunkerių) įrangą, tokios statistikos niekas nevedė. V. Deveikytę pažinoję kovų bendražygiai už organizuotumą, drąsą, sumanumą ir atliktą daugiafunkcinę rezistencinę veiklą vadino ją rezistencijos didvyre. Lietuva iki šiol negali pasigirti moterų, tituluojamų kovos didvyrėmis, gausa. Tiesa, pokariu didvyre buvo įvardinta ir Marytė Melnikaitė. Tačiau to reikėjo ne

Lietuvai, o tuometiniams LTSR vadovams, kurie stengėsi parodyti savo ištikimybę tarybiniams okupantams ir neva lojalumą lietuvių tautos, turinčios tarybinius didvyrius tiek tarp vyrų, tiek ir tarp moterų. Marytė buvo Tarybų Sąjungoje parengta raudonoji partizanė, kuriai buvo suteiktas ne Lietuvos, o TSRS didvyrės vardas.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykiai, kolektyvizacija ir radiofikacija, keitė gyventojų bendravimo ir buities tradicijas, papročius. Pokario valstybinė žiniasklaida trimitavo apie socialistinį lenktyniavimą, kolūkinių gyvenviečių kūrimą, tarybinį patriotizmą. Mokyklose buvo įsteigti pionierių vadovų etatai. Jų rūpestis – privalomo pionierių kambario įrengimas su būtinos informacijos apie tarybinių karių, partizanų ir liaudies „gynėjų“ žygdarbius, sklaida. Kiekvienos mokyklos pionierių kambaryje buvo privalomi eksponatai: M. Melnikaitės portretas ir jos „žygių“ aprašymai. Šią veiklą kuravo kiekvieno rajono centre įsteigti pionierių namai. Taip į vaikų protus nuo mažametystės buvo „brukama“ okupantų ideologija. Ypač tam palanki terpė buvo šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje. Jame dėl ilgalaikės okupacijos ir lietuvių kalbos draudimo, buvo lietuvių inteligentijos trūkumas. Jį užpildė „didžiojo“ brolio siunčiami rusakalbiai, numoję ranka į šio krašto istorinį ir etninį paveldą. Vietinių gyventojų atmintyje laikyti pasakojimai apie krašto istorinius įvykius, rezistencines kovas ir jų personažus, blanko. Rašyti ir kalbėti apie juos būdavo net tabu, nes tai – „buržuazinės atgyvenos“.

Pokariu Lietuvos jaunosios kartos komunistiniam auklėjimui tarybinė valdžia stengėsi sukurti idealą: jauną žmogų, kuris žuvo kovose už tarybines idėjas. Juo pasirinkta M. Melnikaitė – buvusi komjaunuolė, žuvusi jauna tarybinė partizanė, apgaubta kankinės aureole. Taip buvo kuriamas mitas, jog patys Lietuvos piliečiai dalyvavo šalies „išlaisvinime“. Tačiau M. Melnikaitė kovojo ne už Lietuvos laisvę, o už jos okupaciją.

Visai kitoks buvo M. Kubiliūtės ir V. Deveikytės pasišventimas kovoms. Jos – XX a. pirmosios pusės iškiliausios moterys, kovojusios už Lietuvos nepriklausomybę. Abi jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, kupinos patriotiškų jausmų ir herojiško pasiaukojimo, siekiant laisvės Lietuvai. M. Kubiliūtės nuopelnai Lietuvos valstybingumui, už kuriuos ji buvo aukštai įvertinta, nenuginčijami. M. Kubiliūtė, veikdama tarpukariu, turėjo didžiulį užnugarį – Lietuvos valstybę. O V. Deveikytė priešingai – jokio valstybinio užnugario neturėjo – tik neapykantą okupantams ir tvirtą artimųjų paramą. Ji, ryžtingų patriotiškų jausmų vedina, pasiaukodama ant aukuro guldė savo jaunystę ir gyvybę, nepabūgusi, kad už tai jos palaikai gali būti okupantų išniekinti turgaus aikštėje. Amžinybėn ji išėjo kaip „neatpažinta“ moteris. Dabar jos palaikai neidentifikuoti ilsisi bendrame rezistentų kape. Ir jokios pagarbos?..

„Utenos krašto enciklopedijoje“ apie ją tik lakoniška informacija su gyvenimo atkarpos kertinėmis (ir net netiksliomis) datomis.

Šiek tiek platesnė informacija pavadinimu „Centrinė ryšininkė“ yra Utenos laisvės kovų muziejuje. Ten rašoma: „Deveikytė Veronika-Ramunė, gimusi 1923 m. (tikroji data 1922–03–10) Saldutiškio valsčiaus Kemešio kaime, vokiečių okupacijos metais dirbo Saldutiškio valsčiaus raštvede. Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, iš valsčiaus raštinės išsinešė rašomąją mašinėlę, įvairių dokumentų blankų, pasų knygelių, antspaudą ir daug kam padėjo išvengti kariuomenės, legalizuotis. Veronika Deveikytė prisidėjo prie laikraštėlio „Aukštaičių kova“ leidimo, buvo Vytauto apygardos ir ŠR srities (J. Kimšto) centrinė ryšininkė. 1948–1949 m. slapstėsi Jurgio Graužinio sodyboje Vidžiūnų kaime. Saugumo agentų „Laimutės“ ir „Medžio“ išduoti, 1949–02–11 partizanai Juozas Skurkis ir Balys Deveikis susisprogdino. V. Deveikytė mirė Utenos ligoninėje vasario 20 dieną“.

Analizuojant V. Deveikytės pasišventimą kovai dėl Tėvynės laisvės ir apsisprendimą tęsti Lietuvoje rezistencinę veiklą, tikslinga nors lakoniškai pažvelgti į jos šaknis – tėvų šeimą, priklausymą LLA organizacijai bei XX a. pirmoje pusėje Saldutiškio valsčiuje tvyrojusią patriotizmo dvasią. Tai liudija ir Saldutiškio apylinkėje susikūrusi LLA organizacija, aktyvi partizanų veikla, jų susidūrimų su okupantais skaitlingumas, kovų intensyvumas bei partizanų (ir rezistentų) buvusių bunkerių gausa. Deja, jų vietos iki šiol vis dar nėra lokalizuotos. Tarp jų ir V. Deveikytės žuvimo vieta. Ar bus ji kada nors lokalizuota ir tinkamai įrengta, pritaikius ją moksleivių ir krašto istorija besidominčių žmonių lankymui? Internetinėje svetainėje „Lankytinos vietos Utenoje“ minima daugybė dvarų ir kitokių objektų, tačiau, išskyrus „Kryžių kalnelį“ (jame išrikiuotos žuvusių partizanų ir rezistentų tariamos kapavietės), neminimi jokie objektai, siejami su pasipriešinimo okupantams dalyvių kovomis ir slėptuvėmis.

Saldutiškio valsčiaus istorinis savitumas

1.Istorinė atmintis. Saldutiškio valsčius ribojasi su Švenčionijos krašto pietrytiniais paribiais. Jų istorinės ištakos tampriai persipynusios net nuo XIII a., kur dunksojo buvusios baltų genties, vadintos lietuviais, gynybinės pietvakarinės pilys. Jų vietas dabar žymi Dryžių, Tauragnų, Taurapilio, Papirčių, Sėlos, Kamšos, Kuktiškių, Staniuliškio ir kt. piliakalniai. Istoriko Edvardo Gudavičiaus teigimu, šios pilys – buvusios lietuvių genties (vėliau vadintos „Nalšios žeme“) XIII a. kunigaikščio Gotarto valdos. Jo domenas lokalizuojamas Saldutiškio apylinkės Gatakiemio kaime. Galbūt tai buvusio kunigaikščio Gotarto gimtinės (dvaro) vieta, kurią identifikuoja tik išlikęs vietovardis. Utenos krašto kilmės archeologas Antanas Namikas, tarpukariu tyrinėjęs šio krašto istorinius objektus, teikė prielaidas, kad Papirčių pilis, stovėjusi ant apylinkėje dominuojančios aukštumos, kurios altitudė 245,9 m., buvusi šios pilių grupės centrine (pats piliakalnis tik žvalgytas, išsamiai netyrinėtas). Piliakalnio aikštelė 50x40 m dydžio, šlaitai nuolaidūs, iki 30 m aukščio. Papirčių piliakalnis smarkiai apardytas įrangos, jo aikštelėje stovėjusių dviejų trianguliacijos bokštų bei vėlesnių žemės darbų. 

Autorius: Vytatutas RIDIKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama