Moderniose erdvėse – skaudi sunaikinto gyvenimo istorija

Muziejų Lietuvoje daug. Kodėl verta porą šimtų kilometrų važiuoti į Šeduvą, kad aplankytum „Dingusį štetlą“? Todėl, kad praturtėsi žiniomis, kad nustebins ypač moderni architektūra. Ir todėl, kad širdimi pajusi gyvenimą žmonių, iš kurių jis buvo atimtas ir sunaikintas visiems laikams.

Grandiozinis darbas

Vos prieš mėnesį Šeduvoje, Radviliškio rajone, duris atvėrė „Dingęs štetlas“. Tai – pirmas Baltijos šalyse muziejus, skirtas štetlų – žydų miestelių – gyvenimui, kultūrai bei tragiškam juose gyvenusiųjų likimui.

Mintis įamžinti Šeduvos žydų bendruomenės atminimą daugiau nei prieš dešimtmetį kilo poetui, rašytojui, visuomenininkui, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjui Sergejui Kanovičiui.

Kad idėja būtų įgyvendinta, dirbo šimtai žmonių: naujasis muziejus yra daugybės kūrėjų, projektuotojų, architektų, istorikų, kitų specialistų bei entuziastų grandiozinis darbas. Teigiama, jog prie projekto beveik dešimtmetį darbavosi trisdešimt šešios įmonės iš aštuonių pasaulio valstybių, o komandą sudarė net aštuoniolikos tautybių specialistai.

Projektą iš esmės finansavo privatus Šeduvos žydų palikuonis, gyvenantis Šveicarijoje. Mecenatas pageidavo likti anonimu.

Nuo kasdienybės iki Holokausto

Jau įvažiuojant į didžiulę „Dingusio štetlo“ teritoriją ir prieš akis veriantis modernioms pastatų konstrukcijoms akivaizdu, jog atvyksti į vieną šiuolaikiškiausių Lietuvos muziejų.

Įspūdingą pastatų kompleksą suprojektavo garsus Suomijos architektas profesorius Raineris Mahlamäki ir jo studija – tie patys kūrėjai, kurie projektavo garsųjį POLIN muziejų Varšuvoje. Kraštovaizdžio dizainą parengė italų architektai, o ekspozicijos koncepciją sukūrė JAV įmonė, turinti ilgametę patirtį kurti Holokausto ir memorialinius muziejus visame pasaulyje.

Pastatai tarsi atkartoja senųjų štetlų užstatymą: skirtingų formų „namai“ sujungti į vientisą kompleksą, simbolizuojantį žydų bendruomenę.

Muziejaus plotas siekia apie 3 tūkst. kvadratinių metrų, jame įrengta dešimt skirtingo dydžio erdvių, kuriose vystomos temos nuo kasdienio gyvenimo iki Holokausto tragedijos ir pokario tylos. „Dingęs štetlas“ pasakoja ne tik apie tragišką žydų tautos likimą, bet ir apie visos Lietuvos prarastą pasaulį.

Sustojo amžiams

Kelionė po „Dingusį štetlą“ prasideda ekspozicija su muziejaus sumanytojo S. Kanovičiaus žodžiais: „Atmintis negali būti beženklė. Tarpukaris Šeduvoje, kaip ir dar dviejuose šimtuose Lietuvos štetlų, žydams buvo maloningas – jie gimė, augo, mylėjo, mokėsi, vertėsi amatais, meldėsi, tuokėsi, liūdėjo ir džiaugėsi, svajojo, tikėdamiesi, kad jų gyvenimo ciklas niekada nesustos, o kai sustos, gausi jų giminė gražiai juos palaidos greta esančiose kapinėse. Sūnūs ir dukterys vėl tuoksis ir gimdys vaikus, ir gyvenimo smagratis suksis toliau, kaip visada sukosi. Bet jis sustojo. Amžiams.“

Eidami iš vienos erdvės į kitą lankytojai keliauja per štetlo istoriją, žingsnis po žingsnio susipažindinami su kadaise gyvavusio pasaulio kasdienybe: mokyklomis, amatais, šventėmis, religinėmis tradicijomis. Jie patenka ir į didžiulę triukšmingą prieškario turgavietę, apsuptą krautuvėlių su žydiškomis prekėmis, ir į įspūdingą sinagogą su didžiausia judėjų šventenybe tora bei įvairiais judaizmo kultūriniais simboliais.

Atkurti štetluose gyvenusių žydų istoriją, šimtmečius trukusius jų santykius su lietuviais padeda istoriniai artefaktai, archyvinės nuotraukos, žemėlapiai, vaizdo ir garso įrašai su Šeduvos žydų palikuonių liudijimais. Atskiri epizodai perteikiami per kiną: skirtingose muziejaus erdvėse rodomi trumpi dokumentinio pobūdžio vaidybiniai filmai, pasakojantys apie 1913–1941 m. štetle gyvenusią šeimą.

Numirti sava mirtimi

Lankytojai išgirsta, kaip skambėjo jidiš kalba, sužino, kiek daug sąsajų turėjo lietuviai ir žydai – ne tik per prekybą, mediciną, amatus, bet ir vieni iš kitų perimdami kai kuriuos žodžius. Daugelis nustemba ir nusišypso išgirdę, kad, pavyzdžiui, žodžiai davatka ar chebra atėję iš žydų kalbos, o ši tauta iš mūsų perėmė žodžius šeimyna, bala.

Tačiau bet koks šurmulys nutyla patekus į erdvę, skirtą 1941-ųjų tragedijai, kai rugpjūčio 25–26 dienomis naciai ir vietiniai talkininkai šalia Šeduvos esančiame miške sušaudė 664 vyrus, moteris ir vaikus – beveik visą žydų bendruomenę. Į šią zoną lankytojai ateina siauru miško taką imituojančiu koridoriumi. Žengdamas stiklinėmis grindimis, po kuriomis žaliuoja miško paklotė, suvoki, kad tokiu taku žmonės buvo nuvesti į mirtį.

Unikali paskutinė ekspozicijos dalis – aukštomis baltomis sienomis įrėminta siaura patalpa, kurios gale pro langą krinta šviesa ir… prieš akis atsiveria žydų kapinių vaizdas. Šviesa ir tyla susilieja į vieną stiprų išgyvenimą: šis kelias simbolizuoja natūralų, bet pasmerktiesiems neįmanomu virtusį procesą – numirti sava mirtimi.

Visos Lietuvos štetlai

Nors muziejui sukurti pagrindu tapo sunaikintas Šeduvos štetlas, čia atgyja visos Lietuvos žydų istorija. Vaikščiodamas po modernias erdves gali ne tik įsivaizduoti, kaip gyveno žydai kituose miestuose, bet ir rasti pavadinimų, vardų, skaičių, susijusių su savo gimtuoju miestu ar rajonu. Patalpoje, skirtoje visoms Lietuvos štetlų bendruomenėms atminti, rasite ir Vilkaviškio, Vištyčio, Virbalio, Kybartų, Pilviškių pavadinimus, o švieslentėje bėgantys skaičiai liudija, kiek, kada ir kokiame mieste žydų tautybės žmonių buvo pasmerkti mirčiai.

Muziejus, kuris padeda išgyventi išnykusios praeities dvasią, pajusti, kiek daug kultūrinių sluoksnių turėjo Lietuva, lankytojams atviras visus metus. Pirmuosius metus žmonės priimami nemokamai, tačiau norint sureguliuoti gausius lankytojų srautus rekomenduojama registruotis iš anksto. Užsiregistravusius lankytojus muziejaus ir istorijos takais vedžioja gidas, o tiems, kurie nori domėtis savarankiškai, pasiūlomi nemokami audiogidai.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama