Nelietuviška Klaipėda

Prasidėjus devintiesiems „išvaduotos ir Lietuvai grąžintos“ Klaipėdos gyvavimo metams lietuviai čia ir toliau turėjo jaustis kaip svečiuose. 1953-iųjų pavasario dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, rodo, kad tarp tuometinių naujųjų klaipėdiečių lietuvių buvo tik šiek tiek daugiau nei 40 proc.

Baigiantis 1952-iesiems Vykdomasis komitetas patvirtino mieste atliktos inventorizacijos duomenis, kurie skelbė, kad Klaipėdos plotas tuo metu siekė 14 754 hektarus – tiek pat, kiek ir 1950-ųjų pabaigoje. Dirbama žemė sudarė 925 ha, šienaujamos pievos – 59 ha, ganyklos – 360 ha, sodai – 52 ha, žemė po pastatais – 460 ha, krūmynai – 906 ha, miškai – 6875 ha (Klaipėdai vis dar priklausė 1947 m. lapkričio 12 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku priskirta Kuršių nerija), kirtavietės – 1116 ha, pelkės – 11 ha, keliai, gatvės ir t. t. – 565 ha, vandens telkiniai – 1020 ha, smėlynai – 1997 ha, kitos paskirties žemė – 408 ha.

Baigiantis 1953-iesiems priimtame analogiškame sprendime buvo nurodyta, kad bendras miesto plotas nepasikeitė, tačiau 15 ha buvo sumažėję ariamos žemės, nes per metus pastatais buvo užstatyta 10 ha ploto teritorija, o kelių ir gatvių plotas išaugo penkiais hektarais.

Visų kitų žemėnaudų – šienaujamų pievų, krūmynų, sodų, miško, kirtaviečių, pelkių, vandens telkinių, smėlynų, ganyklų ir kitos paskirties žemės – buvo likę tiek pat.

1953-iųjų kovo pradžioje Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazimieras Petrauskas, reaguodamas į gautą užklausą, nuolatinei komisijai prie SSRS Ministrų tarybos ir Nuolatinių valstybės valdymo organų skyriaus viršininkui draugui Gorbunovui siuntė raštą su 24 lapuose išdėstytu metų pradžioje buvusių etatų sąrašu ir trijų lapų „trumpą ekonominę miesto augimo charakteristiką“. Šie dokumentai buvo laikomi slaptais.

Minėtoje „ekonominėje charakteristikoje“ buvo dėstoma, kad 1945-ųjų viduryje mieste buvo 5 000 gyventojų, o per septynerius metus jų padaugėjo iki 73 tūkstančių, neskaitant kariškių. K. Petrauskas prognozavo, kad dėl pramonės augimo – naujų įmonių, esamų plėtros – gyventojų skaičius ženkliai augs ir 1953-iaisiais.

Taip pat jis išdėstė, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos sprendimais 1946-1947 metais prie Klaipėdos buvo prijungti Giruliai, II Melnragė, Kuršių nerija ir dėl to miesto teritorija išaugo nuo 30 iki 147,5 kv. kilometrų.

Vykdomojo komiteto pirmininkas tvirtino, kad nepaisant tokio didžiulio augimo šios institucijos etatų skaičius liko išliko toks pat, koks buvo 1945-aisiais patvirtintas valstybinės komisijos, ir skundėsi, jog pastaruosius 2-3 metus miesto valdžia yra nepajėgi aprėpti viso būtino ūkinio darbo. „Būtina padidinti Vykdomojo komiteto etatų skaičių iki tokio lygio, kad būtų galima geriau vykdyti jam ir skyriams numatytas pareigas“, – dėstė pirmininkas.

Pasak jo, tuo metu pagrindinė miesto pramonės šaka buvo žvejyba. „Čia yra visas Žvejybos pramonės ministerijos – tiek sąjunginės, tiek respublikinės – kompleksas: silkės gaudymo trestas, patiekiantis silkės už 68 mln. rublių, tralinis laivynas, Žvejybos uostas, Laivų remonto įmonė, Medinės taros kombinatas, Žuvies kombinatas, Konservų fabrikas ir kitos žuvies pramonės įmonės, keturi žvejų kolūkiai, dvi motorinės žvejybos stotys. Klaipėdos miesto žuvies pramonė sugauna 400% daugiau žuvies nei visa smetoninė Lietuva. Klaipėdos žuvies pramonė šiuo metu žuvies sugauna 15-16 kartų daugiau nei 1945 m.“, – dėstė K. Petrauskas.

Anot jo, Klaipėdos medienos pramonė tuo metu gamino 25 kartus daugiau produkcijos nei 1946 metais. Tekstilės fabrikų „Trinyčiai“, „Gulbė“ ir „Aušra“ produkcijos apimtys lyginant su 1946 m. esą buvo išaugusi 15 kartų.

Pirmininkas taip pat dėstė, jog 1945-1952 m. į miesto gyvenamąjį ir komunalinį ūkį buvo investuota daugiau nei 60 mln. rublių, iš kurių 25 mln. buvo išleisti 1952-aisiais, kai buvo pastatyta 21,6 tūkst. kv. m ploto naujų gyvenamųjų patalpų, o visas gyvenamasis fondas nuo 1946-1952 metais išaugo nuo 153,7 iki 318 tūkst. kv. m.

Elektros stoties metinė gamyba, pasak K. Petrausko, išaugo nuo 3,8 mln. iki 60 mln. kilovatvalandžių. Vandens gamyba atitinkamai išaugo nuo 300 tūkst. iki 2,6 mln. kubinių metrų per metus. Prekybos ir viešojo maitinimo taškų per šį laikotarpį mieste padaugėjo nuo 30 iki 220. Mokinių skaičius per minėtuosius metus išaugo nuo 1200 iki 9050, o pačių mokyklų – nuo septynių iki 26. Mieste 1953-iųjų pradžioje veikė šešios ligoninės, keturios poliklinikos ir trys dispanseriai.

Vykdomojo komiteto pirmininkas taip pat paminėjo, jog miesto biudžetas išaugo nuo 5,8 mln. rublių 1945-aisiais iki 19 mln. 1952 metais.

Dar sykį priminęs, kad dėl tokio augimo būtina didinti Vykdomojo komiteto darbuotojų skaičių, jo pirmininkas pažymėjo ir tai, kad esamas darbo užmokesčio dydis esą neleidžia išlaikyti kadrų ir pritraukti reikiamų specialistų.

Viename iš šio rašto priedų buvo nurodyta, jog 1953-iųjų sausio 1 d. Klaipėdoje gyveno 78 600 žmonių. Iš jų tik 32,7 tūkst. buvo lietuviai. 32,4 tūkst. klaipėdiečių tuo metu buvo rusai, 4900 – ukrainiečiai, 5900 – baltarusiai, buvo dar pusantro tūkstančio žydų ir 1200 kitų tautybių asmenų.

Žinių, ar centre tais metais buvo išgirsti K. Petrausko prašymai dėl daugiau etatų, aptikti nepavyko, bet iš LTSR Ministrų tarybos Reikalų valdybos 1953-iųjų liepą Vykdomasis komitetas tikrai gavo dvi LTSR valstybines vėliava su lydinčiu raštu, kuriame Ministrų tarybos reikalų valdytojas Danielius Petryla priminė, jog paskelbus spaudoje Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl Lietuvos TSR valstybinės vėliavos“ pastaroji „turi būti nuolat iškelta ant miesto vykdomojo komiteto pastato“.

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama