Miškininko išeivio atsiminimai apie Varėną 1939-1941 metais

Miškininko išeivio atsiminimai apie Varėną 1939-1941 metais...1941 m. gegužės pradžioje į mano namus atėjo kompartijos atstovas su keturiais jaunais rusų karininkais ir nieko neklausęs apgyvendino vieną iš jų mano namuose. Šis rusų leitenantas kiekvieną vakarą kažkur išeidavo ir grįždavo tik paryčiais. Nenumanėme ir nesiteiravome, kokios buvo jo pareigos, bet vėliau paaiškėjo, kad tie keturi karininkai kartu su vietine kompartija, kurioje buvo ir mūsų sekretorius Juozas Šakūnas, naktimis sudarinėjo sąrašus trėmimams į Sibirą. Buvau ir aš numatytas ištrėmimui, bet kiek supratau, sekretorius Šakūnas mane užstojo. Matyt, jam buvo pavesta mane dar patardyti ir sužinoti mano nuomonę „išvaduotojų“ atžvilgiu. Kartą išėjome pasivaikščioti, kalbėjomės apie miškų darbus, bet jis manęs neprovokavo, gi aš supratau, kame čia reikalas, ir savo nuomonės nereiškiau nei nesiskundžiau. Spėju, jog jis referavo, kad aš bent dabar nesu pavojingas naujajai valdžiai. Tuojaus paaiškėjo, kad į tremiamųjų sąrašą buvo įtraukti ir netrukus į Sibirą ištremti mokyklos vedėjas Mickus su šeima, urėdijos raštininkas Bilius (anksčiau buvęs policijos raštvedys), Eišiškių girininkas Pūtys, taip pat keli aplinkinių kaimų ūkininkai ir keletas buvusių lenkų valdininkų iš miestelio. Rusų karininkai, per savaitę atlikę savo darbą, iš Varėnos išvyko. Prasidėjus trėmimams, visi buvome panikoje. Birželio 14 ar 15 d. pas mus atėjo urėdijos sekretoriaus Šakūno žmona ir labai susijaudinusi aiškino, kad mums nesą ko bijoti, nes mūsų į Sibirą neveš, tik sakė nekalbėti prieš rusus. Iš to supratau, kad sekretorius Šakūnas mane užstojo, kai buvo sudaromi trėmimų sąrašai. Matydamas nemalonią padėtį iš keletos gydytojų pasirūpinau pažymėjimus atostogoms dėl sveikatos pataisymo. Tokiu būdu pasisekė iš Varėnos išvažiuoti ir nuvykti į tėviškę Marijampolės apskrityje. Čia radau susirinkusius savo brolius ir kitus gimines, su kuriais visą savaitę prasislapstėm javų laukuose iki sulaukėm birželio 22 d., kada prasidėjo karas. Frontui praūžus, šeimą palikęs tėviškėje, vargais negalais pasiekiau Varėną. Čia pamačiau, kad Varėnoje gyventi bus labai nesaugu ir neramu, nes miškai buvo pilni visokių slapukų komunistų ir rusų kareivių. Padaręs žygius Miškų departamente, gavau paskyrimą 1941 m. rudenį vykti į Alytų, Dzūkų miškų urėdijos urėdo pavaduotojo pareigoms. Alytuje buvo dviejų urėdijų būstinės: Alytaus miškų urėdijos, kurios urėdu buvo Vanclova, ir Dzūkų miškų urėdijos būstinė su urėdu Avižoniu, o vėliau urėdu Šenferiu. Turėjome ir „globėją“ vokietį miškininką, kariškio uniformoje, pavarde Wagner. Jis kasdien ateidavo į urėdiją ir sekretorius Jonas Miglinas turėjo jam referuoti, kaip vyksta darbai. Nors Wagneris davė įvairius nurodymus ir statė reikalavimus, mes stengėmės delsti ir nelabai tuos reikalavimus pildėme. Dzūkų miškų urėdijos miškai buvo kitoje Nemuno pusėje, t. y. Kauno pusėje, o Alytaus urėdijos miškai Suvalkijos pusėje. Dzūkų urėdijai priklausė: Sudvajų girininkija, girininkas Misiūnas; Nemunaičio girininkija, girininkas Baleika; Jėzno girininkija, girininkas Vaitkevičius; Stakliškių girininkija, girininkas Glaveckas, ir Birštono girininkija, girininkas Kabašinskas. Atvykus į Alytų, urėdijos tarnautojai papasakojo apie neseniai įvykusius šiurpius įvykius. Frontui praėjus, per Alytų traukė vokiečių kariuomenės tiekimo vilkstinė, kuri sustojo Kauno gatvėje poilsiui. Tuo metu per malūno langą kažkas nušovė gatve einantį vokiečių karininką. Nušovus karininką, vokiečių kariai ėjo Kauno gatve, ėmė vyrus iš namų ir vedė prie kažkokio sandėlio. Surinkę jų apie 100, visus sušaudė. Kitas šiurpus įvykis atsitiko kitoje Nemuno pusėje, kur esančiame aerodrome vokiečiai pastebėjo rusų kareivį, bėgantį į netoli esančią bažnyčią. Nors nei klebonas, nei vikaras apie rusų kareivį nieko nežinojo, vokiečiai, radę kareivį pasislėpusį bažnyčioje, sušaudė rusų kareivį, kleboną ir vikarą. Tai tokie greitai pasirodė mūsų antrieji „išvaduotojai“. Po kiek laiko paaiškėjo, kad vokiečių karininką Kauno gatvėje nušovė mano anksčiau minėtas enkavedistas Litvinenko ir apskrities kompartijos sek-retorius Tamulevičius (kilęs iš Varėnos). Tai, žinoma, buvo provokacija nustatyti Lietuvos gyventojus prieš vokiečius. Policija sužinojusi, kad nusikaltėliai slapstosi Alovės bažnytkaimyje, vieno ūkininko kluone, apsupo kluoną ir po ilgesnio susišaudymo abu nusikaltėliai žuvo, prieš tai dar nušaudami vieną policininką. 1944 metų gegužės ir birželio mėnesiais grįžtantis karo frontas artėjo prie Alytaus, o liepos mėnesį nuo patrankų garsų jau net langai drebėjo. Liepos pradžioje kažkur dingo mūsų urėdas Šenferis. Pramatydamas artėjančią padėtį, dar gegužės mėnesį buvau paprašęs Miškų departamento, kad man paskirtų atostogas nuo liepos 10 d. Nors liepos mėnesį visos susisiekimo priemonės – traukiniai, autobusai, sunkvežimiai – jau buvo sekvestruoti vokiečių kariuomenės, tačiau liepos 8 d. man atsirado galimybė iš Alytaus išvažiuoti. Mano draugas, vienos miškų įmonės direktorius, pasisiūlė kai kuriuos mus, kilusius iš Suvalkijos, išvežti nedideliu sunkvežimiu. Tokiu būdu apie penkiolika žmonių su mažu bagažu išvažiavome iš Alytaus. Oficialiai iš Alytaus išvykau atostogų, ir tos atostogos dar tęsiasi iki šiol. Čia ir baigiasi mano atsiminimų nuotrupos, išgyventos per 20 metų Lietuvos giriose. Po to sekė 40 metų tremties, kuri prasidėjo 1944 m. spalio mėn. 10 dieną pervažiavus Šešupę ties Svaiginių kaimu į Vokietiją.

Autorius: Vladas Bartuška

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama