Miškininko išeivio atsiminimai apie Varėną 1939-1941 metais
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Miškininko išeivio atsiminimai apie Varėną 1939-1941 metais...Šiuos miškininko Vlado Bartuškos atsiminimus, pavadintus „Atsiminimų nuotrupomis“ ir išspausdintus Lietuvių miškininkų sąjungos išeivijoje, Čikagoje, 1989 metais išleistoje knygoje „Girios aidas. Lietuvių miškininkų vardynas“, „Merkio krašto“ skaitytojams pasiūlė istorikas Eugenijus Peikštenis... Vieną dieną, man būnant urėdo kabinete, atėjo sovietų kareivis ir pranešė, kad jis yra siųstas generolo, kuris norįs pamatyti miškų urėdą. Generolas buvo įsikūręs vienos karčiamos antrame aukšte ir nuėjęs radau jį belakstantį po kambarį, mosikuojantį rankomis ir kažką besibarantį, besikoliojantį. Pagaliau mostelėjo man prieiti prie stalo, ant kurio buvo patiestas žemėlapis. Žemėlapyje jis apvedė pirštu ratą ir pasakė, kad toje vietoje norįs įruošti artilerijos šaudymo poligoną ir kad tuoj pat važiuojame tą vietą pažiūrėti. Privažiavę netoli Mergežerio kaimo, atsiradome jų numatytoje vietovėje. Tada supratau, kad ta vieta jau buvo iš anksčiau jų apžiūrėta. Generolas paaiškino, kad reikėsią iškirsti dalį medžių, bet tą atliksią jų kareiviai. Rytojaus dieną ten nuvyko būrys kareivių ir maždaug krūtinės aukštyje išpjovė daug medžių. Taip sujaukęs gražų mišką ir nė vieno šūvio neiššovęs generolas su visa artilerija kažkur dingo. Varėnoje tuoj pajutome naują valdžią. Atėjo įsakymas sunešti šaunamus ginklus. Kadangi visaip buvo grasinama, juos nešėme. Buvo nurodyta ginklus sunešti į mūsų buvusio saugumo valdininko Balčiūno įstaigą – butą. Atvykęs čia radau civiliai apsirengusį skurdų ruselį, kuris prisistatė pavarde Litvinenko. Atrodė, kad Litvinenko buvo sudaręs koaliciją su mūsų buvusiu saugumo valdininku Balčiūnu. Neužilgo Litvinenko pradėjo šaukti pas save įstaigų viršininkus pasikalbėjimams, kurių metu paklausinėdavo ir padarydavo įspėjimus. Greitai paaiškėjo, kad šitas skurdus žmogelis buvo enkavedistas ir tada jau dėvėjo Raudonosios armijos kapitono uniformą. Netrukus Balčiūnas buvo areštuotas ir išvežtas į Marijampolės kalėjimą. Greitai pasireiškė ir kita valdžia – tai vietinė kompartija, kurios pirmininku buvo valsčiaus daboklės sargas, pora žydukų iš miestelio ir du pusberniai iš kaimų. Nemažą jėgą naujoje valdžioje taip pat turėjo Varėnos milicijos viršininkas Palevičius, buvęs vežikas. Kiti milicijos pareigūnai man buvo nepažįstami ir nežinau, iš kur jie atsirado. Visi jie buvo be uniformų, tik ant rankovių dėvėjo raiščius. Varėnos teisėju buvo iš Alytaus atsiųstas mūrininkas Rožanskas, o jo teisiniais patarėjais buvo pora miško darbininkų – komunistų. Vieną dieną vietinė kompartija davė įsakymą visų įstaigų tarnautojams ir mokytojams susirinkti mokyklos aikštėje kažkokiam paradui. Susirinkus ir išsirikiavus, atvažiavęs žydelis išdalino „apaštalų“ paveikslus, kurie buvo prikalti ant pagaikščių. Paveikslus įdavė įstaigų viršininkams, tad ir man teko vienas. Dar paradui neprasidėjus, užėjo smarkus lietus ir paveikslai pradėjo raitytis ir kristi nuo pagaikščių. Buvo pranešta, kad bus žygiuojama per miestelį ir sustojama prie įvairių įstaigų, kur tų įstaigų viršininkai turės pasakyti kalbas. Tas pranešimas man sukėlė didelį rūpestį, nes jokios kalbos sakyti nenorėjau. Žinojau, kad reikės garbinti partiją ir Raudonąją armiją. Ieškodamas išeities, pasišaukiau girininką Jermalavičių ir paklausiau, ar jis negalėtų už mane tą kalbą pasakyti. Jis mielai sutiko. Priėjus prie urėdijos, jis išdrožė gana smarkią kalbą, padėkojo raudonajai armijai už išvadavimą, paliaupsino kompartiją, kas aišku, labai patiko parado vadovams. Girininkas Jermalavičius 1945 ar 1946 metais buvo nužudytas. Kas jį nužudė, žinių nėra. Miestelyje gyveno keletas girininkų, kurie urėdijos raštinėje pasakodavo vėliausius anekdotus apie mūsų „išvaduotojus“. Visiems tarnautojams iš to buvo daug juoko, bet pastebėjau, kad urėdijos sekretorius Šakūnas tuo metu išeidavo iš raštinės ir sugrįždavo tik girininkams išėjus. Netrukus paaiškėjo, kad Šakūnas buvo senas komunistas. Tai buvo nepaprastai sunkus laikotarpis. Aš nekantriai laukiau atvykstant nuolatinio urėdo, nes niekaip negalėjau susitvarkyti su sovietų daroma betvarke. Jų kareiviai važiuodavo į sandėlius, į miškus, kirsdavo arba imdavo pagamintą miško medžiagą, veždavo ją ir nieko nebuvo galima jiems sakyti. Maždaug už mėnesio laiko buvo paskirtas urėdu miškininkas Endziulaitis, bet neilgai pabuvęs išvyko, o į jo vietą atvyko urėdas Gražys. Tuo pačiu maždaug metu buvo atkeltas buvęs Kauno miškų urėdas Čerkeliūnas į Giraitės girininkiją girininku. Dažnai susitikdavome, pasikalbėdavome apie dabartinę padėtį bei ateitį, kuri atrodė labai liūdna. Visur jautėsi betvarkė. Geras tokios betvarkės pavyzdys buvo mano kelionė į Vilnių. Vykstant miško gamybai, reikėjo darbininkams ir vežikams išmokėti dideles pinigų sumas. Gavęs urėdo įgaliojimą, nuvažiavau į Vilnių su dideliu lagaminu parvežti 100.000 rublių. Be didelių problemų gavau iš banko pinigus, kurie vos tilpo į lagaminą. Vilniuje sėdau į traukinį kelionei atgal į Varėną. Čia pasirodė naujosios valdžios betvarkė. Traukinys daugiau stoviniavo negu važiavo ir Varėną pasiekė daugiau kaip tris valandas pavėlavęs. Išlipus stoties perone, visi keleiviai buvo apsupti civiliai apsirengusios milicijos ir grubiai suvaryti į stotį patikrinimui. Mėginau paaiškinti vienam pareigūnui, kad vežu į urėdiją didelę sumą pinigų ir kad labai vėluoju. Prašiau, kad padarytų man išimtį ir nereikalautų atidaryti lagamino prie tos neaiškios publikos. Pareigūnas riktelėjo, kad stočiau į eilę ir daryčiau, kas pasakyta. Pagaliau visas incidentas pasibaigė gerai, bet, pristatęs pinigus į urėdiją, urėdui pareiškiau, kad ateityje tokios užduoties nesutiksiu atlikti, o važiuojančiam sekantį kartą parvežti pinigus būtų duota bent pora palydovų. 1941 metų pradžioje į Pirmos Varėnos miškus buvo atkelta mūsų kariuomenės viena divizija ir apgyvendinta palapinėse, o kita divizija buvo atkelta į Pabradę. Matyt, sovietai norėjo susilpninti mūsų kariuomenę ją išblaškydami. Ją atsiuntė čia be ginklų ir su daugybę primaišytų rusų kareivių. Vieną dieną šių divizijų generolai (nesu tikras, bet gal ir pulkininkai) buvo išsiųsti į Rygą neva kokiems tai karo mokslams, bet iš ten jie daugiau jau nebegrįžo. Gi likusieji karininkai gavo įsakymą vykti į miškus kariniams pratimams. Vos jiems išvykus iš stovyklos, buvo apsupti rusų kariuomenės, nuginkluoti, atvežti į Varėną, pakrauti į stotyje laukiančius gyvulinius vagonus ir išsiųsti į Vilnių.
Autorius: Vladas Bartuška
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
