12-metės svajones užmušė dronas
Šilalės artojas
Turinį įkėlė
„Saša mokėsi paralelinėje klasėje, bet mes netoli viena kitos gyvenome, tad susidraugavome ir jau du metus laisvalaikiu visur vaikščiodavome kartu. Ji buvo linksma, gerai mokėsi, svajojo tapti stiuardese, norėjo pamatyti daug šalių. Sprogimas tą naktį labai nugąsdino, bet į gatvę eiti bijojo ir mama, ir aš, slėpėmės vonioje. Vėliau iš klasioko sužinojau, kad Saša žuvo“, – pasakojo 12-metė Julia, kartu su bendraamže Olia padėjusios gėlių, skirtų Sašai bei jos mamai. Olia šalia pabėrė ir Sašos mėgtų saldainių – tokia yra tradicija Ukrainoje, kai šalia gėlių dedami ir saldumynai, žaislai.
Sutrumpintai Saša draugės bei kaimynai vadino Oleksandrą Poliščuk, į kurios kambarį prieš porą savaičių, sekmadienio naktį, ketvirtą valandą ryto, įskriejo rusų dronas. Mergaitė sudegė kartu su mama Tania, išgyveno tik tėtis, dirbęs naktinėje pamainoje.
„Net dabar, praėjus beveik pusei paros, visa imu drebėti, kai pagalvoju, jog mirtis buvo vos už kelių metrų. Aš gyvenu pirmame aukšte, buvau namie viena, vyras gaisrininkas tą naktį budėjo. Sprogimo garsas apkurtino, ėmiau klykti, suvokiau, jog dronas krito šalia, bet nebuvau tikra, kad į mūsų namą. Išbėgau į lauką, žiūriu viršuje liepsnos, o iš laiptinės iš paskos ištipeno pusnuogė kaimynė Svitlana – išprotėjusiu žvilgsniu, apdegusiom kojom”, – kone iškart po tragedijos pakalbinta sakė Darina Ponomarenka.
31-erių moteris puolė skambinti gelbėtojams, po to bėgo į viršutinį aukštą, kuriame gyvena jos anyta Natalija. Šios buto durys buvo užsikirtusios nuo smūgio bangos, moteris galėjo uždusti, jei ne Darina ir kaimynas, padėję jas atidaryti.
Natalija apie savo išgyvenimus pasakojo pasikūkčiodama ir prašė jos nefotografuoti.
„Užvakar atšventėme mano 59-ąjį gimtadienį, šiandieninis išsigelbėjimas yra tarsi antras gimimas, tačiau nenoriu apie tai galvoti, nes prieš akis matau žuvusią Oleksandrą. Neblogai pažįstu jos močiutę Tamarą, pabendraudavome, Saša buvo labai mandagi, visada pasisveikindavo, paklausdavo kaip sveikata“, – pasakojo Natalija.
Sekmadieninis sostinės atakavimas buvo vienas didžiausių per ketvirtus metus vykstantį karą. Kaip pasakojo sutiktas Kyjivo karinis komendantas Tymūras Tkačenko, į Kyjivą atlėkė pusšimtis raketų ir pusšešto šimto dronų. Daugumą jų gynėjams pavyko numušti, tačiau kai kurie smogė. Žalą sukėlė ir dalis numuštų, nes ore nespėjo sudegti, o nukritusios dalys tapo gaisrų priežastimi. Pastatai bei mašinos degė dvidešimtyje vietų visuose dešimtyje sostinės mikrorajonų, dar keliolika sugriovimų bei gaisrų ataka sukėlė aplinkinėse gyvenvietėse. Rusų puolimas tęsėsi nuo trečios valandos nakties iki pusės devynių ryto.
Nemažą išgąstį tą naktį teko patirti sostinės centre ir man, šių eilučių autoriui. Iš pradžių netoli nugriaudėjęs sprogimas ir sužvangėję langai privertė šokti iš lovos ir bėgti į vonios kambarį. Sprogimams nurimus, šeštą valandą išėjau į gretimą parkelį mankštai, bet tuo metu vėl prasidėjo nauja dronų atakos banga. Virš galvos ėmus siaubingai griaudėti, pasislėpiau po medžiu ir meldžiau, kad numuštas dronas nenukristų sprogdamas šalia. Netoli su šunimi vaikščiojusi moteris atsigulė po suoliuku ir taip pat meldėsi. Tik prabėgus geram pusvalandžiui viskas aprimo, galėjome grįžti namo.
Žiaurų vaizdą teko regėti Moksliniame kardiologijos tyrimų institute, į kurį pusę aštuonių rytą atskridęs dronas užmušė po operacijos gulintį pacientą bei vaistus jam leidusią medicinos seselę Oksaną Kateruš. Iš palatos, į kurią pataikė dronas, liko vien pelenų krūva. Tolimesniame kabinete apdegusius dokumentus rankiojusi slaugytoja prisiminė, kad su Oksana vos prieš pusvalandį kartu gėrė kavą. Paskelbus oro pavojų, visi darbuotojai bei vaikščioti galintys ligoniai nusileido į rūsį, Oksana pasiliko suleisti vaistų keliems ligoniams po operacijų. Moters vyras prieš kelis mėnesius žuvo fronte, vienturtė dukra studentė per pusmetį tapo visiška našlaite...
Apdegimus patyrė ir keli neįgaliųjų vežimėliuose koridoriuje sėdėję ligoniai, po atakos visus 200 pacientų teko skubiai pervežti į kitas ligonines.
Į tragedijos vietą institute pašaliniai asmenys nebuvo įleidžiami, tačiau porą kilometrų tolėliau, prie namo, kuriame dronas užmušė septintokę mergaitę ir jos mamą, rinkosi daug sukrėstų kyjiviečių. Klausiau jų, ar nebijo sostinėje gyventi, nes Rusija pastaruoju metu vis dažniau atakuoja Kyjivą, čia daugėja aukų. Žuvusios 12-metės Sašos draugė Julia tada prasitarė, jog tėvai kalbina vykti pas tetą į nedidelį miestelį Vakarų Ukrainoje, nes ten per visą karą nebuvo sprogimų. Ir nors paauglė mano, jog jai ten bus nuobodu, vis tik važiuos, nes Sašos žūtis ją ypač sukrėtė.
Bijanti likti sostinėje prasitarė ir Darina Ponomarenko.
„Laukiuosi pirmagimio, bijau, kad stresas nepakenktų kūdikiui. Anksčiau Kyjive nebuvo taip baisu, tačiau kai rusai vasarą pradėjo leisti dronus, o jų vis daugėja, darosi nesaugu. Vyras už mane keturiais metais jaunesnis, noriu būti šalia, bet jei atakų ir toliau gausės, turbūt teks bėgti, nors ir kaip nenoriu viena gimdyti“, – liūdnai kalbėjo Darina.
Užkalbinta 62 metų Svitlana Vitiuk irgi teigė nenorinti išvykti, bijo užsienyje nepritapti, o įsikurti Vakarų Ukrainoje lėšų neturi. Bet ji primygtinai ragina išvykti 20-metę anūkę Viką, nors ši labai nenori palikti vyro, su kuriuo susituokė vos prieš pusmetį. Dvi Svitlanos dukros į užsienį išvyko karo pradžioje, lyg ketino grįžti, bet vasarą padažnėjus atakų Kyjive, tokių planų atsisakė ir liko Vokietijoje.
Pasak 51-erių Natalijos Rynkun, ją sunerimti dėl 17-os metų sūnaus Vadimo likimo privertė būtent paauglės Sašos žūtis, todėl moteris nusprendė išvažiuoti pas tėvus į kaimą Žitomiro rajone.
Išvykti į užsienį sakė norinti ir 34-erių stomatologė Marija Kavun, kurią sutikau einančią su trimečiu sūneliu. Moteris dar augina aštuonerių dukrą, finansinių galimybių išvykti turi, galėtų priimti draugai Italijoje, bet bijo iškeliauti, nes mano, kad ilgas išsiskyrimas gali sužlugdyti santuoką su mylimu vyru. Taip esą nutiko daugybei jos pacienčių, kurios arba pačios užsienyje susirado kitus partnerius, arba vyrai apsigyveno pas kitas moteris.
Kyjivo komunalinės tarnybos tragedijos vietoje pastatė palapines, kuriose policininkai registravo butams padarytą žalą. Išgirdęs, jog medines drožlių plokštes langams užtaisyti nešantys vyrukai kalbasi angliškai, nusprendžiau vieną jų pakalbinti. Dirku prisistatęs vaikinas sakė atvykęs talkinti iš Olandijos, su juo kartu dirba jaunuoliai iš Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Rumunijos, Švedijos. Dirkas savanoriauja atsatymo darbuose trečią mėnesį, tačiau netrukus grįš į mokslus Amsterdame, kur studjuoja mediciną.
„Nesu toks drąsus, kad galėčiau ginklu padėti ukrainiečiams kariauti, tačiau nenoriu likti abejingas šios tautos kovai už laisvę, todėl nusprendžiau padėti nors tuo, kuo galiu. Kai įgysiu pakankamai medicinos žinių, atvyksiu savanoriauti ligoninėse. Čia ir po karo mūsų parama bus reikalinga. Raginu ir kitus savanoriauti, nes ukrainiečiai savo drąsa rodo pavyzdį visiems, kaip reikia ginti tėvynę. Jie nusipelnė pagarbos ir paramos”, – kalbėjo Dirkas.
Autorius: Eldoradas BUTRIMAS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
