Alis Balbierius: gali būti laisvas tiek, kiek moki toks būti
ON Media
Turinį įkėlė
„Čia ne menas. Čia kelionių fotografija, dokumentika budizmo tematika. Gal viena kita fotografija ir gali būti panaši į meninę, bet meninė fotografija iš viso keista sąvoka“, – sako poetas, fotografas Alis Balbierius, pristatydamas Panevėžio fotografijos galerijoje parodą „Prisilietimas prie budizmo“.
Susirinkusieji į jos atidarymą prie šios seniausios pasaulio religijos prisilietė ir per vaizdą, ir per garsą.
Ant sienų – A. Balbieriaus fotografijos iš kelionės po Indiją ir Nepalą, virš galvų – nuo praeivių suvirpinto oro atsargiai sujudančios Tibeto maldos vėliavėlės, iš garso kolonėlės be perstojo kartojama budistinė om mani padme hum mantra, paties A. Balbieriaus skaitomi šioje magiškoje kelionėje gimę ar iš jos įspūdžių išplaukę trieiliai, retkarčiais pertraukiami kartu po Aziją keliavusio pusbrolio Giedriaus Balbieriaus saksofono garsų.
Papasakokite, kaip gimė „Prisilietimas prie budizmo“? Ką norėjote papasakoti panevėžiečiams?
Svarsčiau, ką parodyti panevėžiečiams. Galvojau, gal dronais darytas nuotraukas. Nors „dronuoju“ jau kokie 7 metai, dar nesu surengęs nė vienos tokių darbų parodos. Net, ko gero, nė vieno nerodęs ir grupinėse.
Visgi sąmoningai pasirinkau rodyti ne neaiškius menus, kokius darau, o fotografijas, kokios žmonėms įdomesnės.
„Prisilietimas prie budizmo“ eksponuojama jau penktoje vietoje ir iki šiol turėjo nemažą pasisekimą.
Pirmą kartą parodyta 60 nuotraukų Biržų pilyje, paskui nukeliavo į Ukmergę, dar rodyta Vilniaus UNESCO literatūros mieste minint Jurgos Ivanauskaitės gimtadienį, dar Kalvarijų bibliotekoje.
Šita paroda pavėlavusi dešimtmečiu.
Su pusbroliu Giedriumi 2012-2013 metais apsukome Indiją, užkabindami ir Nepalą. Viena kelionė – mėnuo, kita – du. Palyginus neilgai, ten galima keliauti pusę gyvenimo.
Fotografuota, kiek spėta. 18 tūkst. nuotraukų parsivežta.
Planavau aplankyti keturias Budos pėdas – keturis šventuosius miestus.
Bet pavyko tik du: Lumbinį, kur Sidharta gimė, ir Kušinagarą, kur jis pasiekė paranirvaną. Liko Bodhgaja, Sarnathas.
Vis galvojau, kad visas aplankęs, surengsiu parodą, bet viskam ateina savas laikas.
Parodoje dominuoja nuotraukos iš Lumbinio ir Kušinagaro. Taip pat iš Nepalo sostinės Katmandu. Indijoje budizmas jau ganėtinai išsekęs, o Katmandu senamiestis prisodrintas budizmo, induizmo artefaktų. Yra nuotraukų ir iš Daramšalos – legendinės vietos, kur ištremti tibetiečiai. Su Giedriumi nuvažiavę į Indiją pirmiausia ir patraukėme į Daramšalą pamatyti šventų tibetiečių, pasivaikščiojome po šventyklą. Ten tiesiog jaučiau Pauliaus, Jurgos pėdas.
Buvo labai įdomi patirtis.
Likusios neaplankytos dvi Budos pėdos – priežastis dar vienai kelionei į Indiją?
Atgal visą laiką traukia.
Bet ar anas dvi spėsiu aplankyti, nežinau. Visgi nebe 18-os metų.
O gal net ir nebeverta ten grįžti, gal traukti kur nors kitur.
Nesu aš keliautojas. Būna, nuvažiuoju į kokį literatūrinį vakarą ir mane pristato kaip keliautoją. Joks aš keliautojas. Aplankęs gal tuziną, gal 15-iolika šalių.
O kuo europiečius traukia tas Rytų pasaulis?
Kitoniškumu.
Azija – gyvas nervas, tikras, nenulaižytas gyvenimas.
Gražu Paryžiuje, Berlyne, Madride, bet Europoje per daug tvarkinga.
Pamenu, lankiausi Vokietijoje, miestelyje kaip trečdalis Panevėžio, netoli Hamburgo. Toks be galo tvarkingas, išlaižytas – gyvatvorės, gėlės. Staiga pamačiau dvi dilgėles – ir taip gera pasidarė.
O Azijoje matai tikrą gyvenimą, tikrą taršą, tikrą šiukšlę, gryną kraują.
Pamatyti kitoniškumą, ypač lietuviams, labai reikia.
Dabar mūsų tautiečiai tą kitoniškumą dažniausiai mato nuvažiavę į kokį kurortą Turkijoje ar Egipte. Tai ne tas. Reikia iš tikrųjų keliauti, savarankiškai.
Indijoje gal tik kartą užsisakėme viešbutį. Būdavo, važiuojam ir net nežinom, kokiame mieste atsidursime. Pasižiūrim į žemėlapį – o, atrodo, netoli, važiuojam. Arba nėra bilietų į Varanasį, tai traukiam į Amritsarą pažiūrėti Aukso šventyklos.
Kai keliauji visai neprisirišęs, gyveni pačiose įvairiausiose vietose, netgi labai nešvariose, pigiose, pajunti gyvenimą be apsimetinėjimo.
Kelionė po Indiją įkvėpė ne tik fotografuoti, bet ir rašyti. Kitas šios kelionės atgarsis – „Indijos trieiliai“.
Keliaujant parašytas vienas kitas trieilis, netgi traukiniuose. Indijoje tai pagrindinė susisiekimo priemonė. Ten važiuoji ilgus atstumus, iš neturėjimo ką veikti ir gimsta trieilis.
Indija dažnai vadinama dvasinės patirties kraštu. Ar ši kelionė paskatino jus permąstyti savo santykį su tikėjimu, pasaulėžiūrą?
Nesu budistas, nors gal kitame gyvenime norėčiau juo būti. Man, save laikančiam netikinčiu, ko, gero, budizmas yra artimiausia religinė filosofinė sistema.
Jei dar pridėčiau pagonybę, daosizmą, dzenbudizmą, o kaip gamtininkui ypač artimą džainizmą, visas šitas kokteilis ir būtų mano sinkretinė religinė filosofija.
Priklausote kartai, kuriai pasaulis ilgą laiką buvo už geležinės uždangos. Kaip atrodė pirmasis jūsų išėjimas į pasaulį?
Sovietiniais laikais niekur nekeliavau. Norėjau į Aziją, į Karakumus. Bet vis atidėliojau – šeima, darbai, kūrybinė pradžia, pirmų knygų leidimo problemos, maži vaikai.
Paskui su „bjauriu kapitalizmo veidu“ prasidėjo kitoks gyvenimas.
Pirmoji mano kelionė buvo į Kaliforniją 1990-aisiais. Ten praleidau mėnesį. Įsivaizduokite, tais laikais, kai ką tik buvo paskelbta nepriklausomybė ir tai visas pasaulis žinojo!
Aktyviai dalyvavau žaliųjų judėjime, netgi Rašytojų sąjungoje buvau įkūręs tokį klubą.
Ir penkiese gavome kvietimus į JAV.
Viskas, kas dabar pas mus „ant bangos“ – vėjo jėgainės, žalioji energetika, ten matėme tais 1990 metais. Mus iš Lietuvos ten vos ne ant rankų nešiojo.
San Franciske teko matyti mitingą, kuriame estai, latviai, lietuviai protestavo prieš sovietų sąjungą, o kartu kinai – dėl Tianmenio.... Išties ypatingas jausmas atvykusiems iš Lietuvos už Atlanto pamatyti mūsų vėliavas.
Manyčiau, esate labiau žinomas kaip poetas, bet kaip pačiam atrodo, ar esate fotografuojantis poetas, ar eiles rašantis fotografas?
Esu įvairius dalykus per gyvenimą daręs žmogus. Dirbau septyniuose leidiniuose – dienraščiuose ir savaitraščiuose, taip pat buvau gamtos apsaugos inspektoriumi, sargu, dykinėtoju, laisvu menininku, bohemos girtuokliu.
Dabar, sakyčiau, poezija ir fotografija eina lygia greta. Į fotografiją atėjau kiek pavėlavęs. Mano kartos chebra yra fotomeno klasikai – Gintautas Trimakas, jau šviesaus atminimo Alfonsas Budvytis, puikus fotomenininkas Remigijus Treigys, o aš vis dar kažkur einu ir kažin kur nueisiu...
O kada užkabino fotografija?
Seniai užkabino, dar mokykloje. Vienuoliktoje klasėje literatūrinių vertimų konkurse dovanų gavau fotoaparatuką. Pabandžiau fotografuoti ir man patiko.
Fotografija gimė iš susižavėjimo fotografijomis. Didelį įspūdį padarė žurnale pamatyta Vitalijaus Butyrino negyvo kiro nuotrauka „Rekviem“. Ta nuotrauka mane paveikė. Tai buvo kitokia nuotrauka nei darbininkų portretai sovietiniuose laikraščiuose.
Bet maniau, kad man nieko gero neišeina, daug metų fotografavau kaip gamtininkas. O prieš kokius 25 metus panorau rimčiau pabandyti. Labai sunkiai tas procesas vyko, tik paskutiniais metais man „pramušė“. Jau ir parodų surengta nemažai, daugiausia Vilniuje.
Grįžote gyventi į gimtąjį Biržų kraštą po ilgesnės pertraukos Vilniuje. Kas paskatino pasitraukti į vienkiemį? Ar nesijaučiate savotišku atsiskyrėliu?
Pusę gyvenimo Vilniuje praleidau. Viskas paprasta – išsiskyriau ir išvažiavau į gimtinę. Apsitvarkiau protėvių sodybą vienkiemyje.
Vienas kaimynas už 200 metrų, kitas – už 400 m. Aplink regioninis parkas, gamta. Kaime, kur sodybos viena prie kitos, nenorėčiau gyventi.
Kartą atvažiavo į svečius kolegė rašytoja imti interviu, apsidairė, oi, sako, kaip tau gerai, čia nėra jokių kaimynų!
Bet atsiskyrėliu nesijaučiu.
Dabar, kad ir kur būtum, gali savo darbus išsiųsti, pinigus gauti, nusipirktą prekę į namus atveš. O prieš 20 metų reikėdavo pačiam važiuoti į Vilnių, Kauną pasiimti honorarų iš leidyklų.
Galiu bendrauti veidaknygėje, galiu į Biržus už penkių kilometrų nuvažiuoti, noriu, galiu važiuoti į Vilnių, pas sūnų apsistoti, pas draugus.
Pasaulis labai pasikeitė ir toliau sparčiai keičiasi.
Bet tokie pasikeitimai į gera?
Tiesą sakant, nieko gero. Žmonių darosi be skaičiaus.
Mes kaip tie lemingai – klasikinės biologijos pavyzdys. Kai jų populiacija pagausėja, skandinasi masiškai jūroje...
Ir žmonės panašiai elgiasi.
Karas Ukrainoje, Izraelio ir Palestinos rimtos problemos – absoliučiai beprasmiai konfliktai. Kai išsivadavom iš sovietų sąjungos, buvau pacifistas, bet dabar džiaugiuosi, kai Ukrainoje nukauna kokį 1000 orkų.
O kas jums teikia atgaivą?
Pirmiausia gamta. Ir mano asmeninė laisvė. Dar sovietiniais laikais esu pasakęs, kokios noriu karjeros – laisvės.
Bet absoliučios laisvės nėra. Tu gali būti laisvas tiek, kiek moki toks būti.
Kiekviena šalis ir patys individualiai laisvės mokomės kaip alpinizmo. Per 30 metų nepriklausomybės mes dar neturime laisvo žmogaus įgūdžių.
Vis skverbiasi provincialumas, papūgizmas, noras pamėgdžioti užsienį.
Pažiūrėkite, kiek žiniasklaidoje užima tuščios tuštukų istorijos.
Apskritai žiniasklaida labai pasikeitė. Būdavo laikai, kai nedirbi jokiam leidiny, bet rašai į kelis dienraščius. Dabar tų rašytojų nebereikia. Vienas kitas beliko toks parašinėjantis į spaudą.
Ar turite autorių – favoritą? Ar su laiku keičiasi skaitymo įpročiai?
Į šitą klausimą negalima atsakyti. Kaip nėra geriausios knygos, geriausio paveikslo – jų yra daug.
Šiuo metu ant mano spintelės kultūrologinė filosofinė literatūra.
Niekaip neužbaigiu Y. N. Harari „Nexus“ ketvirtos knygos, skaitinėju Mariaus Buroko, Juliaus Kelero šviežias poezijos knygas.
Nuolat ką nors skaitinėju, bet tas didžiojo skaitymo laikas mano gyvenime jau praėjo.
Skaityti pritrūksta laiko. Žiūriu, kad atsisiųstos naujos „Civilizacijų gramatikos“ gal niekad neperskaitysiu.
Skaitymas netgi jaunimui tampa problema, ir jie nebeturi laiko, o mes kadaise skaitydavom po 2–3 knygas vienu metu.
Kokioje 10 klasėje skaitydavau nuo ryto iki vakaro. Ir dar gamtą stebėdavau – norėjau būti gamtininku. Ir pabuvau. Gal 7–8 metus sovietmečiu gamtos apsaugos sistemoje dirbau.
O kokie kūrybiniai planai dar laukia?
Rašytojų sąjungos leidyklai esu pateikęs eilėraščių knygą „Lietaus hegzametras“.
Ačiū už pokalbį.
KALBĖJOSI INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ
Apie autorių
Alis Balbierius – poetas, fotografas, publicistas.
Gimė 1954 m. Šlepščiuose, Biržų rajone.
Nuo 1997 metų užsiima kūrybine veikla kaip rašytojas ir fotografas.
Lietuvos rašytojų (nuo 1990 m.) ir Lietuvos fotomenininkų (nuo 1994 m.) sąjungų narys.
Išleido 17 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, fotografijų albumą „Biržai: kraštas ir miestas“, parodų katalogą „Jono Meko žemė“.
Kaip fotografas yra surengęs apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose.
Yra pelnęs literatūrinių premijų: Maironio („Poezijos pavasario“), Zigmo Gėlės, Antano Miškinio, Antano Baranausko, Šarūno Šimulyno.
Alis Balbierius. Iš „Indijos trieilių“
Indija
Dieviškas sapnas
atmerktom akimis,
ir karvės krūvelė...
Šventykla
Gėlių girliandos
galbūt yra angos
į šalį nirvanos...
Džaipuras
Vidurdienio saulė.
Krenta po kojomis
vargšo šešėlis...
Auksinėje sikhų šventykloje Amritsare, besiklausant maldų ir žvelgiant į minią, einančią ratu aplink marmuru inkrustuotą Amžinybės tvenkinį
Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas!
[gallery ids="440746,440742,440741,440740,440739,440737"]
Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
