Dar vienas „Camino Lituano“ kelio centras
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Šiandienos piligrimai nevalgo sausos duonos ir padžiūvusio sūrio, jie ne taip dažnai meldžiasi, tiesiog eina, mėgaujasi, pasitaikius progai pasisotina malonumais, o kai pabosta, tai tiesiog sustoja, telefonu išsikviečia pavėžėją, susikrauna daiktus ir žygis baigtas.
Senųjų laikų piligrimai, žinoma, keliaudavo kitaip, tačiau keičiasi pasaulis, keičiasi vertybės, tikėjimo supratimas, keičiasi ir piligrimai. Tokie pat įvairūs ir keliaujantys po lietuviškosios piligrimystės asociacijos „Camino Lituano“ vėliava.
Rugsėjo pabaigoje Svėdasuose oficialiai atvertas dar vienas Aukštaitiškos atšakos etapas: įvyko susitikimas su bendruomene, keliautojai papasakojo apie bendriją, o po to susipažino su miestelio įdomybėmis, mėgavosi vietinių muzikantų muzikavimu bei puikiu plovu. O po to jau piligrimų keliu iškeliavo.
Ištiesus didžiulį „Camino Lituano“ kelio žemėlapį, kuriame sudėlioti tik svarbiausi pagrindinių Aukštaitijos ir Žemaitijos atšakų keliai, Svėdasai dar nepažymėti. Apie 2017 metais įsikūrusios asociacijos veiklą ir siekius pasakojo žygeivis Marius Minkevičius. Lietuviškasis kelias, besidriekiantis nuo Latvijos pasienio Žagarės iki lietuviškų Seinų, jungiasi su lenkiškuoju ir įsilieja į didžiulį Europos piligriminių kelių tinklą.
Ketverius metus lietuvių piligrimų bendrija yra asociacijos „Romea Strota“, kurios keliai iš visų žemyno kraštų veda į Romą, narė ir jau treji metai padedant bendruomenėms bei savivaldybėms šalies keliai žymimi stacionariais ženklais.
Šventkelionių ištakos siekia labai tolimus laikus, kuomet minios piligrimų keliavo į šventas vietas. Palengva išsigrynino populiariausios religinių turistų lankomos vietos – Roma, Fatima, Jeruzalė, Lurdas ir dar daugybė. Populiariausios tokios vietos mūsų šalyje – Šiluva, Pivašiūnai, Kryžių kalnas, Aušros vartai Vilniuje. Pasak vadovo, šiandienos žmogų į piligriminį kelią išveda ne tik religiniai ieškojimai, pamaldumas, bet ir noras pažinti save, kultūros ir gamtos įdomybių lankymas, bendravimas. Toks pat vertas ir pėsčias, ir keliaujantis dviračiu piligrimas.
Ekskursija po Svėdasus užtruko dvi valandas ir keliautojams visai neprailgo – sakė, kad norėjosi dar. Pradžioje pasakota apie nuo pačios XVI amžiaus pradžios, 1503 metų istoriniuose dokumentuose minimą Svėdasų miestelį, dvarą, juos valdžiusius kunigaikščius Radvilas, parapijos įkūrėją kardinolą Jurgį Radvilą bei miestelį ir dvarą valdžiusį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, išgarsėjusį maldingomis kelionėmis ir jas aprašiusį knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Apie italų kilmės grafus Marikonius, apie aplinkui turgaus aikštę stūksojusius „mūrinius Svėdasus“. Keletą rūmus primenančių mūrinių namų, kooperatyvo „Viltis“ centrinę parduotuvę – pasaulį, kuris sovietmečiu buvo barbariškai sunaikintas. Apie kan. Juozą Tumą-Vaižgantą, jo keliones, „Pragiedrulius“, kitus viltimi bei išmintimi spinduliuojančius raštus bei paminklą šiam žymiausiam svėdasiškiui.
Prie memorialinės lentos prisiminėme dr. Jono Basanavičiaus viešnagę Svėdasuose, kasinėjimus Taurakalnyje. Aplankėme grafų koplyčią-mauzoliejų, jos formomis, skambesiu žavėjomės. Apie Alaušo varpo legendą, baltąją varpinę, sukilėlių vadą kun. Antaną Mackevičių kalbėjomės, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vertybėmis gėrėjomės. Po to miestelio aikštėje bene geriausio miestelio kulinaro, pripažinto gurmaniškų valgių ruošėjo Deivido Ramono išvirtu plovu gardžiavomės, jaukiai šnekėjomės, čia pat muzikuojančių Vytauto Juciaus ir jo sūnaus Audriaus dainų klausėmės.
Na o paskui svėdasiškių tylių maldų bei garsių palinkėjimų palydėti keturios dešimtys piligrimų vis spartesniu žingsniu, senuoju vieškeliu patraukė nūnai meškomis išgarsėjusios Šimonių girios link. Nuo baltosios senųjų kelių kryžkelės koplytėlės suko į kairę, pro senąjį Vikonių kaimą žygiavo žemyn Jaros pakrante, tiltu upelaitę peržengę kilo į kalvas, šilų smėliakeliais, pokario partizanų takais, pro skaidriuosius ežerus, Šventosios upės pakrantėmis, Mikierių skardžio kilpa pasigėrėdami, spėriai žengdami jau vakarop turizmo sodybą „Šventosios upės slėnis“ pasiekė. Ilsėjosi, maudėsi, laužą kūreno, istorijas pasakojo, kol atslinko miego sparnas malonus. Rytojaus dieną dar ir Inkūnų bei Lašinių kaimų įdomybes pažinę, didžiuosius Šv. Mato atlaidus švenčiančių Anykščių nebesiekę, piligrimai išsiskirstė.
Autorius: Raimondas GUOBIS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
