Pasusienyje – tautodailininko Alberto Kuliešiaus atminties muziejus
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Kelyje į Kavarską, Pasusienio kaime, tyliai atvėrė duris dar vienas muziejus Anykščių rajone. Tai – ne triukšminga įstaiga, ne plačiai reklamuojamas turizmo objektas, o veikiau – širdies kambarys po šiaudiniu stogu. Jis skirtas šiame kaime gyvenusiam tautodailininkui Albertui Kuliešiui (1937–2014) – kurio drožiniai, piešiniai ir pasakojimai tapo gyvu liudijimu apie nykstantį kaimo pasaulį.
Muziejų, praėjus dešimtmečiui po menininko mirties, įkūrė jo krikšto dukra Eglė Stabrauskaitė-Djačenko – bibliotekininkė, Sigučio Obelevičiaus sodo kuratorė ir kraštotyrininkė. Jos rūpesčiu prie Susienos upės buvo išsaugota ne tik kūrėjo, bet ir jo mylimo gimtojo kaimo atmintis.
Vaikystė ir savarankiškas kelias
Albertas Kuliešius gimė 1937 m. balandžio 28 d. Kazimieros Pačinskaitės-Kuliešienės ir Benedikto Kuliešiaus šeimoje, buvo vyriausias iš penkių vaikų. Mokykloje tesimokė vos dvejus metus – gavęs pastabą dėl piešinio, į pamokas daugiau nebegrįžo, o toliau mokėsi savarankiškai.
Nuo 1956 m. jis dalyvavo Maskvos žvalgybinėse-geologinėse ekspedicijose Rusijos rytuose, neakivaizdžiai studijavo ir įgijo geologinių paieškų techniko išsilavinimą. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno tėviškėje Pasusienyje, nuo 1970 m. dirbo Anykščių melioracijos statybos-montavimo valdyboje melioratoriumi. Kūryba užvaldė jo gyvenimą apie 1964 m. – jis piešė tušu, tapė, drožinėjo, rašė apsakymus bei eilėraščius.
Kūryba ir temos
A. Kuliešiaus piešiniuose įamžinti Zaviesiškio dvaro bei Pasusienio kaimo pastatai, kurių šiandien nebėra. Jo paveiksluose ryškios spalvos jungė gamtos motyvus su gėrio ir blogio kova: šalia angelų ir šventųjų pasirodydavo velniai, laumės, karo bei kolektyvizacijos atspindžiai.
Savo sodyboje buvo pasistatęs koplytstulpį.
Savo darbų viešai jis nerodė – juos matydavo tik artimiausi žmonės.
Albumuose menininkas kruopščiai fiksavo nykstančią aplinką: „Daug mūsų senelių ir tėvų išėjo iš gyvenimo, nepalikę jokio pėdsako. Rašau todėl, kad gal kas nors norės žinoti ir bent šiek tiek pažins praeitį“, – rašė A. Kuliešius.
Pogrindžio veikla
Kuliešius buvo prasitaręs, kad prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimo. Naują numerį jam atnešdavo į pavėsinę prie namų, kurioje dabar yra įrengtas muziejus – perskaitęs, jis perduodavo leidinį kitiems.
Dar penktajame dešimtmetyje buvo sukonstravęs radijo imtuvą, kuriuo slapta klausydavosi „Amerikos balso“. Vieną tokį aparatą padovanojo kolekcionieriui Algimantui Simaškai.
Pasusienio atminties tyrimai
Pasusienis – mažas, beveik išnykęs kaimas šalia Zaviesiškio. Jo istoriją tyrinėjo Eglė Stabrauskaitė-Djačenko, 2023 m. publikavusi savo kraštotyros darbą „Senasis Pasusienio kaimas (Nuo pavadinimo paminėjimo iki kolektyvizacijos laikų)“. Ji rėmėsi archyviniais dokumentais, nuotraukomis, gyventojų prisiminimais ir A. Kuliešiaus piešiniais.
Šiuose tyrimuose bei Kuliešiaus užrašuose atgyja žymūs krašto žmonės – kunigai Vladas ir Eduardas Šimaškos, partizanų rėmėjai, nepriklausomybės kovotojai. Eduardas Šimaška, buvęs tikybos mokytojas, dėstė ir būsimam prezidentui Valdui Adamkui, sutiko popiežių Joną Paulių II Šiluvoje. Vietos atmintyje gyvas ir kunigo Pauliaus Gražio vardas.
Širdies vieta po šiaudiniu stogu
Albertas Kuliešius palaidotas 2014 m. Kavarsko kapinėse.
Jo buvusios sodybos dalis – šiaudinė stoginė – šiandien tapo muziejumi, atviru tik pagal išankstinį susitarimą su steigėjais – E. Stabrauskaite-Djačenko ir jos vyru Aleksandru Djačenko.
„Tai – ne muziejus tradicine prasme, o širdies vieta. Tarsi tiltas, jungiantis praeitį su šiandiena. Čia kiekviena detalė pasakoja apie Alberto Kuliešiaus gyvenimą, kūrybą ir apie kaimą, kurio vardas Pasusienis galėjo nugrimzti užmarštin“, – sako muziejaus įkūrėja.
Gyva atmintis bičiulių rate
Privatus muziejus, įsikūręs šalia Zaviesiškio, visuomenei atsivėrė praėjusią savaitę. Atidarymo vakarą kraštotyrininkas ir rajono tarybos narys Romas Pačinskas skaitė Alberto Kuliešiaus komiksų ištraukas. Jo išraiškingas balsas nukėlė klausytojus į A. Kuliešiaus aprašytą praeities kaimą ir jo mistiką:
„Tik Antanas dar tupėjo šalia ugnelės ir dairėsi aplinkui. Visur tamsu, tyla. Antaną apėmė baimė, jis bijojo, ir vis į šalis dairėsi. O Juozapas su Jurgiu jau užmigo. Žiūri Antanas į Pasusenio pievas, dirvą, kylančius nuo Susienos ūkus į vėsiąją rasą, kuri nuo mėnulio spindulių taip gražiai blizgėjo. Ir staiga Antanas mato: per pievą eina boba.“
Tarp muziejaus atvėrimo vakaro svečių buvo knygų dailininkė, grafikė Loreta Uzdraitė, kraštotyrininkas Valentinas Genotis, Anykščių rajono Tarybos narys ir muziejininkas Egidijus Musteikis su žmona istorijos mokytoja Jūrate, istorijos mokytoja Jūratė Keraitytė, visuomenininkas Artūras Šajevičius, muziejaus Griežionėlėse vadovė Jūratė Pačinskienė su vyru Almantu.
Kalbėta apie Susienos kraštą, apie žmones, kurių likimai įsirėžė į laiką, apie paprastą kaimo kasdienybę, kurią Albertas Kuliešius išsaugojo savo kūryboje.
Autorius: Laimas Fergizas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
