Meistro rankose medis tampa dovana miesteliui ir grožį mylintiems žmonėms

Pilviškių viešąsias erdves puošia daugybė medžio drožinių – nuo meniškų suolelių iki gyvūnų figūrų. Daugumos jų autorius – vietinis meistras Kęstutis Lazauskas, kurio darbai tapo neatsiejama krašto kultūrinio veido dalimi. Drožėjo kūryboje dera tradicija, meistrystė ir ypatinga meilė medžiui.

Užkoduota genuose

Paklaustas, kaip susidomėjo medžio drožyba, Kęstutis Lazauskas teigė polinkį medžiui jautęs nuo pat mažumės. Jau tada jį traukė medienos kvapas ir galimybė iš paprasto rąstigalio sukurti kažką naujo. Meistro namuose iki šiol garbingą vietą užima pirmasis paties kūrinys – medinis gaidys, kuriam jau per penkiasdešimt metų. Šis, atrodytų, paprastas darbelis šiandien yra tapęs ne tik sentimentalia šeimos relikvija, bet ir akivaizdžiu priminimu, nuo ko prasidėjo vyriškio kūrybinis kelias.

Drožyba neatsitiktinai tapo K. Lazausko gyvenimo dalimi – polinkis medžio darbams, galima sakyti, užkoduotas genuose. Jo tėtis buvo nagingas meistras, gamino langus, duris. Kęstutis augo aplinkoje, kurioje medis buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Matyt, tėčio pavyzdys ir artima aplinka natūraliai įskiepijo meilę šiam amatui.

Daugiau laiko ir širdies skirti drožybai Kęstutis pradėjo prieš penkiolika metų. Tada patirti sudėtingi išgyvenimai paskatino ieškoti ramybės, tad medžio darbai tapo lyg terapija – padėjo atsipalaiduoti ir nukreipti mintis kita linkme.

Namai – lyg drožinių galerija

Pirmuosius rimtesnius Kęstučio bandymus įkvėpė du dekoratyviniai katinai, kuriuos jis buvo nusipirkęs. Panorėjęs pasidaryti tokius pat, vyras ėmėsi darbo namuose – nors tuomet dar neturėjo jokių įrankių ir teko darbuotis peiliais, rezultatas pranoko lūkesčius. Po šio bandymo netrukus gimė pelėdos, meškos, gervės ir kiti darbai.

Patyręs meistras pripažįsta, kad labiausiai mėgsta dirbti su ąžuolu ir uosiu – tvirta mediena leidžia atskleisti detales ir kūriniai yra ilgaamžiai. O liepą jis renkasi retai.

Lazauskų namų valda primena nedidelę medžio drožinių galeriją. Čia galima išvysti visko: nuo didingų koplytstulpių iki mažų, tačiau kruopščiai sumeistrautų lesyklėlių. Nemažai Kęstučio darbų jau yra iškeliavę ir į kitų žmonių kiemus ar sodybas, papuošę ne tik Pilviškius, bet ir tolimesnes vietoves.

K. Lazauskas iki šiol nėra surengęs nė vienos autorinės parodos. Jis juokauja, kad visus Pilviškius galima laikyti gyva jo darbų ekspozicija – juk skulptūros ir suoleliai puošia miestelio viešąsias erdves.

Anksčiau vyras savo kūrinius veždavo parduoti į Kalvarijos turgų, tačiau tai reikalavo daug fizinių jėgų. Šiandien to nebedaro. Viena svarbiausių priežasčių – jo kūriniai masyvūs, sunkūs, todėl juos kilnoti bei transportuoti išties sudėtinga.

„Buvau išdrožęs statinėje raganą su šluota. Turguje priėjusi moteris ilgai žiūrėjo į drožinį. Vyras jau buvo nusiteikęs pirkti, bet žmona pasakė, kad ragana pernelyg primena ją pačią. Taip ir likau be pirkėjų“, – su šypsena prisiminė K. Lazauskas.

Reikia kruopštumo ir kantrybės

Kiekvienas Kęstučio darbas pareikalavęs daug susikaupimo, kruopštumo ir kantrybės. Jis sako, kad prie drožinio reikia eiti ramiam – skubėjimas ar neatsargus judesys gali sugadinti kūrinį. Dabar, turėdamas ilgametę patirtį, meistras jaučiasi tvirčiau: medinę pelėdą išdrožia per tris dienas, o štai didesni darbai, pavyzdžiui, koplytstulpiai, užtrunka ilgiau – kartais net iki mėnesio. Prie vieno savo didžiausių kūrinių – prie „Miško pasakos“ – Kęstutis plušėjo visą žiemą. Tai buvo ilgas, kantrybės pareikalavęs darbas, kuriam jis atidavė daug jėgų ir širdies.

Savo namų garažą meistras pavertė tikromis dirbtuvėmis – čia tarp įrankių, medžio kvapo ir drožlių gimsta visi jo kūriniai. Būtent ši erdvė tapo kasdienės kūrybos vieta, kurioje paprastas medžio gabalas pamažu virsta menu.

Prieš pradėdamas darbą meistras dažnai nusipiešia paprastą eskizą, kad aiškiau matytų, kaip turėtų atrodyti galutinis rezultatas. Kartais idėjų pasisemia internete apžiūrinėdamas kitų darbus, tačiau neretai, kaip pats sako, viską daro iš galvos – pasikliauja savo vaizduote ir patirtimi.

„Žinot, ką iškirtai – to jau nebepridėsi. Man dirbant irgi yra buvę visko, įvairių klaidų ar netikėtumų. Tada belieka suktis iš padėties ir pakreipti darbą kiek kita linkme“, – kalbėjo meistras.

K. Lazauskas pripažįsta, kad dirbant kartais labai praverčia ir kritiškas žvilgsnis iš šalies – juk žmonės darbus pamato visai kitomis akimis. Pavyzdžiui, žmona Gražina retkarčiais pasako gerų minčių, ir tada meistras atidžiau pasižiūri bei pataiso tai, ką nusprendžia esant reikalinga.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama