Aukštaitijos sostinės problema

Lietuvių kalbos žodynas sostinę apibrėžia kaip svarbiausią valstybės miestą, kuriame yra aukščiausieji valdžios organai.

Atrodytų, sostinę galėtume turėti tik vieną – Vilnių, dar gal Laikinąją sostinę – Kauną.

Tačiau šiandien girdime, kad sostines turi ir etnografiniai regionai: Dzūkijos (Dainavos) sostinė yra Alytus, Suvalkijos (Sūduvos) – Marijampolė, Žemaitijos – Telšiai, Mažosios Lietuvos – Šilutė ir, be abejo, Aukštaitijos – Panevėžys.

Etnografiniuose regionuose, kurie susiformavo tradicinės, prigimtinės kultūros pagrindu, niekada nebuvo kokių administracinių (valdžios) centrų. Jie radosi istoriškai, kuriantis teritoriniams administraciniams centrams – žemėms, vaivadijoms, pavietams (apskritims), seniūnijoms, valsčiams, vyskupijoms ir kt.

Tie istoriniai administraciniai centrai ne visada sutampa su dabartiniais etnografinių regionų centrais, pavyzdžiui, ilgai Dzūkijos administraciniu centru buvo Merkinė, Žemaitijos – Raseiniai, Žemaičių vyskupystės – Varniai. Panevėžys Upytės pavieto (apskrities) centru tapo XVI a. viduryje.

Tačiau šiandien kalbame ne apie administracinius, o apie etnografinių regionų centrus.

Jei žiūrėsime į etnografinių regionų žemėlapį, matysime, kad Aukštaitija užima trečdalį viso Lietuvos ploto. Tai labai didelė teritorija, joje pakankamai skirtingas materialinis ir nematerialinis etnokultūrinis paveldas: patarmės, architektūra, tautinis kostiumas, etnomuzika ir pan.

Natūralu, kad ši didelė teritorija pagal šiuos požymius natūraliai skyla į dvi dalis – Rytų ir Vakarų Aukštaitiją, taip pat Žiemgalos ir Sėlos subregionus.

Taigi formuojasi ir keli šios didelės bei etnokultūriškai margos teritorijos centrai.

Konkurencija su Utena

Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai – Utena ir Panevėžys.

Utena pasižymi stipria aukštaitiška savimone, istoriniuose šaltiniuose paminėta anksčiau už Panevėžį – 1261-aisiais.

Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik po 250 metų (1503 m.), administraciniu centru tapo irgi gana vėlai – tik XVI a.

Gal net ir Anykščius galėtume vadinti dvasiniu Aukštaitijos centru – juk ši žemė išaugino ir Antaną Baranauską, ir Vaižgantą, ir Joną Biliūną, taip ryškiai savo kūriniuose atskleidusius aukštaitišką prigimtį. Tačiau būdamas patogioje geografinėje padėtyje Panevėžys tapo vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turinčiu regiono centro reikšmę.

Tad 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos išleistame Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje Aukštaitijos sostinės titulas suteikiamas būtent Panevėžiui (sudarytojai Žilvytis Šaknys ir Danielius Pivoriūnas).

Žemėlapio sudarytojai, nustatinėdami etnografinių regionų centrus, tikėtina, svarbiausiu prioritetu rinkosi ne tiek etninę tapatybę, kiek gyventojų skaičių, esančių etninės krypties kolektyvų, vykstančių renginių skaičių.

Galbūt sostinėmis pasirinkti didmiesčiai, į kuriuos iš regiono lyg į kokią sostinę vyksta žmonės tvarkyti reikalų.

Pradžia – nuo vyskupijos įsteigimo

Taigi, ar Panevėžys vertina savo miestą kaip Aukštaitijos sostinę, o panevėžiečiai didžiuojasi esą sostapiliečiai?

Tokį mitą mes pradėjome kurti galbūt sąmoningai nuo 2003-iųjų, kai šventėme savo miesto 500-ąsias įkūrimo metines.

Tais metais fotografo Antano Gylio sudarytame albume „Panevėžys ir panevėžiečiai“ įžangos žodį tardamas miesto meras Vitas Matuzas sako, kad „Panevėžys nuo seno tituluojamas Aukštaitijos sostine“.

Tas „nuo seno“ kelia klausimų.

[caption id="attachment_440168" align="aligncenter" width="712"] Kaip pastebi V. Vasiliauskaitė, nors apčiuopiamų Aukštaitijos sostinės ženklų mūsų mieste nėra daug, tačiau proveržį rodantis Panevėžys šiandien reprezentuoja veržlią, miestietišką, modernią Aukštaitiją. G. Kartano nuotr.[/caption]

Pavarčius sovietmečiu leistus reprezentacinius leidinius apie mūsų miestą, nei 1960 m. Alfonso Dagelio sudarytoje knygoje (tuomet mieste gyveno apie 40 tūkst. gyv.), nei 1984 m. „Minties“ leidyklos išleistoje knygoje „Panevėžys“ (tuomet mieste gyveno per 100 tūkst. gyv.) Panevėžys neįvardijamas Aukštaitijos sostine.

Nepriklausomybės pradžioje, 1993-iaisiais, Mariaus Glinskio sudarytoje knygelėje „Panevėžys“ rašoma, kad kartais miestas vadinamas aukštaičių, bet ne Aukštaitijos sostine.

Juk aukštaičiai – tai gyventojai, kurių tuomet mieste gyveno apie 130 tūkst., o ne teritorinis regionas.

Taigi iki 2003 metų Panevėžys save visos Aukštaitijos sostine vadina labai nedrąsiai.

O tas „nuo seno“ gali būti siejamas ir su Panevėžio vyskupijos įsteigimu 1926-aisiais.

Didžiulei Panevėžio vyskupijai priklauso Anykščių, Biržų, Krekenavos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos ir Zarasų dekanatai, šimtas vienuolika parapijų. Visos šios didelės teritorijos centras – Panevėžys. Čia pagrindinė vyskupijos katedra, čia reziduoja vyskupas. Lietuvių kalbos žodynas nurodo ir antrąją žodžio „sostinė“ reikšmę – tai bažnytinės administracijos centras, vyskupijos sostinė.

Lūžis prieš du dešimtmečius

Panevėžio, kurį galėtume tituluoti Aukštaitijos sostine, tapatybės ieškota ilgai.

Dar 2002 m. fotografų Stanislovo Bagdonavičiaus, Sauliaus Saladūno ir rašytojos Liudos Jonušienės poetiškuose tekstuose miestas labiau pristatomas kaip liūdna provincija.

Lūžis įvyksta 2003-aisiais. Tais metais ir vėliau vienas po kito pasipylę turistiniai lankstinukai, miestą pristatantys fotografijų ir istoriniai albumai Panevėžį jau drąsiai vadina Aukštaitijos sostine.

Iniciatyvos pristatyti save kaip sostinę ėmėsi ir miesto Savivaldybė: 2004 m. surengta mokslinė konferencija „Aukštaičių tapatumo paieškos“, skirta biudžeto lėšų išleisti konferencijos straipsnių rinkiniui (2006), sukurti Aukštaitijos heraldikos ženklams – vėliavai ir herbui (dailininkas Rolandas Rimkūnas), Aukštaitijos heraldikos ženklai suderinti su Lietuvos heraldikos komisija, vėliavos pagamintos ir įteiktos visoms dvidešimt vienai Aukštaitijos regiono savivaldybėms.

Tuo ypač rūpinosi tuometinė mero patarėja, pirmoji Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Liudvika Trasykytė.

Svarbiame savivaldos dokumente, 2014–2020 metų Panevėžio miesto plėtros strateginiame plane, apžvelgiant vizijas ir prioritetus, Panevėžys pristatomas kaip Aukštaitijos sostinė.

Savo tėviškę laikyk visu pasauliu

Oficialus sostinės pozicionavimas stipriai paveikė ir žiniasklaidą.

Laikraščiuose, interneto portaluose iki šiandien mirgėte mirga antraštės, kad Aukštaitijos sostinėje – Panevėžyje – vyko varžybos, festivaliai, atidarytos parodos ir pan.

Realių Aukštaitijos ženklų mūsų mieste tarsi ir nėra daug – randu tik AINĄ (Aukštaitijos internetinę naujienų agentūrą), kultūrai skirtą dienraščio „Sekundė“ priedą „Aukštaitijos Senvagė“, VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, 1965 m. pastatytą Aukštaitijos stadioną.

Nors tų apčiuopiamų ženklų mieste ir nedaug, tačiau augdamas tiek gyventojų skaičiumi, tiek kultūros įstaigų ir menininkų gausa, pramonės ir pažangių technologijų proveržiu Panevėžys šiandien reprezentuoja veržlią, miestietišką, modernią Aukštaitiją.

Nors, anot L. Jonušienės, ne sostapilis, ne laikinoji sostinė, bet ir toliau kurkime mitą, intriguojantį pasakojimą apie savo miestą kaip pasaulio centrą, nes taip parašyta ir Aukštaitijos herbe: Patriam tuam mundum existima (Savo tėviškę laikyk visu pasauliu).

Pranešimas skaitytas Aukštaitijos dienai paminėti skirtoje konferencijoje „Ką ir kaip kalbame apie etnografinių regionų centrus“.

Vitalija VASILIAUSKAITĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyr. muziejininkė