Dangaus ženklai – nuo sėjos iki likimo

Senovės lietuviai dangų skaitė tarsi atvirą knygą, laikė patikimiausiu kalendoriumi – jame ieškojo atsakymų, gairių ir ženklų kasdieniams darbams bei viso gyvenimo keliui. Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių judėjimas protėviams buvo ne mokslo objektas, o gyvas patirties žinynas, padedantis suprasti, kada sėti javus, kada kasti bulves, kokių orų laukti ar kokių sprendimų imtis.

Dangaus šviesuliai lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties, tapo jo būdo, prigimties ir likimo atspindžiais.

Jei žmonės pakeldami akis į dangų ne tik grožėtųsi švytinčia žvaigždėtos nakties didybe, bet ir pasidomėtų jo rodomais ženklais, gyvenimas galėtų būti suprantamesnis ir paprastesnis.

Panašesnis į tokį, koks atrodė mūsų protėviams, laiką skaičiavusiems ir veiklą planavusiems pagal dangaus ženklus.
Žvaigždės jiems nebuvo dujų ir plazmos pripildyti spindintys dangaus kūnai, o tiesiog nuorodos, ženklai, aiškinantys, ką ir kada geriausiai tinka dirbti, kaip paros ar visų metų darbus planuoti.

Virš Lietuvos teritorijos tūkstančius metų to paties švytinčio dangaus paslaptimis domisi ir į jas gilinasi Jonas Vaiškūnas – etnoastronomas, fizikas, etnoastronomijos bei tradicinio lietuvių liaudies meno simbolikos tyrinėtojas, Molėtų krašto muziejaus Etnografinės sodybos ir dangaus šviesulių stebyklos muziejininkas.

Kada sėti, kada kasti

Kaip sako J. Vaiškūnas, žvaigždžių ženklai tai tarsi dangiškas kelrodis, saugantis ilgaamžę protėvių patirtį.

„Dangus – patirties žinynas. Buvo laikas, kai žmonės neturėjo nei kalendorių, nei laikrodžių, bet laiką visada žinojo ir suprato. Paros ir metų laikus jiems nurodydavo dangaus šviesulių ženklai“, – sako etnoastronomas.

Tų ženklų aiškinimų išlikę ir tautosakoje. Ne veltui sakyta „Sietynas žaroj, kumelė vagoj“.

Mat tikėta, jog Sietyno žvaigždyną Dievas dangun įdėjo tam, kad žmonės žinotų, kada laikas rugius sėti, kada bulves kasti ir kt.

Tolimojoje praeityje tuos dangaus ženklus stebėdavo žyniai ir duodavo nurodymus, kada metas kokius darbus pradėti, ko būtina imtis, o ko atsisakyti.

Vienu populiariausių dangaus orientyrų laikytas Sieto arba Sietyno žvaigždynas spręsdavo klausimus, susijusius su žemės ūkio darbais, pranešdavo apie orų permainas. Pavyzdžiui, pagal Sietyno pasirodymą spręsdavo, ar bus lietinga antra vasaros pusė.

Saulė ir žvaigždės žmonėms rodė, kada rytas, kada vakaras, kada sėjos, kada pjūties metas.

[caption id="attachment_440047" align="aligncenter" width="1620"] Jonas Vaiškūnas. D.Vaiškūnienės nuotr.[/caption]

Gyvenimo kelio ženklai

Į dangų žiūrėta kaip į savotišką žmonijos atspindį – gimus žmogui įsižiebia žvaigždė, jam mirus – krinta.

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo gimimo laiko, atsineša ir savo prigimtį – danguj tuo metu karaliavusio žvaigždyno vardą.

„Žvaigždės nelaikytos dangaus kūnais. Tikėta, kad jos šviečia tik tam, kad žmonėms siųstų ženklus. O kad geriau būtų suprasti, kuo kūnas nuo ženklo skiriasi, pavyzdžių yra daug. Kad ir gegutė – kaip kūnas ji yra tiesiog paukštis iš mėsos ir plunksnų, skrendanti ar tupinti ant šakos. Užkukavusi tampa savotišku ženklu – pagal jos kukavimą gyvenimo metus skaičiuoja“, – palygina J. Vaiškūnas.

Taip ir su gausybę paslapčių saugančiais dangaus ženklais.

Etnoastronomas juos gražiai prilygina dabarties žmogui svarbiems ir būtiniems kelio ženklams.

„Nepaisydamas kelio ženklų toli nenuvažiuosi. Nežinodamas ar nepaisydamas savo prigimties ženklo taip pat nieko gero nepasieksi ir gali nueiti visai ne tau skirtu, ne pačiu sėkmingiausiu gyvenimo keliu“, – įsitikinęs J. Vaiškūnas.

Paslaptingasis Zodiakas

Su Zodiako ženklais dabar susiduriama visur – jiems kuriami įvairiausi suvenyrai, papuošalai, rašomos knygos, kasdien skelbiami horoskopai kiekvienam ženklui.

Bet ne kiekvienas susimąsto, kas gi yra tas Zodiakas.

O jis – tai dangaus sferos juosta, padalinta į dvylika atkarpų. Kiekvienoje toje atkarpoje esančios žvaigždės jungiamos į žvaigždynus ir vadinamos Zodiako žvaigždynais, žinotais dar gerokai prieš Kristų.

Zodiako ženklams pavadinimai suteikti pagal žvaigždynus, kurie patenka į metinį Saulės kelią. Dažnai jie vadinami gyvūnų vardais.
Lietuviškojo Zodiako pėdos tūkstantmečių kelyje beveik neįmintos.

Kaip teigia muziejininkas, tyrinėjant lietuvių tautosaką, etnografinę medžiagą, tiesioginių žinių apie lietuviškąjį Zodiaką aptikti nepavyko.

Bet renkant etnoastronomines žinias, pasitaikydavo nugirsti vieną kitą minimą vardą, tarsi netiesioginį patvirtinimą, kad senovėje jis galėjo būti žinomas.

Pavyzdžiui, minimus senuosius lietuviškus planetų vardus: Vakarine žvaigždė Venera vadinta Žvėrine, Marsas – Mažąja žvėrine ir pan.

Senojo kaušo paslaptis

Senuose istoriniuose šaltiniuose nedaug randama paliudijimų, kad lietuviai žinojo Zodiako ženklus. Ir, kaip teigia J. Vaiškūnas, lietuviškojo Zodiako paieškos gal ir būtų pasibaigusios, jeigu ne vienas svarbus nutikimas.

1998 metais Lietuvoje vykusioje konferencijoje tyrinėtojai iš Gudijos pristatė Raubičių liaudies meno muziejuje saugomą viduramžių apeiginį kaušą su išpaišytais savitais ženklais.

Unikalus daiktas rastas po Antrojo pasaulinio karo Gardino bažnyčios rūsyje. Tokie mediniai kaušai baltų kraštuose būdavo svarbūs senųjų apeigų reikmenys.

Gardine rastasis buvo palyginti labai didelis, pagamintas iš stiprios medžiagos – beržo gumbo, gerai išvaškuotas ir todėl išsilaikęs.

Restauruojant kaušą ir nuvalius vėlyvesnius piešinius, aptiktas tarsi savotiškas kalendorius – dvylikos ženklų degtiniai piešiniai.

Į juos žvelgiant tyrinėtojams tapo įmanoma rekonstruoti senovės lietuvių Zodiaką.

Čia buvo ir raitelis, ir elnias, ir du besikaunantys kariai, ietininkas ir kiti, paeiliui einantys bei iššifruojami ženklai.

Šiam atradimui J. Vaiškūnas skyrė daug dėmesio ir laiko.

Remdamasis tyrimais ir turima medžiaga, jis išleido ir knygą „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.

[caption id="attachment_440048" align="aligncenter" width="1443"] Senovės lietuviai dangų skaitė tarsi atvirą knygą, laikė patikimiausiu kalendoriumi – jame ieškojo atsakymų, gairių ir ženklų kasdieniams darbams bei viso gyvenimo keliui. Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių judėjimas protėviams buvo ne mokslo objektas, o gyvas patirties žinynas, padedantis suprasti, kada sėti javus, kada kasti bulves, kokių orų laukti ar kokių sprendimų imtis.[/caption]

Kiekvienam savos paskirtys

Pradėjus nuo Žuvų ženklo, kurį ant kaušo simbolizuoja Strėlė, žinant to metų laiko ypatybes, dangaus ženklų padėtį, etnoastronomas po šiuo ženklu gimusiems žmonėms priskiria dvasingumą, tikėjimą, nuojautą, dvasinių galių sklaidą.

Toliau ant kaušo vaizduojamas Avikailis reiškia Avino ženklą, kuriam skirtas gyvumas, veiklumas, gyvybinių galių sutelktumas.

Jautį lietuviškajame Zodiake vaizduoja Raitelis. Pasak J. Vaiškūno, po šiuo ženklu gimusieji pasižymi kilnumu, taurumu, visuomeniškumu, gebėjimu kovoti už save ir kitus.

Dvynių ženklą vaizduojantys du besikaunantys kariai byloja, jog šio ženklo atstovai tarsi esantys du viename, dvigubų galių ir galimybių įsikūnijimas.

Vėžiui atstovaujantis lietuviškasis Mėnulio paukštis tarsi sako, jog šis ženklas – kaip šviesa tamsoje, nušviečiantis kelią sau ir kitiems.

Liūtas – Saulės paukštis – tai vidinės ugnies galia, gebėjimas išsklaidyti tamsos užtvaras.

Mergelės ženklą simbolizuojanti Gervė, aiškina J. Vaiškūnas, nurodo šio ženklo žmonių patrauklumą, grakštumą, žavesį bei jų darbštumą.

Svarstyklės – Dvi saulės – kalba apie šio ženklo žmogaus vidinę pusiausvyrą, darną ir nepaprastą teisingumą.

Elnias su elniuku skirti Skorpiono ženklui, kuriam priskiriamas veržlumas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas vesti paskui save kitus.

Šaulį simbolizuojantis Ietininkas skiria po šiuo ženklu gimusiems žmonėms šaunumą, tiesumą, gebėjimą kryptingai siekti tikslo.

Ožys lietuviškajame Zodiake, žinoma, Ožiaragio ženklas, kuriam būdinga gera galva, aštrūs nagai, šaltas ir aštrus protas.

Dvyliktasis ženklas Žirgas – Vandenio simbolis – kalba apie šio ženklo žmonių dvasines galias ir kūrybinius polėkius. Ženklas suteikia galimybę atsiskleisti ypatingam po šiuo ženklu gimusio žmogaus protui, didžiuliam jo kūrybiškumui, puikiai nuojautai, lakiai vaizduotei.

Prigimties nurodytu keliu

Žinodami savo prigimties ypatybes, kiekvienas gali pritaikyti jas savo gyvenimo kelyje.

J. Vaiškūnas sako pats ne kartą susidūręs su įvairiais to įrodymo pavyzdžiais.

Kartą į renginį, skirtą lietuviškojo Zodiako ženklams, atvykus grupei iš didmiesčio mokyklos, J. Vaiškūnas atkreipė dėmesį į vieną nuošaliau stovėjusį berniuką – nedrąsų, galvą nuleidusį ir nusiminusį.

„Priėjęs paklausiau, po kokiu ženklu jis gimęs. Berniukas atsakė, kad lapkričio mėnesį, po Skorpiono ženklu. Tada jam pasakiau, koks jo ženklas ypatingas – tai Elnias: išdidus, plačiais ragais, stiprus, tad ir jis gyvenime turėtų vadovautis savo prigimties dovana, vaikščioti aukštai iškelta galva, pasitikėti savimi“, – pasakoja etnoastronomas.

Paaiškinęs, kad pagal lietuvišką horoskopą po Elnio ženklu gimusiems žmonėms lemtas galios ženklas, leidžiantis drąsiai žengti į tikslą ir nugalėti kliūtis, būtų gal ir užmiršęs tą berniuką. Tačiau po kurio laiko paskambino mokytojas, su kuriuo vaikai dalyvavo edukacijoje.

„Mokytojas klausė, ką aš tam berniukui tokio pasakiau, kad jis labai pasikeitė. Supratau, kad atsiradus pasitikėjimui savimi, kitoks tapo ir berniuko elgesys, jo bendravimas, kitokie pasiekimai“, – prisimena J. Vaiškūnas.

Žvaigždės danguje ir savyje

Lietuviško Zodiako pėdsakais vedantis etnoastronomas tvirtina, kad žinodamas, po kokiu Zodiako ženklu gimęs žmogus, gali apibūdinti jo būdo bruožus ir net gyvenimo kelio ypatybes.

„Būna, kad po tokių pastebėjimų kai kas net apsiverkia, būna, kad susimąsto ar pradeda kvatotis taip, jog tenka net paklausti kodėl. Pasirodo, taip tiksliai jo ypatybes apibūdinau“, – sako J. Vaiškūnas.

Anot jo, atėjimo į šį pasaulį laikas lemia prigimtį – vieni ateina bitėms medų nešant, kiti lapams krintant ar per patį įšalą.

Etnoastronomas siūlo išgirsti ir įvertinti vieną Imanuelio Kanto posakį, gražiai apibūdinantį žvaigždėto dangaus ir žmogaus sielos ryšį: „Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos – žvaigždėtas dangus virš manęs ir dorovės dėsnis manyje. Tai man įrodo, kad Dievas yra virš manęs ir Dievas manyje.“