Giedrės istorija: sugrįžimas į kaimą ir mažų stebuklų kūrimas

Kai miesto šurmulys ima slėgti, o širdis vis dažniau pasiilgsta tylių vakarų su paukščių giesmėmis ir pievų kvapu, kartais tereikia vieno drąsaus sprendimo – grįžti ten, kur kadaise buvo jauku, saugu ir gera. Giedrė Knystautienė su vyru Sauliumi taip ir padarė: iš Klaipėdos persikėlė į močiutės sodybą, kurioje prabėgo jos vaikystės vasaros. Ir būtent čia, apsupta gamtos ramybės, seno sodo obelų šešėlių ir lėto kaimo ritmo, ji kuria mažus stebuklus – rankų darbo lėlytes-sages, keliaujančias po visą pasaulį.

Giedrė gimė Šilalėje, mokyk­lą baigė Šiauliuose, studijavo Šiaulių universiteto dailės fakultete, bet svarbiausi jos prisiminimai kvepia ne miesto as­faltu, o kaimo žole. Didžiąją vaikystės dalį ji praleido pas senelius, kur kiekvienas kampelis buvo kupinas jaukumo ir paprastumo. Gamta, lėtas gyvenimo ritmas ir buvimas arčiau žemės nuo mažumės traukė stipriau nei triukšmingos gatvės ar miesto šviesos. 

„Kai ištekėjau, apsigyvenome Klaipėdoje. Ten gimė ir augo visi trys mūsų vaikai. Aš užsiėmiau įvairia kūrybine veikla. Pamilome šį miestą, bet dažnai važiuodavome į senąją sody­bą – tai buvo mūsų vaikų antri namai, vieta, į kurią visada norėjosi sugrįžti“, – sako Giedrė.

Kai vaikai baigė mokyklas ir išvyko studijuoti, sprendimas persikelti į kaimą atėjo natūraliai. Miesto šurmulys prarado savo žavesį, o kaimo ramybė tapo didžiausia dovana. 

„Ramūs pasivaikščiojimai su šunimis kaimo keliukais sutei­kia didžiulį malonumą, yra lai­ko susidėlioti mintis, apgalvo­ti naujas idėjas, įsiklausyti į sa­ve“, – prisipažįsta ji. 

Ir būtent toje tyloje, kur girdėti tik vėjo šnaresys ir paukščių giesmės, iš naujo atgijo vaikystės aistra – kurti žmones.

Maža mergaitė, kadaise piešusi sąsiuviniuose žmogeliukus ir siuvusi lėlėms drabužėlius, niekur nedingo – ji tik laukė progos sugrįžti.

„Dar vaikystėje mano lėlės turėdavo dėžutes su savo garderobais. Mėgdavau jas puošti, megzti, siūti, kurti aprangą. Mokykliniai sąsiuviniai būda­vo pripiešti kažką veikiančių žmogiukų. Vėliau pradėjau pieš­ti portretus ir sąsiuviniai buvo pilni veidų – tai buvo ma­no pasaulis“, – šypsosi Giedrė.

Lemtingas posūkis įvyko prieš dešimtmetį, kai ji internete pamatė siūtas interjerines lėles. „Jos mane taip patraukė, kad negalėjau sustoti – ieškojau informacijos, žiūrėjau pamokėles, domėjausi visomis įmanomomis technikomis. Kai pabandžiau pati – pavyko!“ – prisimena Giedrė. 

Iš pradžių gimė statiškos lėlės, tačiau netrukus ėmė ieškoti daugiau išraiškos. Lėlės tobulėjo, tada moteris susikūrė socialiniuose tinkluose puslapį „Giedre Dolls“ ir pradėjo kelti savo kūrinių nuotraukas. Žmonių pagyrimai įkvėpė dar labiau, pradėjo kurti lėlių kūnelius iš vielos karkaso, kad jos galėtų judėti, įgautų gyvybės, tarsi pasakotų istorijas. O tada gimė idėja paversti jas sagė­mis – mažais, funkcionaliais meno kūriniais, kurie galėtų lydėti moteris kasdienybėje.

„Veidukus lipdau iš polimerinio molio, drabužėlius siuvu iš įvairiausių medžiagų, o plaukus gaminu iš vilnos ar siūlų. Taip vienoje lėlytėje galiu sujungti viską, ką moku ir ką myliu – piešimą, lipdymą, siuvimą“, – pasakoja kūrėja. 

Kiekviena lėlė – tai kruopštus darbas ir kūrybos džiaugsmas. Vienos gimsta grei­tai, spontaniškai, tarsi pačios pasirinktų, kokios nori būti, kitos reikalauja valandų valandas derinti spalvas, medžiagas ir detales. Nors Giedrė labiausiai mėgsta švelnius žemės tonus, kartais jos rankose gimsta ir netikėti, drąsūs spalvų deriniai – lyg pačios lėlės prašytųsi išsiskirti iš minios.

Šiandien šios mažosios lėlytės – daugiau nei papuošalai. Kiekviena jų turi charakterį, nuotaiką, istoriją. Vienos primena mokytojas ar gydytojas, kitos – fotografes, kirpėjas ar menininkes. Daugybė moterų džiaugiasi gavusios miniatiūrinę savo pačių versiją – mažą, švelnią, bet labai ypatingą. Ir nors gimsta mažoje dirbtuvėlėje kaime, Giedrės lėlytės keliauja po visą pasaulį – nuo Europos iki Amerikos ir Australijos.

„Kartais atrodo, jog viskas gyvenime susidėlioja taip, kaip turi būti. Grįžau į vietą, kurią visada mylėjau, čia atradau savo kelią. Dabar kiekvieną dieną pradedu su džiaugsmu – nes žinau, kad kuriu kažką, kas džiugins kitus“, – sako Giedrė. 

Jos istorija – tai tylus priminimas, jog laimė nebūtinai gyvena didmiesčių blizgesyje ar tolimose kelionėse. Kartais ji laukia visai šalia – ten, kur kvepia sena obelis, kur po kojomis girgžda kaimo keliukas, o rankos kuria tai, ką myli širdis.

Autorius: Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama